aA
Prieš mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera. Sceninės adaptacijos autorė ir režisierė Yana Ross spektaklio veiksmą perkėlė į šiuolaikinę Lietuvą, o personažus šiek tiek modifikavo pagal mūsų laikų realijas. Kaip ir visi šios režisierės spektakliai, statyti Lietuvoje, „Trys seserys“ susilaukė įvairių vertinimų.
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

Su režisiere Y. Ross kalbėjosi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

– 1900-aisiais Maskvos Dailės teatras užsakė A. Čechovui parašyti „Tris seseris“. Šiandien Lietuvos nacionalinis dramos teatras Tavo nuopelnu turi naują šios pjesės variantą. Adaptacijos autoriai – Tu ir Mindaugas Nastaravičius. Kodėl kilo būtinybė adaptuoti šią pjesę?

– Į šį klausimą noriu atsakyti garsios kritikės Marinos Davydovos žodžiais, parašytais straipsnyje apie skandalingą Levo Dodino „Hamleto“ adaptaciją Sankt Peterburgo Didžiajame dramos teatre:

„Pagalvojus, mūsų šventas tikėjimas tuo, kad klasikai buvo teisūs ir žinojo didžiąsias tiesas, mūsų ištikimas noras iškabinti juos ant sienų kaip ikonas, taip pat pavojingas, kaip ir bet kokios iliuzijos. Klasikos nereikia sudievinti, kaip negalima sudievinti viso kito. Jos negalima statyti „kaip parašyta“. Jeigu statai „kaip parašyta“, tai – pelėkautai. Tik kritinis žvilgsnis į pasaulį, praeitį, iškilius herojus gali mus išgelbėti.

Kritiškas diskursas su klasikine dramaturgija ir yra mano darbo pagrindas, mes su M. Nastaravičiumi ne „parašėm“ naują pjesę, mes tiesiog dokumentavome repeticijos procesą. Kiekvienas klasikinis kūrinys yra apaugęs mitais, klišėmis, kultūrinio bagažo svoriu ir mūsų darbas buvo pažvelgti į tą bendrą mitologiją iš dabarties taško. Aktoriai nekuria personažų, jie transliuoja savo poziciją ir būseną pokalbyje su A. Čechovu.

Yana Ross
Yana Ross
© Dmitrijus Matvejevas

– XX a. režisūros pakilimo laikotarpis itin susijęs su A. Čechovo dramaturgija. Garsiausi pasaulyje režisieriai Vladimiras Nemirovičius-Dančenka, Georgijus Tovstonogovas, Olegas Jefremovas, Jurijus Liubimovas, Laurence'as K. Olivier, Erwinas Axeris, Piotras Fomenka, Eimuntas Nekrošius, jau XXI a. Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, statydami jo spektaklius, tapo tikrais teatro reformatoriais. Šiandien kai kurie režisieriai net ragina palikti A. Čechovą ramybėje, „užrakinti“ jo kūrinius nuo visokių laisvų interpretacijų. Kiek Tau svarbus šis fonas?

– Nelabai suprantu, kaip galima laisvą kūrinį „užrakinti“, „uždrausti“ ir „neliesti“. Tai, ko gero, kaip jūs išvardijote, daugiau rusu mokyklos, sovietmečio laikų mokyklos mąstymas, kad kultūra turi būti kontroliuojama, draudžiama, moraliniai kodai saugomi ir tradicijos užtvirtintos.

Toks požiūris į kultūrą stabdo apykaitos procesą, neleidžia menininkui kurti laisvai. Man toks požiūris svetimas. Demokratiška visuomenė toleruoja daug krypčių ir skatina meno vystymąsi. Man artimesnis Vakarų, ypač vokiečių mokyklos fonas: tokios pavardes kaip Maxas Reinhardtas, Bertoldas Brechtas, Dimiteris Gotschefas, Frankas Castorfas ir Christophas Marthahleris, Amerikos avangardo grupės, tokios kaip „Wooster Group“ ir „Mabou Mines“, režisieriai Robertas Woodroff ir Anne Bogart.

– Atskirus pjesės epizodus A. Čechovo amžininkai susieja su dokumentiniais dramaturgo gyvenimo faktais, ypač aprašant karinę aplinką. Lietuviams šis A. Čechovo istorinis kontekstas mažiau svarbus ir vargu ar atpažįstamas. Tačiau Tu ir tavo pasirinkta komanda remiatės šiuolaikiniu Lietuvos kontekstu. Gyvendami karo fone, mes patiriame įvairiausių išgyvenimų, be to, visa jūsų grupė buvo išvykusi į Ruklą. Kiek svarbi ši autentiška patirtis?

– Šią pjesę A. Čechovas parašė „sėdėdamas“ Kryme. Tuo metu tai buvo Rusijos imperijos dalis. Dabar, po daugiau nei šimto metų, grįžtame prie pakylėto Rusijos ekspansijos imperializmo ir vėl Krymas aneksuotas. Tuo metu Lietuva irgi buvo Rusijos imperijos dalis... Mes puikiai suprantame, kodėl Lietuvoje NATO pajėgos trigubėja kas mėnesį. Todėl susipažinti su kariais buvo labai smalsu, jautėme didelę pagarbą, tuo labiau kad pjesės veiksmas „apsuptas“ įgulos gyvenimo.

Spektaklio "Trys seserys" repeticija
Spektaklio "Trys seserys" repeticija
© Dmitrijus Matvejevas

– Konstantinas Stanislavskis „Tris seseris“ vadino geriausia A. Čechovo pjese. Kuo ši pjesė Tau svarbi?

– Negalėčiau šios pjesės atskirti nuo viso A. Čechovo dramaturgijos palikimo. Kiekvienoje jo pjesėje randu „vaiduoklių“ iš kitų jo pjesių. „Trijų seserų“ Maša, aišku, „kalba“ su Maša iš „Žuvėdros“, Irina turi ryšį su Nina ir Ania, Teleginas, Jepichodovas ir Kulyginas yra vieno kraujo broliai.

Užaugau literatūros komparatyvistiniame lauke ir man svarbu į kūrybą žiūrėti kaip į tęsinį ir dialogą su kitais literatūros „vaiduokliais“. Be abejo, A. Čechovas skaitė Ibseną ir net „imdavo“, tiesiogine žodžio prasme, iš norvegų dramaturgo. Pavyzdžiui, Elenos ir Sonios pokalbis apie plaukų grožį tiesiogiai „pavogtas“ iš Hedos ir Fru Elvsted scenos „Hedoje Gabler“. O kiek Shakespeare‘o citatų! O kiek Čechovas tyčiojasi iš Maeterlincko!

– Išlaikydama pagrindines kūrinio gijas, vis dėlto Čechovą „apvertei“. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad turi ypatingai tvirtą, naują kūrinio koncepciją. Tau rūpėjo kurti spektaklį lyg gyvus Čechovo namus, tekstą laikant tik papildomu įrankiu. Kas Tave pastūmėjo tokiai, sakytume, kraštutinei Čechovo interpretacijai?

– Mane stebiną, kad pasaulyje vis dar gali atsirasti diskusijos dėl klasikos interpretacijos. Vakarų Europoje jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų po Antro pasaulinio karo, po katastrofos ir sulaužyto pasaulio, ant „griuvėsių“ prasidėjo mūsų vertybių ir kanonų permąstymas. B. Brechto nuopelnu šis procesas atvėrė langą kritiniam diskursui su dramaturgija ir pradėjo nagrinėti kūrinio konstrukciją, taisykles ir prasmę, būtent iš konkretaus taško. Tas procesas daug vėliau buvo apibūdintas kaip „postdraminis teatras“, nors tai irgi susiaurino šiuolaikinio teatro tendencijas. Karas sugriovė mūsų pasaulio suvokimą, mes turėjome pradėti nuo „ground zero“ – permąstyti, pergalvoti savo klaidas, iš griuvėsių, iš dėlionės gabalų sustatyti naujas, mums suprantamas koordinates. Nežinau, ar žodis „de-konstrukcija“ tikrai atspindi šį procesą (de-maskavimas, dis-kursas, di-lema), kai atsistoji prieš kūrinį ir turi atsakyti į klausimą, kam jį statyti dabar, šiandien?

Scena iš spektaklio "Trys seserys"
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

– Kada sumanei personažus „lipdyti“, pasitelkdama ir aktorių „dokumentinius“ gyvenimus? Truputį juos pažinodama, nesunkiai atseki jų realius gyvenimus, jų silpnybes ar talentus. Šios įdomios detalės atsirado per repeticijas ar buvo kruopščiai apmąstytos iki jų?

– Manęs jau seniai nebedomina klasikinio teatro vaidyba, kai aktorius turi sukurti neegzistuojantį personažą ir kuo natūraliau atlikti tą melagingą darbą, pristatinėdamas neegzistuojantį žmogų. Žymiai įdomiau stebėti stiprią asmenybę, bandančią suvokti, kad ji gyvenime daro tas pačias klaidas, kaip ir dramaturgo pasiūlyta „idėja“... Tik tada prasideda gyvas dialogas tarp publikos ir aktoriaus.

Aktorius, išsilaisvinęs nuo melagystės, pradeda „žaisti“ personažą, neslepia nuo žiūrovo, kad žaidžia, demonstruoja tą personažą, arba tiesiog pasakoja savo mintis, kalba temomis, o ne charakteriais. Be galo svarbi aktorių biografija, patirtis ir požiūris, pozicija. Tą turiu suprasti, atpažinti ir žinoti iš anksto, dar prieš vaidmenų paskirstymą.

Dažniausiai tai vyksta kaip „Voodoo“, labai intuityviai, turiu „perskaityti“ žmogų ir pabandyti atrasti personažo ryšį. Kartais tai yra pavojinga, jeigu aktorius nori „vaidinti“, o vietos vaidybai nėra. Naudoju aktorių girtumo, incesto ir kitas gyvenimo traumas, bet nuo pat pradžių perspėju, kad tai darysiu.

– K. Stanislavskis Dailės teatre vaidino Veršininą. Po antrame veiksme įvykusio gaisro trečiajame jis vaidino sunerimusį, sutrikusį herojų. A. Čechovas pritarė Nemirovičiui-Dančenkai, kad iš užkulisių gali sklisti nerimo garsai, o scenoje turi būti visiška ramybė, nuovargio jausmas. Tu suformavai labai paveikias, gyvas „lūžines“ A. Čechovo vietas. Spektaklis gyvas, įdomus, šmaikštus. Kas daugiau „provokavo“ scenos atradimus – A. Čechovas ar aktoriai?

– A. Čechovas „paliko“ raktus, kodus. Kiekvienoje jo pjesėje vyksta kokia nors šventė, kieno nors gimtadienis, vakarėlis; šampanas, muzika – kažkokia „puota maro metu“. Labai įdomu stebėti, kaip atsiskleidė žmogus per šeimynines šventes. Pagalvokite apie krikštynas, laidotuves, vestuves – kiekvienas galvoja, kad turi teisę pamokyti kitą žmogų, kaip jam reikia gyventi. Mes turėjome tik atrakinti tą kodą ir aktoriai puikiai suprato įtampą ir disonansą tarp svečių ir tragedijos, kuri vyksta su šypsena veide...

Scena iš spektaklio "Trys seserys"
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

– A. Čechovo teoretikai, peržvelgę daugybę „Trijų seserų“ pastatymų, pripažįsta, kad sociologiniu raktu šios pjesės neatrakinsi. Koks buvo Tavo raktas?

– O kas tai, jei ne visuomenės diagnozė? Mūsų liga. Sociologijos geriausia draugė – antropologija.

– Po revoliucijos Rusijoje „Tris seseris“ statė retai, nes buvo manoma, kad po esminių politinių lūžių stebėti, kas vyksta tarp personažų, – per daug smulku. Kaip Tu charakterizuotum šiuolaikinę lietuvių visuomenę, kas jai svarbiausia?

– Negaliu pasakyti, kad lietuviai labai skiriasi nuo kitų europiečių, bet gal dar vyresniam žmogui galioja sovietmečių traumos ir iškreiptos sampratos. Manau, jaunimas labiau atviras ir laisvas, todėl tikrai visuomenė auga ir tobulėja.

– Manau, kad „Trijų seserų“ premjera – kontroversiškiausias šio sezono pastatymas. Ką Tu pastebėjai po premjeros? Ar likai nustebinta nuomonių įvairovės?

– Manau, kūrinys neturi tikslo visiems pataikauti, ar sužavėti daugumą. Jis turi aiškią edukacinę misiją – išryškinti, įrodyti, kiek mes skiriamės vienas nuo kito, kaip skirtingai mąstome, kokiu pagrindu analizuojame ir vertiname meną ir kaip suvokiame „klasiką“.

Atsimenu, audringos diskusijas po „Mūsų klasės“, kai buvome kaltinami Holokausto apropriacija ir profanacija. Be abejo, dabar tai suskambės ir su A. Čechovu. „Šalin rankas nuo mūsų liaudies pasididžiavimo“, – viešai pasakė rusų kritikė Irina Megkova apie mano islandišką „Žuvėdrą“ Torunės tarptautiniame teatro festivalyje. Ir aš jai buvau dėkinga.

Scena iš spektaklio "Trys seserys"
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

– Tavo kūrybos tyrinėtojas vokiečių teatrologas Thomas Irmeris tiksliai charakterizavo situaciją: šiandien daug kas klasiką perkelia į šiuolaikinį scenovaizdį, negalvodami apie personažų laikyseną. Tave jis išskiria dėl to, kad sugebi sukurti visiškai šiuolaikinius charakterius. Kyla klausimas, kam tokiu atveju imtis klasikos? Ar trūksta šiuolaikinės dramaturgijos?

– Nesvarstau, ar tai klasika, ar šiuolaikinė pjesė. Galvoju, ar ta dramaturgija yra man aktuali. Lenkijoje, teatre „TR Warszawa“, prieš metus dirbau su puikiu šiuolaikiniu rusų dramaturgu Michailu Durnenkovu, statydama jo pjesę „Ežeras“. Ir man pasirodė, kad tai – visiškai šiuolaikinis čechoviškas tekstas. Autorius sąmoningai argumentuoja ir naudoja A. Čechovo būseną, bet tuo pačiu kuria savo unikalią kalbą. Nuostabus rašytojas! Kartais dirbu ir be dramaturgijos, kartais rašau milžiniško romano adaptaciją. Taisyklių kūryboje nėra ir neturi būti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Prezidento patarėja Sonata Šulcė: kultūros integracija į kitus sektorius galėtų būti sklandesnė

Kultūra laikoma viena iš prioritetinių sričių, tačiau jos integracija į kitus sektorius...

Niujorko „samovaras“ ir skruzdės (1)

Tais laikais, kai mudu su Jonu gyvenome Manhatane, mūsų bičiulis Haris dažnai kviesdavo į...

Vilniuje – lenkų menininkės Michalinos Bigaj personalinė paroda „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo”

Gruodžio 11 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į lenkų skulptorės ir instaliacijų menininkės...

MO nominuotas Europos metų muziejaus 2020 apdovanojimui (7)

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (angl. European Museum...

Europos kino apdovanojimų vedėja tapusi Aistė Diržiūtė: nebūčiau išdrįsusi apie tai pasvajoti (9)

Antradienį į Berlyną išskridusi aktorė Aistė Diržiūtė jau ruošiasi šį šeštadienį...

Top naujienos

Juodžiausias Jasikevičiaus ruožas: ugnimi į ugnį atsakiusį „Žalgirį“ palaidojo Jameso tritaškis (578)

Kauno „Žalgirio“ (3-9) krepšininkų pastangos nutraukti pralaimėjimų seriją Eurolygoje...

RAND ataskaitoje – dar vienas įspėjimas NATO: šios temos Baltijos šalys vengia ne veltui (229)

NATO viršūnių susitikimą Londone prezidentas Gitanas Nausėda pavadino puikiu ir net fantastišku....

Už kovą „Žalgirį“ gyręs Jasikevičius mojo ranka į nokautuojantį Jameso dūrį: man tai neįdomu (2)

Antrus metus iš eilės Maskvos „Megasport“ arenoje Kauno „Žalgiriui“ teko žaisti...

Katastrofos zonoje gyvenusi moteris: ekskursijos į šią vietą turi būti ne pramoga, o galimybė išvysti kvailumo pasėkmes (20)

Pagaliau atėjo metas apžvelgti įdomiausią Černobylio zonos objektą – Pripetės miestą....

VU rektorius: dabartiniam valstybės „establišmentui“ reikia radikalaus atnaujinimo – jie nebesupranta, ką daro (84)

„Mūsų protesto akcijos nesibaigs per visus rinkiminius metus. Mūsų tikslas yra nauja karta –...

Latvijos miestas pasipuošė kaip pasakoje: tapo tikra Kalėdų sensacija (34)

Kalėdoms artėjant Latvijos miestai tampa vis gražesniais. Štai ir Uogrė pavirto tikru kalėdiniu...

Rūta Steponavičienė

Vyras papasakojo, kaip jam pavyko nutraukti saitus su alkoholiu: kada joks kodavimas nepadės? (4)

Alkoholizmas – turbūt viena iš opiausių Lietuvos problemų. Tik ar pagalvojame, kad ši...

Rapšys nesulaikomas – apgynė Europos čempiono titulą ir iškovojo antrą aukso medalį (58)

Lietuvos plaukimo žvaigždė Danas Rapšys Glazge (Jungtinė Karalystė) vykstančiose Senojo...

Pasitikrinkite, ar jums tai negresia: 5 nepastebimi dalykai, kurie veda santykius į pražūtį (8)

Labai daug santykių nutrūksta – tokia realybė, kad ir kaip sunku būtų ją pripažinti. Dauguma...

Automobilių gamintojams – vieni blogiausių metų: naikina 80 tūkstančių darbo vietų (60)

Automobilių pramonės darbuotojams visame pasaulyje tai bus vieni blogiausių metų: mažėjanti...