– Kaip Jūsų, Liudai, kelyje atsirado Panevėžys?
– Man jau senokai knietėjo nuvažiuoti į Panevėžį. Dainuoju Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, buvo likęs tik Panevėžio muzikinis teatras. Tiesa, studijuojant pirmame kurse teko dalyvauti koncerte ir čia dainuoti.
Kai režisierius Nerijus Petrokas pasakė, kad stato „Tarnaitę – ponią“ ir kartu dar „Kavos kantatą“, pakvietė dalyvauti. Atsakiau jam, kad malonu, ir sutikau. Taip atsirado galimybė atvažiuoti į miestą prie Nevėžio.
– Ir kaip tas Panevėžys?
– Dirbti pradėjome lapkritį. Tačiau į teatrą rimtai repetuoti atvažiavau prieš geras dvi savaites ir intensyviai dirbome kiekvieną dieną.
Beje, nelabai sėkmingas buvo tas atvykimas. Prieš pat atvažiuojant susirgau bronchitu. Atvykęs susipažinau su orkestru, o pats praktiškai nieko negaliu padaryti – balso nėra. Pirmosiose repeticijose pavaikštau į vieną pusę, paeinu į kitą – dainuoti negaliu. Nei orkestrui groti, nei kitiems dainuoti (be L. Mikalausko, spektaklyje dainuoja Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė ir Algirdas Bagdonavičius). Tikrai buvo didžiulis šokas ir stresas, kaip reiks iki numatytos premjeros spėti viską sudėlioti į vietas.
Labai džiaugiausi, kad atvažiavau čia: visi labai geranoriškai manimi rūpinosi. Ėjo su vaistais, nešė įvairias žolelių arbatas, ir praktiškai „prikėlė“ mane. Dabar visu balsu galiu dainuoti.
– Kuo dar džiaugiatės?
– Šio teatro aura ir žmonėmis, dirbančiais čia. Jie nuostabūs. Prisimenu, kai pirmą dieną atvykau, net į sceną arbatos puodelį atnešė! Niekur taip nebuvo... Todėl man repeticijos Panevėžyje – atostogos. Nors repeticijos vyksta nuo ryto iki vakaro, bet jos ramios, be jokių pykčių. Kitur prieš premjerą laksto visi už galvų susiėmę, o čia – ramiai, be streso. Labai smagu dirbti.
– Daugeliui žmonių esate žinomas tik iš televizijos projektų „Triumfo arka“, „Šok su manimi“. Kas iš tiesų yra Liudas Mikalauskas?
– Paprastas žmogus. Esu tauragiškis. Dainuoju maždaug nuo šešerių metų. Tauragėje turėjau labai nuostabų mokytoją Romualdą Eičą. Dalyvavau konkurse „Dainų dainelė“ ir tapau laureatu. Buvau išsigandęs, kai neįstojau į Muzikos akademiją. Tada mane ramino, kad išvengiau ubago lazdos, nes dainininkas – ne profesija.
Tuomet įstojau į Vilniaus universitetą ir pradėjau studijuoti kultūros vadybą. Po metų supratau, kad gyventi be dainavimo negaliu. Nesiklausiau kalbų, kad iš dainavimo nepragyvensiu, ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto dainavimo katedrą.
Šiaip esu ramus žmogus. Patriotas. Negalėčiau gyventi kitur. Nenorėčiau išvykti. Tą dalyką supratau, kai prasidėjo tarptautiniai konkursai. Dalyvavau net dvylikoje. Pamačiau kitus konkurso dalyvius, iš vieno konkurso į kitą keliaujančius su lagaminėliais, gyvenančius viešbučiuose. Suprantu, kad toks darbas, toks pasirinktas gyvenimo būdas. Yra žmonių, galinčių taip gyventi, – „ant lagamino“. Nei mylimo žmogaus, nei šeimos – nieko. Aš taip negaliu... Nors teko metus Didžiojoje Britanijoje būti, bet pasilikti nenorėjau.
– Keista – juk kiti jauni talentingi žmonės kaip tik renkasi galimybę ištrūkti iš Lietuvos. O jūs – atvirkščiai.
– Grįžau į Lietuvą ir pasakiau: kaip bus taip, bet kitur gyventi, dirbti nevažiuosiu. Tegul su ubago lazda, bet savoje šalyje.
Kai pradėjau aktyviai darbuotis, supratau: nėra jau taip blogai Lietuvoje, jei dirbi. Ir čia įmanoma karjerą padaryti – nebūtina svetimoje šalyje laimę bandyti. Kas dirba, suranda savo vietą ir gali užsidirbti.
Suradau Lietuvoje viską, ko man reikia: ir Kauno muzikinį teatrą, ir Vilniaus nacionalinę operą, ir štai dabar Panevėžio muzikinį...
– Jeigu vėl pakviestų dalyvauti kokiame nors televizijos projekte, sutiktumėte?
– Neatsisakyčiau. Man patiko. Nors po „Triumfo arkos“ jaučiausi pervargęs, išsekęs. Sakiau, kad kituose nebedalyvausiu. Kartojau sau „ne, ne...“ Praėjo pusmetis. Prisiminiau, kaip buvo gera, smagu ir įdomu. Kai paskambino iš televizijos ir pasiūlė dalyvauti projekte „Šok su manimi“, iškart sutikau. Be jokių svarstymų. Tik niekada nesutikčiau dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“. Buvo pristoję... Tačiau nusprendžiau eiti ten, kur dalyvauja profesionalai ir rengiami profesionalūs projektai.
Smagu tokiuose projektuose, kurie naudingi. Toks buvo ir „Šok su manimi“. Tačiau buvo sudėtinga viską suderinti, nes teko ne tik šokius su Gintare repetuoti, bet ir koncertinėje veikloje dalyvauti. Sukausi. Išvažiuodavau iš namų 8 valandą, grįždavau apie pusiaunaktį – net pavalgyti nespėdavau. Vienintelis noras – lovą pasiekti.
– Kokio dabar projekto neatsisakytumėte?
– Jeigu kviestų, kitąmet neatsisakyčiau dalyvauti „Chorų karuose“. Šiemet nedalyvauju, bet pamatęs, kaip viskas vyksta, pamaniau: verta. Tai profesionalu, įdomu ir nepatirta. Juolab kad dalyvavimas šokių projekte – naudingas. Išmokau šokti, tai pravertė dabar repetuojant spektaklį Panevėžyje. Galiu sau ramiai šokti! Kiekvienam žmogui reikia išbandyti save. Ką išmoksi, tą turėsi.
– Žmonės Jus atpažįsta?
– Tai jau taip... Prieš porą dienų atvažiavus į Panevėžį teko automobiliui keisti ratą. Užsukau į autoservisą. Stovi du vyrai ir, man girdint, kalbasi: „Bet koks panašus į Mikalauską!“ Sakau jiems: „Taip taip, panašus, visi man taip sako.“ Bet paskui prisipažinau, kad ir esu tas Mikalauskas, tas Liudas.
– Ko Jumyse daugiau: ar Don Bazilijaus iš „Sevilijos kirpėjo“, Markizo iš „Traviatos“ ar Hercogo iš „Nykštuko Nosies“?
– Mieliausias – Lorencas iš „Romeo ir Džuljetos“. Tai brandus ir lyriškas vaidmuo. Juolab kad bosai labai retai gauna charakterinius vaidmenis. O Don Bazilijus yra mano saldainiukas. Beje, Bazilijaus ariją visada atlieku koncertuose – klausytojams labai patinka. Ir man ji prie širdies. Mėgstu šį vaidmenį, o kai mėgsti, tai ir dainuoti sekasi. Tik užtraukiu šią ariją koncerte, žiūrovai iškart pasigauna ir sutinka plojimais.
Dar labai mėgstu vaikiškus spektaklius. Su vaikais spektaklio metu galiu ne tik bendrauti, bet ir žaisti, juos įtraukti į veiksmą. Vaikai labai nuoširdūs, viską priima kitaip nei suaugę. Tai labai žavi.
– Kaip bus Panevėžyje pastatytoje premjeroje?
– Turėtų būti labai gerai, nes viename spektaklyje teks atlikti du vaidmenis: „Kavos kantatoje“ – tėvo, labai mylinčio savo šelmę dukterį, bet vis jai priekaištaujančio, kad neklauso. O „Tarnaitėje – ponioje“ kitoks vaidmuo – būsiu Ubertas, ūkio šeimininkas.
Tai du skirtingi personažai, bet man tai tinka. Teks atskleisti du skirtingus charakterius viename spektaklyje. Todėl turėtų būti savotiška nuotaika, lyg dalyvaučiau koncerte.
– Kaip artimieji priima keliones iš vieno miesto į kitą?
– Praėjusią savaitę namie Kaune temiegojau vieną naktį. Šią, berods, irgi vieną. Taip yra ir nieko nepadarysi. Premjera, spektaklis, koncertas... Negaliu artimam žmogui skirti daug laiko. Jeigu būna laisva diena, tai labai keista.
Mes su Sigita (Liudo artima draugė) neseniai suradom dvi dienas ir galėjome išvažiuoti pailsėti į Pervalką. Ten nė vieno žmogaus! Ramu taip buvo...
Mano draugė – labai supratinga. Pati mėgsta meną. Visada ateina, jei gali, į koncertus. Be to, ji pagrindinė mano kritikė ir vertintoja: visada pasakys, kas buvo blogai. Jos žodžiais visada tikiu. Turiu labai rūpestingą žmogų, kurį labai myliu.
O tėvai dabar labai laimingi. Iš pradžių jie atsargiai žiūrėjo į mano pasirinktą specialybę. Manimi patikėjo, kai pradėjau dainuoti „Triumfo arkoje“. Sūnų rodo televizija, giria, kurgi bus blogai?!
– Ar esate prietaringas?
– Esu labai tikintis žmogus. Prietarai, horoskopai, raganavimai ir kiti panašūs dalykai prieštarauja mano tikėjimui. Neturiu jokio amuleto, saugančio nuo blogos akies. Tik prieš kiekvieną spektaklį, eidamas į sceną, meldžiuosi. Tai darau visą laiką. Persižegnoju, susikaupiu ir – į sceną. Tada ten jaučiuosi ne vienas. Atrodo, kad kažkas nematomas stovi šalia uždėjęs ranką ant peties ir saugo.
– Pripažinimas užkėlė ant pjedestalo, jaučiatės žvaigžde?
– Visada klausiu draugų: na, kaip, ar labai pasikeičiau, kai tapau žinomas? Jie sako, kad likau toks, koks buvau.
Supratau, kad kai tik truputėlį bandai parodyti, kad esi aukščiau už kitus, iškart pajunti, kad kitaip į tave žiūri dirigentai, orkestrų muzikantai ir klausytojai. Publika scenoje nori matyti ne pasipūtusį ir pasikėlusį, o nuoširdžiai arijas atliekantį dainininką. Tai labai paprastas receptas – kam sakyti, kad esi kažkas, stengtis būti aukščiau už kitus? Noriu, kad mane priimtų tokį, koks esu. Labai džiaugiuosi, kad žiūrovai man geranoriški. Jie man – savotiškas indikatorius, padedantis suvokti, kad einu teisingu keliu. Juolab kad žiūrovams ir likimui esu dėkingas už puikią pradžią.
Dosjė
Liudas Mikalauskas gimė 1985 metų spalio 11 dieną Tauragėje. Dainininkas (bosas), Lietuvos muzikų sąjungos narys, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas bei daugelio tarptautinių konkursų laureatas. 1992–2004 metais mokėsi Tauragės „Jovarų“ vidurinėje mokykloje,
1993–2004 metais – Tauragės moksleivių kūrybos centre, Romualdo Eičo dainavimo klasėje.
Nuo 2005-ųjų studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto dainavimo katedroje (docentės Sabinos Martinaitytės klasė). 2007 metais stažavosi Didžiojoje Britanijoje, Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, o 2009 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete įgijo dainavimo bakalauro diplomą ir toliau tęsia magistrantūros studijas vokalo bei pedagogikos srityse.
Koncertavo Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. 2008 m. rugsėjo– gruodžio mėnesiais dalyvavo muzikiniame projekte „Triumfo arka“. Nugalėjęs pelnė „Auksinio balso“ titulą, apdovanotas 50 tūkstančių litų. 2009 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. dalyvavo šokių projekte „Šok su manimi“ su penkiskart šokių čempione Gintare Slausgalviene ir pelnė antrąją vietą.
