Bilietai į šeštadienio koncertą buvo iššluoti likus daugiau nei dviem mėnesiams iki koncerto, todėl nuspręsta į traukinį nespėjusius grupės gerbėjus nudžiuginti papildomu koncertu, kuriame ir praleidau sekmadienio vakarą.
„Kablyje“ atsidūriau likus vos keletui minučių iki „Молчат Дома“ pasirodymo. Grupę apšildžiusio vokiečio Luis Ake išstojimą praleidau sąmoningai, nesupratusi, kodėl šis atlikėjas apskritai buvo pasirinktas apšildyti kokybės prasme gerokai pranašesnius baltarusius. Tačiau šis tekstas – ne apie tai.
Apskritai „Kablio“ rudeninė koncertų programa – tikras vylius post-punk žanro ir liūdnų šokių gerbėjams. Maratoną pradėję turkai „She Past Away“, klube pasirodę prieš tris savaites, estafetę perdavė „Молчат Дома“, kurie, akivaizdu, Lietuvoje atrado savo klausytoją.
Nuo scenos pasigirdus pirmiesiems „Молчат Дома“ gitaristų akordams didžioji „Kablio“ koncertų salė užsipildė grupės gerbėjais. Iš ore tvyrojusios nuotaikos buvo nesunku suprasti, kad publika žinojo, kur eina. Aplink mačiau ne vieną, šnabždantį dainų žodžius, kartkartėmis ore vis iškildavo telefonai, fiksuojantys koncerto įspūdžius.
„Молчат Дома“ vaikinai ypatingu kalbumu nepasižymi ir šis kartas nebuvo išimtis. Apsieita be įmantrių pauzių ir po trumpo pasisveikinimo erdvę užpildė muzika. Per daugiau nei pusantros valandos trukusį koncertą grupė spėjo sugroti visus labiausiai lauktus kūrinius. Vis dėlto, kol kas tik 2017 m. susikūrusios grupės bagaže muzikinio palikimo nėra daug – iki šiol išleisti trys albumai. Iš jų pirmasis „С Крыш Наших Домов“ ir antrasis „Этажи“ žanro prasme labai skiriasi nuo trečiojo „Монумент“, tad ir viso koncerto metu buvo galima išgirsti švelnią niūresnio post-punk stiliaus kovą su nostalgiška skaidria synth-pop nuotaika, kuria įkrautos trečiojo albumo kompozicijos.
Vis dėlto, ši synth-pop linija išskiria „Молчат Дома“ skambesnį iš kitų post-punk žanro grupių, paskutiniu metu išgyvenančių savotišką atgimimą. Galbūt šis balansas tarp melancholija persunktų tekstų ir, tuo pačiu, savotiško lengvumo, romantikos, kvietimo šokti ir tapo grupės sėkmės priežastimi. Galbūt tai – sugebėjimas sukelti nostalgiją laikui, kuriame negyvenai, patyrei tik iš pasakojimų, per daiktus, fotografijas, filmus.
Nostalgišką synth-pop liniją koncerto metu padėjo palaikyti ir gausus apšvietimas. Skambant ankstesnėms grupės kompozicijoms jis atrodė kiek ne vietoje – per akivaizdus, agresyviai besibraunantis į, rodos, didesnio privatumo reikalaujantį klausymą, tačiau šviesų pliūpsniai puikiai įrėmino ir papildė kūrinius iš naujausio grupės albumo.
Apskritai dabar, kai nuo „Молчат Дома“ pasirodymo ir šio teksto rašymo mane skiria beveik para, o juslės ir nauji potyriai jau įvardyti, sudėti į atminties dėžutes, suprantu, kad sekmadienio vakaro liūdnieji šokiai pasiteisino. Didele dalimi juos kūrė žmonės – reaguojantys, jaučiantys muziką, neabejingi. „Молчат Дома“ taip pat pasirodė nesuvaidinti, ieškantys. Svarbiausia – jautrūs, fiksuojantys, gal ir ne virtuoziškai, bet įsimintinai savo kartos patirtis, neišvengiamai veikiamas praeities istorijų, pasakojimų ir neprašyto palikimo, iškylančio, kaip slegiantys architektūriniai paminklai, matyti ant „Этажи“ viršelio.
