„Vilniaus sekretus“ sudaro pokalbiai apie Vilnių, vilniečių atsiminimai ir liudijimai, poetiniai tekstai, fotografijos ir sostinės paviršių atspaudai. Knyga gausiai iliustruota pastarųjų metų Vilniaus nuotraukomis.
Knygą išleido leidykla „Slinktys“. Su leidiniu susipažinti kviečia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras.
Knygos sudarytoją Liną Laurą Švedaitę kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas Matas Baltrukevičius.
– Kaip atsirado šios knygos idėja? Kokiais principais rinkotės, ką kalbinti, kieno kūrybos nuotrupas įkelti, atsiminimus pasitelkti šiai knygai? Koks buvo atrankos procesas?
– Visų pirma apie idėją. Yra keli pradžios taškai. Man labai artimas dokumentikos žanras. Mano asmeninis santykis su Vilniumi iki šiol yra komplikuotas: apsigyvenau čia sėsliau, todėl per pokalbį su Vilniumi norėjosi suprasti, kur gyvenu. Artėjantis miesto jubiliejus paskatino labiau apmąstyti sostinės dabartį, kasdienybę ir tapatybę.
Kai pradėjau tyrimą, ėmiau skaityti knygas apie Vilnių ir supratau, kad yra daug literatūros apie istorinį, žydiškąjį Vilnių. Toks Vilnius yra romantizuojamas, o man norėjosi pakrapštyti šiandienį Vilnių. Kiekvienos sostinės likimas toks, kad apie ją kuriama daug mitų, investuojama, bandoma pritraukti finansus – kuriamas tam tikras produktas. Miestas vyniojamas tarsi saldainis į popierėlį.
Aš nesu mokslininkė, bet kaip kūrėja ir menininkė norėjau išvynioti Vilnių iš popierėlio ir pasižiūrėti, paragauti to saldainio.
Norėjau atlikti tam tikrą antropologinį tyrimą. Kadangi nesu mokslininkė ir neturiu metodų, tiesiog intuityviai rinkausi kuo įvairesnius pokalbių dalyvius vilniečius, skirtingų profesijų ir amžiaus žmones. Knygoje yra ir vaikų, ir vyresnio amžiaus žmonių rašytų tekstų bei liudijimų. Norėjosi atverti Vilnių per skirtingus žmones, skirti dėmesio tikriesiems gyventojams.
Viena knygos dalis yra pokalbiai su žmonėmis, kurie tiesiogiai dirba su Vilniaus miestu, tai architektai, filosofai, kurie apmąsto visuomenę ir susijusius procesus. Taip pat yra pokalbių su žmonėmis, kurie čia gyvena arba dirba miesto aptarnavimo sferoje (tarkim, troleibuso vairuotojai).
– Mes Nacionalinėje bibliotekoje irgi rengiamės Vilniaus jubiliejui, aš taip pat priklausau vienai darbo grupei. Pirmajame grupės susitikime supratome, kad nė vienas iš mūsų nėra tikras vilnietis. Ar rengdama knygą pastebėjote skirtumą tarp vietinių ir atvykėlių?
– Taip, pastebėjau skirtumą. Vilniečiai, kurie čia gimė, kurių tėvai čia praleido jaunystę ar net vaikystę, tiesiog turi daugiau gyvosios atminties ir su Vilniumi susijusių istorijų – jos kuria labai įdomų santykį su dabartiniu Vilniumi.
Jie turi daug daugiau informacijos apie tai, kaip keitėsi Vilnius. Atvykėliai gyvena dabartyje ir jų požiūris į Vilnių kitoks. Aš atsispiriu nuo XX amžiaus Vilniaus, kuris išgyveno didžiulius bendruomenės pokyčius.
Senieji vilniečiai tarsi išnyko iš Vilniaus, čia atsikraustė daug žmonių iš kitų miestų ir Lietuvos provincijos. Vieni tų žmonių yra mano seneliai. Kai jų klausiu: „Kaip buvo, kai jūs atvažiavote?“, jie sako: „Vaikeli, kas čia buvo, – praeityje“. Jaučiu, kad jie nenori išartikuliuoti istorijos, ir man pasidarė įdomu kodėl. Aš tai sieju ir su tam tikra sovietmečio palikta trauma.
– Knygoje yra keturios tarpusavyje persipynusios dalys: pokalbiai, fotografijos, sapnai ir atsiminimai. Kodėl pasirinkote būtent tokią struktūrą? Ar iš anksto žinojote, kaip turėtų atrodyti knyga, ar tai dėliojosi kūrybiniame procese?
– Trys žodžiai: vizijos, atsiminimai ir sapnai man yra kaip miesto ir jo idėjos sudedamosios dalys. Miestas yra ne tik vieta, kur gyvename, bet ir idėja. Vizijos man siejasi su ateitimi, su tuo, kaip mes matome Vilnių. Atsiminimai siejasi su gyvąja atmintimi ir istorija, iš kur mes ateiname, iš ko miestas išsivystė. Labai daug miestų savo mitologijoje turi sapną. Vilnius yra gimęs iš sapno.
Kiekviena knygos dalis padiktavo skirtingą žanrinę prigimtį. Vizijose bandžiau kalbinti žmones ir kartu su jais nagrinėti šiandienius mieste vykstančius procesus, artefaktus ir išskirtinius Vilniaus momentus – kodėl Vilnius yra toks, koks yra?
Atsiminimuose sudėti tekstai, kurie gimė labai skirtingomis aplinkybėmis. Tai ir liudijimai iš visiškai atsitiktinių pokalbių, kai kurie tekstai atsirado ir kūrybinių dirbtuvių metu. Iš visų šių tekstų bandžiau nuausti Vilniaus balsą – man svarbiausias buvo Vilnius, o ne tekstų autoriai. Sapnuose atsirado poetiniai tekstai, kurie bando įvardyti virš Vilniaus sklandantį debesį – sunkiau įžodinamas būsenas ar patirtis.
– Minėjote, kad jums buvo svarbu sukurti vientisą audinį, todėl autorystė nebuvo svarbi. Bet nė vienas interviu nėra anoniminis, o daugelis sapnų ar atsiminimų – anonimiški (tik rodyklėje paminėti asmenys, prisidėję prie knygos; kai kurie su nurodytais puslapiais). Kodėl būtent šiose knygos dalyse yra daugiau anonimiškumo?
– Viename interviu Kasparas Pocius yra pasakęs, kad miegamieji Vilniaus rajonai yra tarsi miesto pasąmonė. Man norėjosi šia knyga išplėsti Vilniaus geografiją ir skirti dėmesio miegamiesiems rajonams, nes ten gyvena didžioji miesto dalis. Sukurti tokį įspūdį, kad kalba miesto pasąmonė. Norėjosi, kad kalbėtų Vilniaus miestas, todėl ir atrinkti tie liudijimai, kurie atspindi kolektyvines patirtis. Manau, kai kurie žmonės iš tikrųjų norėjo likti neatpažįstami.
– Pastaruoju metu išleidžiama nemažai knygų apie Vilnių būtent iš kaitos, praeities ir dabarties perspektyvos: keli tomai Dariaus Pocevičiaus „Istorinių Vilniaus reliktų“, Gabijos Lunevičiūtės pokalbiai su senaisiais vilniečiais. Net ir jūsų knygoje, kuri orientuojasi į trumpesnį istorijos periodą, kaitos vaizdinys iškyla. Labai akcentuojamas gentrifikacijos klausimas. Kaip vertinate visiems miestams būdingą nuolatinę kaitą, ar nesinori jos sustabdyti?
– Manau, ši knyga ir gimė iš impulso matant, kad Vilnius itin sparčiai keičiasi – šviesos greičiu: vieną verslą keičia kitas, labai greitai auga nauji pastatai. Daugelis sugrįžusių žmonių, kad ir po pusės metų, sako, kad kai kurios miesto vietos tapo nebeatpažįstamos. Kaip Julius Sasnauskas šioje knygoje yra pasakęs – mums trūksta meilės ir pagarbos tradicijai.
Manau, tai galbūt susiję su tuo, kad Vilniuje labai daug žmonių yra iš kitur. Jų santykis su miestu yra kitoks. Su visa pagarba dabar Vilniuje gyvenantiems žmonėms, manau, kad mes per daug vartojame miestą ir per mažai jį mylime.
Man, kaip ir Juliui Sasnauskui, labai trūksta tokios kavinės, kuri čia būtų išlikusi, tarkim, nuo XIX amžiaus. Pavyzdžiui, „Literatų kavinėje“ dabar veikia KFC... Manau, ši kaita yra simptomas, kad mes dar sergame ir galbūt bijome pasižiūrėti į tam tikrą istorinį laikotarpį, todėl bėgame ir norime keistis, nežinome, kur sustoti.
Vilnius istoriškai labai turtingas miestas, kiekvienas periodas čia paliko savo pėdsakų, istorinių ženklų. Mes neturime vieno istorinio ženklo, į kurį kaip į atskaitos tašką galėtume remtis. Kaunas šiandien nori keisti savo tapatybę, nebenori atsispirti į tarpukarį, o kuo remtis Vilniuje, neaišku.
– Ar knygos kūrimo procese buvo kokių nors nuotykių, netikėtų istorijų, kurios jus nustebino, ar atradimų, kurių nesitikėjote?
– Denis Vėjas, kurio fotografijos yra šioje knygoje, yra kelionių fotografas. Kai knyga įgavo pagreitį, prasidėjo karas Ukrainoje ir Denis labai dažnai važinėdavo į Ukrainą ir ten fotografuodavo.
Kai kūrėme knygą, mes su juo tiesiog nusprendėme keliauti po Vilnių ir bandyti įsivaizduoti miestą užsieniečio ar atklydėlio iš kitur akimis. Bet nuotykių nenutiko. Šios knygos tikslas nėra parodyti kažkokį neregėtą ar nematytą Vilnių. Tiesiog norėjosi parodyti Vilnių tokį, pro kurį mes kiekvieną dieną praeiname ir kurio jau net nebepastebime.
Man kiekvienas pokalbis su knygos herojais ir Vilniaus liudytojais atverdavo kokį nors sekretą.
– Pradėjęs skaityti knygą pamaniau, kad kalbindamas jus būtinai užduosiu bent vieną klausimą, kurį jūs esate uždavusi vienam iš savo pašnekovų. Tad kokia yra jūsų pačios mėgstamiausia vieta Vilniuje?
– Mėgstamiausia vieta Vilniuje yra Neries krantinė, nes Neris yra miesto arterija. Vanduo nestovi vietoje, jis nuolat keičiasi, upėmis mes susisiekiame su kitais miestais. Miestas prasidėjo nuo Neries, nuo vandens, Neries krantinė yra Vilniaus miesto širdis.
Vaikščiodama ja įsivaizduoju, kaip būtų galima įveiklinti šią miesto dalį, nes vasarą, pavasarį ar ankstyvą rudenį joje trūksta šurmulio ir žmonių. Norėtųsi šią vietą atgaivinti.
– Vienas iš jūsų knygos raktinių žodžių yra vizijos, todėl pabaigti pokalbį norėčiau būtent tuo: apie kokį Vilnių jūs pati svajojate, kokia yra jūsų Vilniaus vizija?
Šiuo metu tam tikrose sferose (ypač savivaldybės institucijose) norima parodyti Vilnių kaip technologijų miestą, o aš norėčiau matyti Vilnių kaip stiprios bendruomenės miestą. Miestą, kur iniciatyvos kyla iš žmonių vidaus.
Norėčiau matyti mieste daugiau veiklų ar tiesiog meno reiškinių, kurie atsirastų iš žmogaus. Kad Vilniuje jaustumėmės ne tik savo butų ar namų, bet ir gatvių šeimininkais. Manau, kol kas taip nesijaučiame.
