Istorija mena Lietuvos valstybės – Karalystės, Didžiosios Kunigaikštystės, Respublikos – kūrimosi ir klestėjimo laikus. XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respubliką pasidalijus kaimynams, Lietuvos valstybės sienos egzistavo tik buvusių piliečių atmintyje. Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918 m. ir 1990 m., jos sienos buvo brėžiamos ir žymimos iš naujo. Tūkstantmetis pakeitė ir sienų prasmę: jos, ribojusios ir saugojusios valstybės žemes senaisiais laikais, vis labiau tampa simboline riba, ne skiriančia, bet jungiančia tautas.
Knygos pagrindas – susisteminta kartografinė medžiaga, įvairių epochų ir šalių kartografų žemėlapiai, vaizduojantys Lietuvą. Greta pateikta medžiaga ne tik analizuoja sienų kaitą amžių bėgyje, bet ir aprašo žemėlapiuose pateiktą faktologinę medžiagą. Leidinį sudaro keturios dalys. Pirmojoji apima sienų formavimą nuo Lietuvos vardo paminėjimo iki carinės Rusijos okupacijos (į šį laikotarpį patenka visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimas). Antrojoje – Rusijos poveikis administraciniams vienetams, miestų plėtrai ar sunykimui 1795-1915 m. Trečiojoje – Lietuvos sienų kitimas nepriklausomybės ir nacių bei sovietų okupacijos metais. Po kiekvienos iš šių dalių yra priedas, kuriame pristatomi Lietuvos didikų, bajorų ir kitų žemvaldžių žemių, valstybės sienos paženklinimo būdai, riboženklių aprašas, piešiniai, brėžiniai ar išlikusių sienos ženklų nuotraukos. Ketvirtojoje dalyje – valstybės sienų delimitavimas ir demarkavimas Lietuvai vėl tapus nepriklausoma.
Llietuvių, anglų ir rusų kalbomis išleidžiamą knygą sumanė Užsienio reikalų ministerija, jos autoriai – Lietuvos istorijos instituto mokslininkai Česlovas Laurinavičius, Zita Medišauskienė ir Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, demarkuojant dabartines šalies sienas aktyviai dalyvavęs diplomatas Zenonas Kumetaitis.
Zenonas Kumetaitis
Skaitant istorines knygas apie Lietuvą, pastebimi du kraštutinumai – romantizuota istorija arba „perrašyta“ iš mūsų kaimynų, dažniausiai taip pat romantizuotų, „istorinių kūrinių“, kuriuose aukštinamas autoriaus šalies valstybingumas, o kaimynai, tarp jų ir lietuviai, aprašomi dažniausiai negatyviai. Todėl po beveik 200 metų okupacijos ir tautos menkavertiškumo skiepijimo buvome bepradedą įtikėti, kad mes miškinių pagonių gentis, kuri netikėtai viduramžiais išlindo iš pelkių, ėmė šiurpinti aplinkines „civilizuotas“ valstybes ir užkariavo pusę Europos, paskui vėl sulindo į miškus, nepalikdama jokių pėdsakų. Tačiau išlikusios didingos pilys, Oginskio kanalas, sujungęs Baltijos jūrą su Konstantinopoliu, Vilnius – vienas Centrinės ir Rytų Europos civilizacijos lopšių, Lietuvos Metrika ir Lietuvos Statutas, kiti Lietuvos valstybingumo istoriniai paminklai liudija ką kitą. O juos taip mielai savinasi ar jau pasisavino mūsų kaimynai. Dideliam pasitenkinimui galima konstatuoti, kad per paskutinįjį dešimtmetį mūsų istorikai, intensyviai darbuodamiesi archyvuose, po truputį, iš atskirų detalių ir įvykių, pradėjo dėlioti tikrąją Lietuvos istorinę mozaiką.
Idėja parengti knygą gimė blūdinėjant parubežiais. Galvoje vis kirbėjo klausimai:
– kas nustatė tokias Lietuvos ir Baltarusijos bei Lietuvos ir Lenkijos sienas?
– kodėl Lietuvos kunigaikščiai, sugebėję sustabdyti totorių-mongolų ordas ir privertę jas kariauti Lietuvos pusėje, beveik niekada netraukė į Vakarus, nors galėjo užkariauti pusę Europos, o kariavo tik Rytuose? Kodėl gudai savo sostine laiko Vilna ir dar daug daug kodėl???
Žibalo į ugnį įpylė kai kurių Lietuvos istorikų aiškinimas, kad tikroji etninė Lietuva yra beveik dabartinė valstybės teritorija, o kai kas pradejo ieškoti Lietuvos vardo kilmės Jonavos parapijos balose. Tada jau esi verčiamas tuo patikėti ar parašyti ką nors motyvuotesnio.
Bandant atsakyti į klausimus ir gimė idėja parengti bent šiek tiek išsamesnį leidinį.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Ankstyvojo Lietuvos valstybės laikotarpio sienų kaitos aptarimas neišvengiamai susijęs su valstybės sienos sampratos kaita. Uždarą erdvę konstruojančios kartografuotos politinės sienos formavosi pamažu, o sąvokos oficialios sienos atsiradimas siejamas su teritorinės valstybės sampratos atsiradimu ir įsitvirtinimu. Tada valstybės sienos ėmė žymėti ir apriboti jos teritoriją, nustatydamos valstybės teritorinės viršenybės ribas teisinėms, finansinėms, administracinėms, politinėms ir religinėms tos teritorijos sistemoms. Šis Viduriniais amžiais prasidėjęs procesas baigėsi tik Naujaisiais laikais, kai stambios politinės struktūros, valdančios apibrėžtą plotą, įgijo kartografuojamos politinės erdvės pavidalus – valstybių sienas. Todėl apibūdindami senosios Lietuvos valstybės sienų kaitą (iki XV-XVI a. sandūros) galime remtis žiniomis apie Lietuvos valdovų valdomas teritorijas, žemes, užimtas ar prisijungtas kunigaikštystes, bet ne apie tikslų visos sienos ženklinimą ir jos kartografinį fiksavimą.
Pirmojoje knygos dalyje siekta parodyti, kaip sampratos nuo „punktinės“ prie „linijinės“ sienos perėjimas reiškėsi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atskleisti valstybės sienų nustatymo Vakaruose ir Rytuose skirtumus. XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sutartys dėl sienų nustatymo su vakarų kaimynėmis (Vokiečių ordinu, Mazovijos kunigaikštyste) leidžia tvirtinti, kad pamažu buvo pereinama prie linijinės sienos. Jau 1426 m. nustatant Lietuvos sienas su Vokiečių ordinu buvo gausiai naudojami dirbtiniai riboženkliai, atliekami matavimai, o XVI a. pirmoje pusėje kilusi nauja delimitacijos banga iš esmės užbaigė formuoti Vakarines Lietuvos valstybės sienas. O nustatant valstybės sienas rytuose ir pietuose dar ir XVII a. buvo taikoma punktinės sienos samprata.
Aptariant 600 metų Lietuvos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų istoriją išskirti 3 laikotarpiai: 1) XIII–XV a. vidurys; 2) XV a. antroji pusė – XVI a. vidurys (iki Liublino unijos) ir 3) 1569–1795 metai. Sienų kaitą vienu ar kitu laikotarpiu siekta atskleisti ne tik išvardijant prisijungtas ar prarastas teritorijas, cituojant delimitacijos sutartis ar demarkacijos komisijų protokolų turinį, bet ir parodant, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvos teritorijų klausimas buvo sprendžiamas tarptautiniame forume (pvz. Vytauto ginčas su Ordinu dėl Žemaitijos Konstancos bažnytiniame susirinkime 1414–1418 m.).
Kalbant apie Lietuvos sienas 1569–1795 m. laikotarpiu svarbu pabrėžti, kad siena su Lenkija, nustatyta Liublino unijos sutartimi ir pripažįstanti Lenkijai 1569 m. atplėštas Palenkę, Kijevo, Voluinės ir Podolės vaivadijas, išliko nepakitusi iki 1795 metų. Ši siena tapo vidine federacinės valstybės siena, išlaikančia visus valstybinės sienos požymius.
Lietuvos valstybės sienų kaita iliustruojama gausia kartografine medžiaga. Bet būtina atkreipti dėmesį į tai, kad reali konkretaus laikotarpio Lietuvos valstybės teritorija ir jos vaizdavimas kartografijos šaltiniuose ne visada yra tapatūs dalykai. Gana dažnos „kartografinėmis“ vadinamos klaidos susijusios tiek su žemėlapių autorių turimomis žiniomis apie Lietuvą, tiek su techninėmis žemėlapių rengimo galimybėmis.
Zita Medišauskienė
Kitaip nei mano kolegos, rašydama apie XIX amžiaus tarpsnį, aš neturėjau aiškaus objekto – Lietuvos sienų. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų prie Rusijos imperijos prijungtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės buvo išdalytos į gubernijas ir atskiro vientiso administracinio vieneto nesudarė ir neišsaugojo jokių valstybingumo likučių. Taigi teko rašyti apie prisimenamas, menamas, įsivaizduojamas arba net projektuojamas Lietuvos sienas. Maža to, tyrimai rodo, kad vienu metu egzistavo bent kelios Lietuvos su skirtingomis ir kintančiomis ribomis. Vienokią Lietuvos teritoriją ir ribas savo politikos objektu laikė Rusijos valdžia, kitaip ir kitokią Lietuvą (tiksliau, dvi Lietuvas – visas buvusias LDK žemes ir tikrąją/etninę Lietuvą) atsiminė, įsivaizdavo, už ją kovojo ir ja gyveno Lietuvos visuomenė. Dviejų Lietuvų – „istorinės Lietuvos“, aprėpiančios visas poliublijines LDK žemes, ir etninės Lietuvos/Lithuania Propria – suvokimas ne tik išliko Lietuvos visuomenėje iki XX a. pradžios, iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, bet ir tapo svarbiu visuomeninio ir politinio modernėjančios Lietuvos visuomenės gyvenimo veiksniu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.
Įvairios Lietuvos visuomenės grupės tapatinosi su skirtingomis Lietuvos sampratomis, su jomis siejo skirtingas politines perspektyvas. Mano uždavinys buvo pasakojimu ir pristatomais žemėlapiais parodyti, kaip, stiprėjant etninio ir kultūrinio veiksnio reikšmei Lietuvos visuomenės gyvenime, taip pat ir Rusijos politikoje, sąlygiškai vientisa „istorinė Lietuva“ (buvusios LDK žemės) ėmė skilti į atskiras etnines teritorijas, apibrėžiamas iš esmės etnografiniais požymiais. Taigi XIX amžiaus Lietuvos sienų istorija bent iš dalies turėjo rodyti ir, kiek leidžia tokio žanro galimybės, aiškinti, kaip ir kodėl dėl šio amžiaus socialinių, politinių ir kultūrinių procesų poveikio Lietuvos visuomenei, nepamirštant europinių socialinių procesų ir socialinės bei filosofinės minties slinkčių įtakos, 1918 m. nepriklausoma Lietuvos valstybė atsikūrė tik nedidelėje buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių dalyje.
Česlovas Laurinavičius
Užduotis aprašyti Lietuvos sienų raidą XX amžiuje reikalavo visų pirma išdėstyti pakankamai painią bei sudėtingą faktinę medžiagą. Vargiai rasime kitą Europos valstybę, kurios sienų raidos sudėtingumas bei komplikuotumas prilygtų Lietuvos atvejui XX amžiuje.
Kita vertus, pats empirinis sienų raidos aprašymas nebuvo savitikslis. Kad ir kokia ta raid buvo paini, vis dėlto ji nebuvo vien atsitiktinumų ar subjektyvių įnorių išraiška. Priešingai, ji, regis, turėjo tam tikrą, galima sakyti, istorinę logiką, pagal kurią vienaip ar kitaip turėjo derinti savo sprendimus tiek pati Lietuva, tiek ir kitos valstybės. Taigi, pagal tą logiką istorija tarsi ieškojo optimalaus jėgų pasiskirstymo Rytų Baltijos šalyse, tų paieškų rezultatas – Lietuvos nacionalinė demokratinė valstybė su sostine Vilniumi bei uostamiesčiu Klaipėda. Kitaip tariant, dabartinės Lietuvos sienos yra istoriškai teisingos.
Suvokusiems tą logiką lietuviams derėtų džiaugtis istorijos dovana kaip neįkainuojama vertybe, kaip savo ir kitų, visų pirma aplinkinių, tautų sąveikos rezultatu ir suprasti, kad toji vertybė yra ne tik lietuvių, bet ir visų kitų regiono tautų turtas.
Labai reikšminga ta aplinkybė, kad studija išleista ne tik lietuvių, bet rusų bei anglų kalbomis. Tai ne tik sudaro galimybes platesniam diskursui istorijos temomis su kitomis tautomis. Tai svarbi aplinkybė ir etikos požiūriu. Pavyzdžiui, kad ir dėl įvairių vietovardžių pavadinimų, kurie per istoriją labai kito, bet kurių istoriniai variantai verti būti žinomi ir gerbiami.
Zenonas Kumetaitis
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo deklaravo, kad „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma“ ir kad „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte“.
Vadinasi, Lietuvos valstybė pripažino 1990 m. kovo 11 d. buvusią okupuotos Lietuvos (LSSR) administracinę liniją kaip valstybės sieną. Sienų nustatymo komisijai beliko patikslinti sienos linijos vietą, išsaugant susiklosčiusias žemėnaudos ribas, ir atsižvelgti į tai, kad nustatyta siena nesudarytų problemų pasienio gyventojams.
Ir dar kelios mintys. „Lietuvos sienos“ bene pirmas bandymas visapusiškai pateikti Lietuvos sienų delimitavimo ir demarkavimo istoriją per visą raštijoje minimą laikotarpį. Kaip ir dauguma istorinių knygų, ji – ieškojimų, bet ir atradimų knyga. Kaip antai prieš tūkstantmetį įvykusi tragiška vienuolio Brunono žūtis šiandien siejama su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu rašytiniuose šaltiniuose. Man, kaip sienų specialistui, norisi atkreipti dėmesį į kitą, ne mažiau svarbią, šio įvykio detalę – rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad vienuolis Brunonas žuvo „Lietuvos ir Rusijos ar Prūsijos pasienyje“. Iš kito esminio šio įrašo žodžio „pasienyje“ galime padaryti ir kitas ne mažiau svarbias išvadas:
– jau tuo metu Lietuvos sienos buvo žinomos, ir tikriausiai ne tik vienuoliams;
– jei buvo sienos, turėjo būti ir valstybė, ko mes patys dar galutinai nesuvokiame ar nedrįstame net sau pasakyti: „Jau prieš tūkstantį metų buvo paminėtas ne tik Lietuvos vardas, bet ir valstybė!“
Tai mūsų valstybės curriculum vitae, liudijantis mūsų valstybės aušrą, aukso amžių, karų, ir suiručių sukeltus nuopuolius, laikotarpį, kai mūsų kaimynai, kuriuos Lietuva apsaugojo ar išgelbėjo nuo „azijietiškojo cunamio“, bandė ištrinti ją iš pasaulio politinio žemėlapio. Tai byla, parodanti mūsų, Lietuvių Tautos, gyvastį.
