Spektaklio scenografas – vienas garsiausių vidurinės kartos latvių scenografų Mārtiņš Vilkārsis, su R. Atkočiūnu bendradarbiaujantis jau aštuonerius metus. Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Martinaitis.
Vaidmenis kuria Arūnas Sakalauskas, Eglė Gabrėnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Vainius Sodeika, Giedrius Savickas, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Monika Bičiūnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Rimantas Bagdzevičius, Remigijus Bučius, Oneida Kunsunga, Arūnas Vozbutas.
„Šios pjesės atsiradimas teatro repertuare neatsitiktinis. Ji pratęsia bene svarbiausią 2011 metais mūsų teatre pastatyto Henriko Ibseno „Visuomenės priešo“ temą – individo ir visuomenės konfrontaciją dėl skirtingai suprantamų vertybių, gyvenimo būdo, tikėjimo klausimų. Manau, ši konfrontacija labiausiai skaldo mūsų šiandienos visuomenę. Todėl apie ją kalbame įvairiais rakursais. Neslėpsiu, kad pjesės pasirinkimą išprovokavo vadinami Garliavos įvykiai, sukėlę didžiausią visuomeninį rezonansą. Įdomu, kad pjesėje, vaizduojančioje Vokietijos pokarį, galima pamatyti sąsajų su plačiai nuskambėjusiais Lietuvos įvykiais. Tačiau aštuoniolikmečiui jos autoriui pavyko giliau pažvelgti į problemą. Tikiuosi, kad tai pavyks padaryti ir spektaklio kūrėjams,“ – sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga.
Nemažą atgarsį Lietuvoje sukėlė danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmas „Medžioklė“ apie lengvai suklastojamą atmintį, įteigtus prisiminimus, šeimos santykius, uždarose žmonių bendruomenėse vykstančius procesus. Th. Vinterbergas vadovavosi formule „Gera drama gimsta tuomet, kai teisingas ir teisingumu tikintis žmogus tampa neteisingumo auka“, o R. Atkočiūnas mąsto apie žmogaus nuodėmes – neapykantą, abejingumą, puikybę, pavydą, kerštą, siekia tai įvertinti tikinčio žmogaus akimis.
„Medžioklės scenų“ autorius vokietis Martinas Sperarras (1944–2002) – savamokslis dramaturgas, režisierius ir aktorius, pirmuosius pasirodymus scenoje derinęs su pagalbinio darbininko ir sargo darbais. Būdamas aštuoniolikos jis parašė savo pirmąją pjesę „Medžioklės scenos Žemesniojoje Bavarijoje“, kurioje pavaizdavo savo paauglystės patirtį. 1966 metais Sperras pats ją pastatė Bremeno „Kammerspiele“ teatre. Šis pastatymas jam pelnė vieno įdomiausių naujų vokiečių dramaturgų vardą. Sperras įkvėpimo sėmėsi iš bavarų liaudies teatro pjesių („Volksstück“), šiam tradiciniam žanrui suteikė šiuolaikinį politinį atspalvį, skatino kritišką žiūrovo santykį su realybe, akcentavo socialinių pokyčių būtinybę. „Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos“ (Jagdszenen aus Niederbayern, 1966) – pirmoji Sperro vadinamosios „Bavarijos trilogijos” dalis (antroji – „Landshuto pasakojimai“, 1967, trečioji – „Miuncheno laisvė“, 1971).
Pjesė „Medžioklės scenos“ – tai psichologinė visuomenės studija, parašyta šiurkščia kaimiška kalba, pasitelkiant bavarų dialektą. Pjesės dialekto pasirinkimas Vokietijoje buvo reikšmingas, nes vokiečių kalbos dialektai yra pakankamai skirtingi, o jais kalbantys žmonės tarpusavyje nesusišneka. Gal dėl to kai kurie kritikai rašė supratę tik 30–50 procentų Sperro teksto.
„Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ drauge su Peterio Handke‘s „Publikos išplūdimu“ tapo kūriniais, XX amžiaus 7–8 dešimtmečiais pakreipusiais Vokietijos teatrą kita linkme, nei tuo metu šalyje vyraujanti absurdo teatro kryptis.
Ilgainiui kūrinio „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ pavadinimas Vokietijoje tapo posakiu, šmeižto ir neapykantos sinonimu.
Veiksmas vyksta Reinėdo kaime 1948 metais. Per kaimo žmonių paveikslus ir jų tarpusavio santykius Sperras negailestingai atskleidžia pokario Vokietijos mentalitetą ir parodo, kad karo pabaiga iš esmės nepanaikino nacistinės pasaulėžiūros, įsišaknijusios žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Moralinis nuopuolis tapo daugelio šeimų gyvenimo norma. Religiniais įsitikinimais ir bendruomeninėmis vertybėmis pridengiami žemiausi žmonių instinktai, neapykanta, žiaurumas, keršto troškimas. Jo vedina kaimo bendruomenė pastūmėja neįgalų jaunuolį į savižudybę, o kitokios seksualinės orientacijos žmogų – į žmogžudystę...
1968 m. vokiečių režisierius Peteris Fleischmannas pagal šią pjesę sukūrė tarptautinį pripažinimą pelniusį filmą. 2011 m. jos pastatymas Vengrijos nacionaliniame teatre sukėlė didelį visuomeninį rezonansą ir tapo viena iš politinio susidorojimo su tuometiniu teatro vadovu Róbertu Alföldi priežasčių. Šiandien ši pjesė įgauna aktualų visuomeninį skambesį ir Lietuvoje.
Režisierius Rolandas Atkočiūnas išsiskiria savitu darbo su aktoriais metodu – apie tai byloja jo pastarųjų metų spektakliai „Hanana“ ir „Vedybos“. Besigilindamas į dramaturgo Sperro užduotas temas, režisierius teigia: „Šiandien situacija įkaitinta iki kraštutinumo ir panašėja į apokalipsę: sūnus prieš tėvą, motina prieš sūnų, anūkė prieš senelius etc. Štai kas yra medžioklė! Meilės, tikėjimo ir vilties saulėlydis, neapykantos, gimusios iš abejonės, triumfas. Dievas tapo tik širma, tik figos lapeliu, kuriuo pridengiamos savosios niekingos nuodėmės ir manipuliuojama Juo tik saviems tikslams pasiekti. Abejonės ir nepakantumas kitiems pasiekė apogėjų, ištartas žodis nieko nebereiškia. Kas toliau? Viduramžių žemėlapiuose neištirtos teritorijos buvo ženklinamos užrašu „Ten yra drakonų“, nurodant, kad jos gali būti pavojingos žmogui. Jūrininkai paprastai tokių vietų vengdavo. Manau, kad teritorijos, kuriose yra nesilaikoma savų konstitucijų, turėtų būti pažymėtos šiuolaikiniuose žemėlapiuose. Ir Lietuva, deja, atsidurtų tarp jų.“
