Šią pjesę režisierė sako pasiūliusi tik kaip išeities medžiagą – statydama spektaklį kartu su aktoriais konstruoja naują tekstą, neįsipareigodami originaliai pjesei. „Man neįdomu vien kartoti autoriaus žodžius. Scena nėra kopijų vieta, o spektaklis neturi būti dublikatas. Noriu, kad „Teiresijo krūtis“ (be gailesčio amputuoju vieną krūtį Apollinaire‘ui) būtų dialogas lytiškumo, disidentinio seksualumo, teisės į savo kūną klausimais. Nuolat turime kovoti už teisę į savo pačių kūnus, nes jie turi ir viešą plotmę. Kūnas, kaip radikaliausia mūsų šiuolaikybės forma teatre ir už jo ribų, yra socialinis šiandienos reiškinys, karo laukas. Spektaklyje jis tampa pagrindine erdve mums kelti klausimus pasitelkiant negailestingą karo metaforą“, – sako režisierė Laura Kutkaitė.

Tai yra antras Lauros Kutkaitės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 2022 m. birželį ji pristatė Metoo temą nagrinėjantį kūrinį „Sirenų tyla“. Po pusmečio už šį darbą ji buvo apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė festivalyje „Fast Forward“ Dresdene. Dabar ji su kūrybine komanda kuria savą asociacijų principu paremtą siurrealistinį pasaulį ir sako, kad iš siurrealistų stengėsi perimti provokaciją (kaip būdą keisti visuomenę ir publiką), politinį maišto gestą, humoro laisvę.

G. Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia apie tai, kokia vyriška jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), todėl Terezos vyras nusprendžia pats gimdyti vaikus, o kūrinio pabaigoje Tereza grįžta pas tą, nuo kurio bėgo.

„Skaitant pjesę, mane stipriai paveikė du dalykai: moters vaizdavimas kaip stiprios tik jai esant vyru, moters prilyginimas jos gimdai, ir turbūt stipriau už viską – Terezos grįžimas pas savo vyrą. Noriu žiūrovus panardinti į kaleidoskopišką, asociacijų principu sukurtą choreografinį sapną. Mane domina spektaklio kaip scenos eilėraščio kūrimas. Noriu dar kartą grąžinti Terezą pas Vyrą, sutikti vyresnę Terezą ir jos klausti: ar ji dėl šio žingsnio apgailestautų, ar jo gailėtųsi? Tai tampa beveik neįveikiamu retoriniu klausimu, susijusiu su žmonių įsitikinimais, primestais socialiniais konstruktais, susijusiu su taip stipriai įsikerojusiomis moteriškumo ir vyriškumo sampratomis. Dėl ryškios feministinės pozicijos mano spektakliai panašūs į manifestus, tačiau juose visuomet glūdi ašara. Šio kūrinio epicentre – labai didžiulė abejonė pačiu manifestavimu. Šiuo spektakliu aš ne teigiu, o abejoju. Todėl pirmą kartą jaučiu viltį“, – sako L. Kutkaitė.

Naujame spektaklyje vaidmenis kuria Aistė Zabotkaitė, Domantas Starkauskas, Rytis Saladžius, Vitalija Mockevičiūtė ir Dalia Michelevičiūtė. „Teiresijo krūties“ scenografiją ir kostiumus kuria Paulina Turauskaitė, muziką – Agnė Matulevičiūtė, spektaklio choreografė yra Agnietė Lisičkinaitė, šviesos dailininkas – Julius Kuršys.

„Teiresijo krūties“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje vyks lapkričio 17, 18, 19 dienomis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt