Lietuvoje viešėjęs „Kakashi-Za“ – Japonijos teatras, atgaivinęs rankų šešėlių meną

Keistuolių teatro scenoje pasirodžiusios Japonijos teatro trupės „Kakashi-Za“ spektaklis „Rankų šešėlių ATGIJIMAS“ nukelia į visiems gerai pažįstamų pasakų, tokių kaip „Bjaurusis ančiukas“, ir mažiau pažįstamų tradicinių japoniškų pasakų pasaulį. Trupės pavadinimas simboliškai reiškia „šiaudinė kaliausė“, o jos branduolį sudaro keturi aktoriai, atliekantys nepakartojimo tikslumo, suokalbiškumo reikalaujančias gestų sekas. Trupė gastrolių po Europą metu apsilankė Keistuolių teatre ir net du kartus pakvietė žiūrovus keliauti po magišką gamtos ir pasakų personažų pasaulį.

Tarp pasirodymų su trupės nariais kalbėjomės apie daugiau nei 70 metų gyvuojančio šešėlių teatro istoriją, europinį turą ir sąsajas su Ukraina.

Pirmąją profesionalaus modernaus šešėlių teatro trupę Japonijoje 1952-aisiais metais įkūrė dabartinio režisieriaus ir trupės vadovo Shuichi Iida tėvas. Pirmaisiais trupės gyvavimo metais šešėlių teatro tradicija Japonijoje buvo beveik išnykusi, nebebuvo likę jai atstovaujančių kūrėjų. Trupės gyvavimas prasidėjo nuo šešėlių teatro programų kūrimo televizijoje, kurios vėliau virto gyvais pasirodymais teatruose bei vaikų ugdymo įstaigose.

Pirmuosius šešėlių teatro spektaklius, kurių kompozicijas aktoriai kuria rankų pagalba, trupė pristatė žiūrovams praėjus keliems dešimtmečiams po teatro įkūrimo, anksčiau spektaklių kūrimui buvo naudojamos kitokios priemonės: lėlės, popieriaus iškarpos. Rankas, pasak režisieriaus, trupės nariai „saugo labiausiai, nes jos geba daugiausia sukurti“. Patys trupės nariai juokauja, kad gastroliuodami turi tik kelis mažus lagaminus, nes svarbiausias instrumentas – aktoriaus kūnas. Kiekvieno trupės nario kuriantis kūnas yra labai skirtingas, todėl ir spektaklių medžiaga yra kuriama atsižvelgiant į individualius gebėjimus, kartu su visa komanda yra ieškoma naujų sprendimų ir idėjų. Pasak režisieriaus, šešėlių teatro kūrimui galima naudoti įvairias metodikas, priklausomai nuo siekimo rezultato, tačiau įdomiausia yra „rasti balansą tarp modernaus teatro ir tradicinio šešėlių teatro, ieškoti sąsajų, naujų technikų“.

Per ilgus gyvavimo metus trupė viešėjo Portugalijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Čekoslovakijoje. Šio turo metu spėjo aplankyti Liuksemburgą, o vėliau keliaus į Frankfurtą. Nors gimtojoje Japonijoje trupė surengdavo net kelis šimtus pasirodymų per metus, Europos šalyse auditorija rodosi artimesnė, nes trykšta entuziazmu, atvirumu bei drąsiai dalinasi savo energija.

Prieš 20 metų trupei teko bendradarbiauti su Odesos nacionaliniu teatru. Organizuojant šį turą, pasirodymus norėta rengti ir Ukrainoje. Nors turas Ukrainoje šiuo metu neįmanomas, tačiau pasaulyje blaškosi daugybė ukrainiečių šeimų. Režisieriui yra „skaudu matyti, kaip kenčia Ukrainos šeimos, todėl norisi palaikyti juos, jų buvimą, padėti patirti ir gerų akimirkų“. Būtent todėl Lietuvoje apsistoję ukrainiečiai spektakliuose lankėsi nemokamai, o surinktos lėšos skiriamos Asitežo organizacijai Ukrainoje.