Lietuvoje kūrusi paaugliams, į Ukrainą režisierė išvyko padėti išgyvenantiems karą: dingus elektrai žiūrovai spektaklį apšviečia žibintuvėliais

Teatro aktorė, režisierė ir dramaturgė Andra Kavaliauskaitė jau ketverius metus keliauja po Lietuvos mokyklas su savo kūrybos monospektakliu–storytelling'u „Seen“, kalbančiu apie valgymo sutrikimus, kūno kultą. A. Kavaliauskaitė tikino siekianti kuo plačiau ir garsiau paskleisti žinią apie ligą, kurios daugelis vis dar nelinkę pripažinti, vadina ją „paauglišku marazmu“. Nepatogias temas gvildenančios kūrėjos „kraitelėje“ – monospektakliai apie abortą, ankstyvą nėštumą, mamą, kuri augina autizmu sergantį vaiką. Tačiau, ko gero, didžiausiu iššūkiu režisierei tapo, jos žodžiais tariant, „kultūrinės savanorės“ darbas karo kamuojamoje Ukrainoje. Birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais su dviem Kyjivo teatrais A. Kavaliauskaitė sukūrė net dvi premjeras.

Netikėjo, kad teatras gali būti kaip gydytojas, kaip terapija

Daugiau nei prieš metus Kyjivo „Zoloti Vorota“ teatre buvo rodomas A. Kavaliauskaitės sukurtas spektaklis.

„Pirmą kartą ne Lietuvoje! Kiekvienas kūrybinis procesas suteikia nuostabaus pažinimo momentą... Jeigu tu kuri atvirai, esi nuoširdus su aktoriais – jie tampa tau kaip broliai ir seserys. Kai grįžau iš Ukrainos, visiems kartojau, kad noriu grįžti. Tačiau, kai vasario mėnesį prasidėjo visa ši tragedija, kurį laiką nesupratau, nei ką, nei kaip daryti. Suvoki, kad padėti nori, bet nežinai, kaip. Iš pradžių bandžiau daryti video pagal ukrainiečių poeziją, bet supranti, kad to per maža... <...> Mes turime būti drauge, kad sukurtume kažką esminio ir stipraus. Tai vienas gražiausių mano žengtų žingsnių gyvenime, apie kelionę niekam nesakiau, išskyrus keletą žmonių, jeigu prireiktų pagalbos“, – pasakojo režisierė.

Sukūrusi pjesę „Дякую“ („Ačiū“) A. Kavaliauskaitė išvyko į Kyjivą šių metų liepos mėnesį.

„Kai girdi ir skaitai apie karą namuose, skrolindamas, klausydamasis žinių – tai viena, o kai tu nuvažiuoji ir pamatai tų žmonių akis, kurie kiekvieną dieną tame gyvena, tu suvoki, kad nieko panašaus net negalėjai įsivaizduoti. Su aktoriais turėjome praeiti nemažą etapą, – kad aktoriai patys nebijotų žengti tų tarsi pirmųjų žingsnių į sceną, išmestų iš minčių tai, kas dabar vyksta šalyje... Nes kitaip negali būti scenoje. Apie kokį šviesos nešimą gali kalbėti, jeigu nuo kiekvieno garso tu krūpteli? Bet komanda nuostabi, mano nustebimui, per tris savaites sukūrėme spektaklį, kurio metu suteikiama šviesa, viltis, beprotiškai daug meilės žiūrovui“, – sakė pašnekovė.

Andra Kavaliauskaitė

„Žiūrėdama filmus, skaitydama knygas, istorijos vadovėlius, visada galvojau, kad tai literatūra, negi tikrai taip gali būti? Netikėjau, kad teatras gali būti kaip gydytojas, kaip terapija, tai išgirdusi visada suklusdavau. O dabar, dar kartą įsitikinau, visiška tiesa, kad teatras privalo eiti į žiūrovą, privalo jį pasikviesti, kad suteiktų vilties.“

Po premjeros kūrybinė grupė, tęsė A. Kavaliauskaitė, įsitikino, kad visa tai iš tikrųjų persiduoda žiūrovui po spektaklio: „Apsikabina vieni kitus, dėkoja... sako, mes išgyvensime, nesame po vieną, mes kartu – tai taip stipru! Tada dar kartą įsitikini, kad teatras visais laikais turėjo didelę misiją, ypač karo metu – suteikti vilties, šviesos, tikėjimo savo žmonėms. Žiūrėdama filmus, skaitydama knygas, istorijos vadovėlius, visada galvojau, kad tai literatūra, negi tikrai taip gali būti? Netikėjau, kad teatras gali būti kaip gydytojas, kaip terapija, tai išgirdusi visada suklusdavau. O dabar dar kartą įsitikinau, visiška tiesa, kad teatras privalo eiti į žiūrovą, privalo jį pasikviesti, kad suteiktų vilties.“

Tik grįžusi po vienos premjeros, vos po savaitės A. Kavaliauskaitė sulaukė kvietimo į kitą Kyjivo teatrą (Theater on Podol). Parašiusi dar vieną pjesę – „Lopšinės lapei, kurios niekas nematė“ – rugpjūčio mėnesį ji vėl išvyko, šįkart – trims savaitėms.

„Jau rugsėjo mėnesį išleidome premjerą – dar didesnę, dar stipresnę. Pirmuoju atveju, važiavau su nuliniu biudžetu... buvau kultūrinė savanorė – susikroviau kuprinę ir išvažiavau. Kostiumai, scenografija iš to, ką matau. Antram pastatymui sulaukėme pagalbos, vertėja paruošė medžiagą per labai trumpą laiką... Įvyko dar vienas stebuklas! Ukrainiečių aktoriai visada atsidavę savo profesijai, paprastoje repeticijoje dirba daugiau nei 100 procentų, bet dabar, karo metu – jie dirba kaip už savo žemę. Kiekviena minutė scenoje būtent tokia – beprotiškai stipri“, – pastebėjo režisierė.

Įstrigo žiūrovės žodžiai

A. Kavaliauskaitei įstrigo vienos žiūrovės žodžiai, kuriuos ji išgirdo po spektaklio. Moteris prisipažino per visą pasirodymą verkusi – pasipylė ašaros, kurių ji sau neleidusi per visą šį laiką nuo karo pradžios, vasario 24-osios. Šios ašaros, pasakojo žiūrovė, tai, ko ji labai bijojusi, bet gyvybiškai reikalinga, kad toliau galėtų išbūti tame etape, kuriame dabar yra Ukraina.

„Šie žodžiai, stipriausia ir gražiausia, kas tik gali būti! Dabar situacija dar stipresnė, žiema, daugelis neturi elektros... Pajutau begalinę meilę ir pagarbą Ukrainos žmonėms. Kai rodėme dviejų dalių spektaklį – dėl aliarmo teko jį nutraukti, bėgti į slėptuvę. Vis dėlto, žiūrovai sugrįžo. Po kiek laiko vėl trukdis – dingo elektra! Vietoj to, kad aktoriai nustotų veikti, jie tęsia. Be šviesų, be projekcijų... Teatriniu apšvietimu tapo žiūrovų žibintuvėliai, o aktoriai atliko visą spektaklį be jokių papildomų dalykų, valdydami tik tai, ką turi – žodį, mintį, kurią nori perteikti. Tai yra tikrasis teatras! <...> Žiūrovo pagarba aktoriui, aktoriaus pagarba žiūrovui – ta vienybė! Išjunkit elektrą, atimkit viską, ką norit, iš mūsų neatimsit meilės, stiprybės, vilties, tikėjimo... Tai yra daugiau, negu daug. Suprantu, kokie mes esame išlepę, nevertinantys, kaip turime daug ko pasimokyti“, – konstatavo ji.

Atėjo laikas savęs paklausti, kokiam žiūrovui nori kurti

Paklausta, kodėl nutarusi pasirinkti monospektaklio žanrą, paliesti sudėtingą valgymo sutrikimų, kūno kulto problematiką, A. Kavaliauskaitė pasakojo, kad kaip dramaturgė visą laiką ieškodavusi medžiagos, kuri būtų įdomi ne tik pačiai, bet ir žiūrovui. O kai atėjo momentas savęs paklausti, kokiam žiūrovui norinti kurti, buvo akivaizdu, kad paaugliams.

„Nes kai pati buvau paauglė, man beprotiškai reikėjo kūrinių, žmonių, kurie padėtų prisijaukinti šitą pasaulį, kuriame mes gyvename. Bet, deja, to šalia manęs nebuvo. Pagalvojau, kad, ko gero, šiame laike yra tokių pat paauglių, kokia aš pati buvau“, – kalbėjo režisierė, 2019-aisiais pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ jaunajam kūrėjui už socialinį tyrimą „Seen“.

Ir vos tik vidus atsirinko auditoriją, kuriai ji norėtų skirti savo kūrybą – kavinėje pirkdama kavą išgirdo besikalbančias 13-14 metų paaugles.

„Viena jų sako: niekaip nesuprantu, kaip tu gali nevalgyti. Antroji atsako – taigi geri vandenį ir nenori. Po šių žodžių įsivyrauja tyla. Jauti, kaip pasikeičia atmosfera, ir kitas sakinys nuskamba kaip matematikos taisyklė, įrėminta vadovėlyje, geltoname stačiakampyje. Ji priduria: geriau būsiu anoreksikė, negu stora kiaulė... Suklūstu, atsisuku, viskas kaip filme sulėtėja. Šita frazė, man ji tokia siaubinga! Iškart supratau, nereikia nieko ieškoti – štai tema. Pradėjau domėtis, kiek teatrų yra sukūrę šia tematika spektaklių, medžiagos, skirtos teatrui, ir supratau, kad pats laikas žengti žingsnius, nes tokių nėra. Nieko kito neliko, kaip ieškoti paauglių, arba moterų, kurios yra sirgusios, tebesergančios valgymo sutrikimais, rinkti dokumentinę medžiagą, pagal ją pačiai sukurti literatūrinę dalį spektakliui, taip ir įvyko“, – priešistorę prisiminė A. Kavaliauskaitė.

Kalbėdama apie valgymo sutrikimus, A. Kavaliauskaitė pastebėjo, kad visuomenėje vis dar gausu stereotipų, todėl savo kūryba ji norinti juos nubraukti – suteikti pagalbą, nutiesti tiltą į atpažįstamumą.

„Kad merginos, kurios serga, bet vis dar tai neigia – pamatytų save kaip veidrodyje. Bet kūrybos procese supratau, kad vietoj to, kad mes sukurtume veidrodį, padarome instruktažą, kaip susirgti. Todėl padarėme storytelling'ą, kuomet iš tikrųjų, be jokių pagražinimų ir gąsdinimų papasakoji istoriją nuogą, tokią, kokia ji yra. Dabar šitą spektaklį rodome ketvirtus metus, ant pirštų nebesuskaičiuoju merginų, kurios prašė pagalbos, galiausiai kreipėsi į specialistus ir gydosi. Turiu vieną mergaitę, kuri metus gydosi, bet niekaip iš ligos neišeina, o tuo pat metu man suaugę žmonės baksnoja ir sako, kad tai ne liga, tiesiog išsigalvojimas. Turime daug ką nuveikti šita tema, nes yra daug žmonių, kurie vis dar netiki, kad tai nejuokinga, kad tai balansavimas tarp gyvybės ir mirties“, – jautriai kalbėjo A. Kavaliauskaitė.

Patirtys sunkios, bet apie jas būtina kalbėti

Ruošdama dramaturginę medžiagą, A. Kavaliauskaitė pasakojo kreipusis konsultacijų į specialistus. „Bendravau su valgymų sutrikimų centro specialistais, su psichologais, kurie specializuojasi šioje srityje, be šitos informacijos, be žinių – tu negali eiti į tokį pokalbį. Kaip nesužeisti, bet tuo pačiu ir neslėpti? Ačiū visiems padedantiems, kurie jau ketveri metai eina kartu“, – dėkojo ji, nelikusiems nuošalėje.

A. Kavaliauskaitė yra palietusi ir kitas sudėtingas temas, kurios aktualios paaugliams: abortus, ankstyvą nėštumą, psichologinį ir fizinį smurtą artimoje aplinkoje.

„Spektaklis „9.18“ sukurtas pagal tikras paauglių istorijas, kurie pamatę mano spektaklius sutiko pasidalinti. Patirtys sunkios, bet apie jas būtina kalbėti, kad kiti paaugliai pajustų – jie nėra vieni, reikia paprašyti pagalbos, kai jos reikia. Ta frazė, kad „nenešk purvinų skalbinių iš namų“– yra neteisinga, kartais reikia išdrįsti kreiptis į žmones, kuriais gali pasitikėti, tam, kad apsaugotum save, savo artimus nuo smurtaujančių tėvų“, – pažymėjo pašnekovė.

Dar viena svarbi tema – autizmas, kurios, A. Kavaliauskaitės pastebėjimu, teatrai dar nėra palietę: „Apskritai, tokias temas sunku liesti, nėra literatūrinės medžiagos. Pavyko sukurti spektaklį, kuris asmeniškai man vienas gražiausių. „Tylėja“, odė mamoms, kurios augina autistiškus vaikus. Apie visas tylinčias mamas, kurios nusprendžia, kad kartais būti tyloje yra garsiau nei pačiame garse.“

Su jau nusistovėjusia nuostata, kad lietuviams trūksta empatijos, A. Kavaliauskaitė sutiko, – per ketverius metus su spektakliais yra tekę aplankyti daug paauglių, deja, ji negalinti pasakyti nieko džiugaus.

„Po kiekvieno spektaklio įsitikinu, kiek daug vienatvės, vienišumo, meilės stygiaus mes vis dar turime. Vaikai, paaugliai yra išalkę meilės, prisiglaudimo, apkabinimo, supratingumo. Kaip beprotiškai jie išalkę atviro pokalbio! Jie nori kalbėtis, bet neturi su kuo, jie nori apsikabinti, bet kartais – nebemoka... Vienas skaudžiausių momentų, kai jie po spektaklio pasakoja savo bėdas, istorijas. Kiekvienas skausmas – individualus, stiprus, tu supranti, kad tik šią akimirką stovi šalia, tu negali būti šalia. Skaudžiausia girdėti, kai paaugliai sako: „norėčiau eiti pas psichologą, bet miestelis mažas, negaliu. Jeigu nueisiu, informacija pasklis, pasieks mamą“... Pas mokyklos psichologus taip pat neina, nes bijo tų pačių priežasčių, kad bus nubausti už atvirumą, padarytas klaidas“, – į problemą atkreipė dėmesį A. Kavaliauskaitė, pridūrusi, kad vis dėlto, yra ir kita pusė, kai suaugę stengiasi, jiems rūpi, bet paaugliai juos atstumia – atvirkštinis variantas.

Nebežino, kaip skristi

Paaugliai, anot kūrėjos, patiria daug baimės ir nepasitikėjimo, norą būti mylimiems, pamiltiems, tobuliems, atitikti reikalavimus: „Jie tiesiog yra užspausti primestos lyderystės, nebežino, kaip skristi! Turi sparnus, bet tie sparnai taip sušlapinti, sudrėkinti, kad neaišku nuo ko pradėti, kad tie sparnai išdžiūtų... <...> Pagrindinis dalykas, kurį per tuos ketverius metus sau pačiai atradau, kad būdama scenoje nebenoriu kalbėti, noriu – kalbėtis. Tu supranti, kad kiekvienas spektaklis pilnėja, tvirtėja, stiprėja, keičiasi, nes nuo kiekvieno pokalbio pasiimi naujų dalykų, kurių net pats nežinojai. Paaugliai pasako, kas juos neramina, kas kankina, kas skauda. Apie ką jie svajoja, ko nenori.“

A. Kavaliauskaitė šį ryšį įvardina kaip gražiausią, iš kurio viskas gimsta. „Jei esi atviras, ir su tavimi bus atviri, jeigu meluosi, ir tau meluos – viskas labai paprasta. Daugybę metų bandžiau ieškoti, kaip čia ką turėčiau daryti, lipau ne į savo batus, esą teatras toks, anoks... Supranti, kad darei didžiulę klaidą – tai taip egoistiška! Galvoji, kaip norėtum, apie ką norėtum... Vieną dieną stabtelėjau – egoistiškai kūriau sau, o ne kitiems. Kai tai supranti, tada prasideda naujas kelias“, – sakė ji.