E. Baliutavičiūtė pastebėjo, kad ilgą laiką konkurse laimėdavo labiau realistinės knygos, tačiau 2021 m. atsirado ir kitokio pobūdžio kūrinių, labiau susijusių su fantastiniu lygmeniu ir aštresniais nuotykiais. Būtent tokia yra ir 2021 m. konkursą nugalėjusi knyga – pusiau realistinė, pusiau fantastinė.
Debiutuojanti rašytoja Agnesa Kenešytė-Gricė sukūrė įdomų, netikėtą ir naujai lietuvių tautosaką interpretuojantį kūrinį „Sulaukti aušros“, kuriame susiduria ne tik šiuolaikinis ir senasis mitų pasaulis, bet rezgamos intrigos, smalsumą kursto įtemptas siužetas, uždraustos meilės istorija.
Rūpesčių slegiama septyniolikmetė Goda išvysta žmogų pasiimančią Giltinę ir jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Paaiškėja, kad likimo deivė Laima nenulėmė merginos likimo, tad dievai negali jai primesti savo valios.
Kokį kelią rinksis Goda būdama laisva? Gal sukels chaosą ir sunaikins senąjį pasaulį? O gal atvirkščiai – jį išgelbės? Mergina žengia į senųjų dievų viešpatiją, čia ne tik sutinka sąjungininkų ir priešų, bet ir užmezga ryšį su mirštančiu gyvybės medžiu. Ar ji spės jam padėti?
„Gana įtempto siužeto knyga, kur autorė labai įdomiai ir moderniai interpretuoja mūsų tautosaką, baltišką mitologiją. Manau, tikrai bus įdomus skaitinys paaugliams, kurie imsis šios knygos“, – sakė E. Baliutavičiūtė.
Šiek tiek tuo panašus yra ir antrą vietą konkurse užėmęs kūrinys, Monikos Mikėnaitės „Atsikovoti gyvenimą“, kuriame irgi realybė susipina su fantazija.
Kai atrodo, kad blogiau būti nebegali, Mantvilė susapnuoja besanti paslaptingame vienuolyne, kur jai ir kitiems žaidėjams pranešama, jog po trylikos dienų jie mirs. Kai sapnas ima kartotis, mergina pradeda nujausti, kad už jo slypi kažkas tamsaus ir grėsmingo. O gal priešingai – vis labiau į realybę įsiliejantis mirties žaidimas gali padėti suprasti, kas esi iš tikrųjų ir ko labiausiai trokšti?
„Tikrai įtempta knyga, bet iš esmės apie tai, ko mes trokštame iš gyvenimo, kokia gyvenimo prasmė, kada mes iš tiesų galime jaustis laimingi, net jei mirtume kitą dieną. Tokie svarbiausi klausimai keliami. Sekdami paskui pagrindinę veikėją skaitytojai tikrai permąstys savo gyvenimą“, – kalbėjo literatūros ekspertė.
Dar kartą perleista Rebekos Unos „Atjunk“ pasakoja apie tai, kuo galime virsti netolimoje ateityje. Ši knyga tapo pirmojo leidyklos „Alma littera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominante 2015 metais. Tais pačiais metais buvo išrinkta Metų knyga paaugliams, apdovanota Prano Mašioto premija. Yra išversta į rusų kalbą ir išleista Rusijoje.
Tuoj penkiolikos sulauksiančiai Grytai sunku prisitaikyti steriliai išvalytame pasaulyje, kur nelikę pojūčių nei jausmų. Daiktai, spalvos, kvapai, taip pat santykiai ir bendravimas yra perkelti į visų naudojamą sistemą. Tačiau Gryta niekaip neįstengia būti kaip visi. Ji slapta klausosi pasakojimų apie tai, kaip kadaise žmonės taškydavosi balose, liesdavo vienas kitą, bučiuodavosi ir įsimylėdavo.
Kartą apytuščiame stadione Grytai sutinka panašų į save. Beveik tuo pat metu pasiekia žinia, kad sistema sugalvojo, kaip dar geriau kontroliuoti žmones. Grytai ir jos naujai sutiktam nepažįstamajam Mantui teks apsispręsti, likti sistemoje ar sprukti iš jos. Tik ar pasprukti įmanoma?
„Tai yra distopinė istorija apie ateities pasaulį, nelabai tolimą, nes vyresnė karta dar prisimena tokį gyvenimą, kokį mes dabar šiandien gyvename, o jaunesnioji gyvena jau visai kitaip – jie praktiškai visą savo laiką praleidžia virtualioje realybėje, kurią vadina sistema. Jie viską ten daro, žaidžia, gyvena, liečia vienas kitą per sistemą, o realybėje jie net negali pasižiūrėti vienas kitam į akis – toks yra nutolimas. Realiame gyvenime jie negali valgyti tikro maisto, jie valgo susintetintus dalykus, ir tas gyvenimas yra toks sterilus, toks netikras, o pagrindinė veikėja nesijaučia visiškai gerai toje tikrovėje, ją kvestionuoja, bet kartu ji yra taip įaugusi į tą sistemą, ji yra jos dalis, kad jai irgi sunku kai kuriuos dalykus paminti. Bet ji vis dėlto bando rasti atsakymus, kas iš tiesų yra gerai, kaip žmonės kaip mes turėtume iš tikrųjų gyventi, ir ar virtualūs pakaitalai iš tiesų suteikia kažką tokio gero, kad būtų verta atsisakyti viso kito, to tikro gyvenimo, fizinio kontakto, tikrų pojūčių ir panašiai“, – pasakojo E. Baliutavičiūtė, pastebėdama, kad kai kurie aprašomi dalykai yra tikrai arti mūsų realybės.
