Lietuvių animacijos klasikas Ilja Bereznickas mini 75-metį: ironijos jausmas gali išgelbėti pasaulį

Vienas nominantų, kuriam šįmet siūloma skirti Vyriausybės kultūros ir meno premiją – animatorius, karikatūristas Ilja Bereznickas. Tačiau šio pasiūlymo kūrėjas nesureikšmina – tai tėra ketinimas, o jų jau būta ne vieno, bet įvertinimo esą dažniausiai sulaukiantis iš kitų šalių. Pavyzdžiui, 2015-aisiais „Fredrikstad“ animacijos festivalyje Norvegijoje režisieriui įteiktas „Auksinis Gunaras“ už viso gyvenimo pasiekimus. Sausio 1-ąją savo septyniasdešimt penkmetį minintis I. Bereznickas juokavo, kad jo genai geri – tėvas buvo ilgaamžis, galbūt pavyksią sulaukti įvertinimo ir savo šalyje.

Animacijoje – viskas, kas jaudina

I. Bereznickas sutiko, kad animacija asocijuojasi su optimizmu, o šis gelbėja bet kokiose situacijose. Visgi animacija, anot pašnekovo, dabar pasikeitusi – joje daug psichologijos, net jei ir pateikiama vaikiška forma.

„Jurijaus Noršteino (Yuri Norstein) animacinis filmas „Ežiukas rūke“ talpina savyje ir Dantės filosofiją, ir Bibliją – viską galima surasti, – bendražmogiškas faktorius. Apskritai, šiuolaikinis menas toks jau yra – apie paprastą liniją galima pasakoti labai daug, filosofuoti. Žodis daug ką duoda, ne tik išraiška. Animacijoje – taip pat – ten galima surasti viską, kas mus jaudina“, – sakė lietuvių animacijos klasikas.

Paklaustas, kodėl jį, baigusį architektūrą, sudominusi būtent animacija, I. Bereznickas sakė, kad pradėjo nuo karikatūrų, jomis užsiiminėjo visą gyvenimą.

„Dailininkas Michailas Vrubelis yra sakęs: „Viską sukonstravau, dabar reikia tik paspalvinti“... Jo paveiksluose – demonai, fantastiniai motyvai... Iš pradžių buvo karikatūra, nes norėjau humoro, ironijos, kadangi su tuo lengviau gyventi, o animacija – išraiška. Karikatūros toks formatas – gali laikyti stalčiuje, bet animacija – artimiausias žanras tiems piešiniams atgaivinti. O vėliau sunku išbristi – eini ir eini. Gal neblogai? Visiškai įdomu toje animacijoje būti“, – šypsodamasis konstatavo menininkas.

Kiekvienas filmas – naujas stebuklas

Svarbu paminėti, kad I. Bereznickas užsiima ne tik animacija – kūrėjas rašo knygas, yra iliustravęs daugiau nei 30 kitų autorių knygų. „Istorijos kuriasi“, – kukliai tarsteli jis.

„Studijavau Maskvoje, nes Lietuvoje tuo metu nebuvo profesionalios animacijos. Taip, mėgėjų buvo, kurie bandė tuo užsiimti, bet tai gana brangus hobis, galima taip pasakyti. <...> Vienas piešinys – viena dvidešimt ketvirtoji sekundės – toks sulėtintas laikas... Kiek reikia įdėti darbo į tą sekundę?! Nespėji pamatyti detalių. Daug dirbu su vaikais, vasaromis turime workshop'us, jau trylika metų Nidoje veikia populiari animacijos mokyklėlė – miestas palaiko. Personažai atgyja, pradeda vaikščioti, kalbėti. Paimi baltą lapo popierių, ir kažkas atgyja, iki šiol – stebuklas. Kiekvienas filmas – naujas stebuklas“, – su užsidegimu kalbėjo pašnekovas.

Robotai pradeda kurti!

Išmaniosios technologijos veržiasi į mūsų pasaulį – galbūt animatoriams tai gera žinia, mažiau darbo?

„Rankų darbo, taip. Bet ne tik mums – greitai viską darys kompiuteriai. Automobilių pramonėje jau dabar dirba robotai, juos prižiūri aukštos kvalifikacijos specialistai. Animacijoje tas pats – technologijos bandomos, atsiranda visokių programų. Lengviau, bet vis tiek idėjas sugalvoti tenka patiems – priešgamybinis procesas lieka tas pats. Reikia sugalvoti personažus, sumanyti, ką nori pasakyti. Anksčiau tik Voltas Disnėjus per ketverius metus sukurdavo vieną filmą, o dabar vien Europoje sukuriama dvidešimt ilgametražių filmų per metus. Technologijos padeda gamybai, o kūrybai lieka tas pats žmogiškasis faktorius, nors... Klaipėdoje susipažinau su žmogumi, kuris kuria žaidimus. Tai neturi nieko bendro su animacija, bet reikia sugalvoti personažą. Dirbtinis intelektas vos pasakius keletą raktinių žodžių (žilas, toks ir anoks) – jau po kelių minučių pateikė mano atvaizdą – robotai pradeda kurti! Sukaupę daug informacijos – nupaišo iš patirties. Dailininko jau nereikia“, – pastebėjo I. Bereznickas.

Menininkas prisipažino, negalintis prognozuoti, kokia laukia ateitis... „Kuo toliau, tuo labiau einame į kažkokią nežinomybę, ateina periodas, kurį nežinome kaip pavadinti. Istorikas ir filosofas Yuvalis Noah Hararis irgi sako, kad humanizmas ir demokratija baigėsi, kas dabar bus? Ateina robotizacijos periodas“, – į artimą ateitį žvilgsnį nukreipusį šiuolaikinį mąstytoją citavo I. Bereznickas.

Kuo aukščiau, tuo geriau?

Turbūt svarbiausia, kad robotu netaptų pats žmogus? „Taip, gali būti, o gal mes jau esame robotai? Turiu tokią teoriją – kažkas mus sukūrė, esame sudėtingas organizmas. Bet kokio pasaulio sukūrimo teoriją, net ir populiariausią – chaoso – lengva sudirbti dėl juodų dėmių – taip nieko ir nežinome. Kažkaip labai artėjame prie tų robotų... Bet dar liko jausmai“, – samprotavo kūrėjas.

Jeigu viskas dings, tęsė jis, civilizacija, knygos – viskas bus atkurta iš naujo: „Ką tai reiškia? Mes užprogramuoti – parašyti tokią knygą, padaryti tokį atradimą, į priekį veda nežinoma ranka. O kur tas priekis? Neaišku. Iki ko prives žmogaus smegenys, iki kokio taško? Babilono bokšto spiralė – kuo aukščiau, tuo geriau. O rezultatas – grįšime į tą patį tašką. Beveik animacijos siužetas...“

I. Bereznicko manymu, ironijos jausmas gali išgelbėti pasaulį. „Jeigu į viską žiūrėsi rimtai – nuo to, kas vyksta, gali išeiti iš proto, susirgti. Reikia išmokti pasijuokti iš savęs, savo neigiamų savybių. Animacija padeda. Esu linksmos animacijos šalininkas, ji padeda atsipalaiduoti, pasižiūrėti iš kito taško į savo problemas, jos, aišku, gali būti ir rimtos. Humoras – vienas stipriausių ginklų, jeigu pataiko į silpną vietą. Žinomas atvejis, kai už karikatūras nužudė žurnalistus... Žymiai blogiau, negu rimtai kalbėti apie ydas“, – kalbėjo jis.

Menininkui įspūdį paliko režisieriaus Bernardo Bertolucci 1993-aisiais sukurta drama „Mažasis Buda“. „Vienas filmo herojų, dvasinis lyderis, sako atradęs gyvenimo tiesą: jeigu instrumento styga neįtempta – nebus geros muzikos, o jeigu pertempta – nutrūks. Kur esmė? Per vidurį. Tas vidurys – požiūris. Vienas iš geriausių, stipriausių filmų. Reikia ieškoti to vidurio, kuris vestų į priekį. Maksimalizmas gali sužlugdyti žmogų, minimalizmas nieko neduoda... Reikia dirbti, bet neskubant“, – sakė jis ir pridūrė, kad su technologijomis žmogus per daug skuba – nespėja adaptuotis. Praėjusiais amžiais gyvenimas ėjo lėtai, o dabar – viskas pasikeitė.

Dabar ir diena greitai praeina, – pajuokauju. „Tiesa. Diena po dienos – ir jubiliejus ateina“, – sutiko I. Bereznickas.

***

Animacinio kino režisierius, dailininkas, scenaristas I. Bereznickas dėsto Vilniaus dailės akademijoje (VDA), Europos humanitariniame universitete – animacijos technikas, režisūrą.

Parengė vadovėlį „Animacijos menas“, 2013 (leidykla „Mintis“), praktinę knygą animacijos kūrimui „Animacija: nuo idėjos iki ekrano“, 2017 (VDA leidykla).

Nuo 1981 m. Lietuvos dizaino asociacijos (LDA) narys; 1988 m. įstojo į Kinematografininkų sąjungą.

1997 m. dirbo Norvegijoje gamybos režisieriumi studijoje „Filmcameratene“, kuriant pilnametražį filmą „Giurinas su lapės uodega“. Šis filmas pelnė daug apdovanojamų ir buvo pristatytas Kanų kino festivalyje.

Nuo 1993 keturis metus dirbo J. Zanderio, legendinio animacinio filmo „Tomas ir Džeris“ režisieriaus studijoje, Niujorke.

2002 I. Bereznickas įkūrė animacijos specialybę VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje.

2003–2004 dėstė animaciją School of Visual Art, Niujorke.

I. Bereznicko filmografijoje yra daugiau nei 20 animacinių filmų, kuriems pats kūrė scenarijus ir režisavo, buvo šių filmų dailininkas statytojas.