Nuėję į šešėlį

Anot R. Žukienės, ilgą laiką šis laikotarpis visumoje buvo mažai ištyrinėtas, o kai kurios asmenybės – lyg nuėjusios į šešėlį, užmirštos, neištyrinėtos.

„Tos asmenybės, kurių nepastebėjo Vilniaus dailės kritikai ir istorikai – paliktos antrame plane. Dabar pati gyvenu Kaune, todėl ir kilo ši idėja. Kauno meninis gyvenimas visada buvo labai įdomus ir specifinis – dėl daugybės priežasčių“, – sakė ji.

Viena jų – dailės studijų Kaune pertvarka. 1940-aisiais buvo uždaryta Kauno meno mokykla. Ankstyvuoju sovietmečiu – iki 1951-ųjų veikė Kauno taikomosios dailės institutas. 1959-aisiais Z. Varnauskas sugeba atkurti vakarines dailės studijas, kaip Vilniaus dailės instituto filialą. Tai, anot R. Žukienės, didžiulis nuopelnas.

„Pasikeitė politinė atmosfera – Nikitos Chruščiovo valdžia buvo palanki bent jau taikomajai dailei, puošiančiai žmonių buitį. Buvo net keliamas toksai šūkis Sovietų Sąjungoje: „Meną į buitį.“ Z. Varnauskas pagauna šitą idėją. 1990-aisiais Kaune atkuriamas Vilniaus dailės akademijos (VDA) fakultetas. Ir visur dalyvauja Z. Varnauskas“, – pažymėjo R. Žukienė.
Zenonas Varnauskas Kauno panoramos fone apie 1942 m.

Nenorėjo tarnauti ideologijai

Greta visos šios veiklos, R. Žukienė tęsė, menininkas organizuodavo savo parodas, tiesa, labai retai.

„Rinkdama medžiagą pamačiau, kad pirmoji jo personalinė paroda įvyko tik 1972-aisiais, nors diplomuotu dailininku tapo nuo 1947-ųjų. Man pasidarė labai įdomu, kodėl jis nedarydavo parodų? Taip, suprantama, cenzūra, menininkų priežiūra, daug visuomeninės veiklos, bet vis tiek... kūrinių labai daug, jie visi mažai rodomi. Menotyrininkui įdomus klausimas, kodėl?“, – susidomėjimą sukėlusiu faktu pasidalino pašnekovė.
Zenonas Varnauskas, peizažas

To priežastį dailės istorikė ir kritikė siejo su bendra sociokultūrine aplinka, ideologijos reikalavimais dailininkams.
„Matėsi, kad jis, matyt, nenori eksponuoti savo darbų. Tačiau jei menininkas nenorėjo tarnauti ideologijai ir kurti darbų, kurie politiškai atitinka sovietinę sistemą, tai jam tuo metu buvo žymiai sunkiau. Kitas įdomus dalykas, – jis yra tekstilės dailininkas, bet tekstilė Varnausko kūryboje vyrauja tik septintame dešimtmetyje, o vėliau – jos nėra. Ir vėl kaip menotyrininkei įdomus klausimas. Išsiaiškinau, kad jo stilius ir audimo būdas nebuvo reikalingas, tad jis sustojo prie tapybos ir grafikos. Kūrė non–stop, bet niekam nesiekė demonstruoti. Visuomeniškas, ryškiai matomas žmogus institute, Kauno meniniame gyvenime, bet kokia jo kūryba – žino tik artimiausi žmonės. Įdomūs klausimai, tad ėmiausi gilintis, ką jis kūrė užsidaręs dirbtuvėse, palikęs visą oficialų gyvenimą. Tai yra darbai pastovia, nuolatine tema. Dažnai atvaizduojami motina ir vaikas, daug peizažų (dažniausiai be žmonių arba tik mažos figūrėlės). Darbai nuspalvinti liūdesio gaidos“, – sakė R. Žukienė.
Rasa Žukienė

Dauguma bijojo ir prasižioti

Z. Varnauskas neretai pavadinamas legendiniu Kauno dailininku, tačiau kaip jam tai pavyko, jei neorganizuodavo savo darbų parodymų?

„Tai nulėmė pozicija pačiame meno lauke. Kaip sakiau, 1947-aisiais Z. Varnauskas baigė institutą, gavo tekstilininko diplomą (pirmasis Lietuvoje), ir iš karto tapo dėstytoju Kauno buvusios meno mokyklos pastate. Tapęs dėstytoju moksleiviams drąsiai pasakojo apie Kauno meno mokyklą, apie garsiuosius dailininkus, kurie jau palikę Lietuvą – Viktorą Petravičių, Adomą Galdiką, Vytautą Kazimierą Jonyną. Tai mūsų prieškarinio meno žiedas, kuris staiga išgaruoja – 1944-aisiais jiems tenka pasitraukti iš Kauno, ilgą laiką net nebuvo žinoma, kur jie yra – Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje... Aišku, pasakojo ne visiems iš eilės – tik tiems moksleiviams, kuriais pasitiki. Jisai pasakodavo, sugebėdavo pristatyti tuos darbo būdus ir metodus, kuriais kūrė minėti menininkai. Turėjo jų darbų dovanotų, galėjo parodyti originalus – visa ši informacija buvo slepiama nuo žmonių, o dauguma tuo metu bijojo ir prasižioti“, – apie cenzūrą sovietmečiu kalbėjo R. Žukienė.

R. Žukienės pastebėjimu, Z. Varnauskas – lietuvių nacionalinės dailės mokyklos tęsėjas: „Tuo jis irgi yra legendinis. Tuo metu daug kas buvo išdraskyta, neliko tų ryškių asmenybių, kaip ir sakiau, jis buvo vienas iš tų, kurie liko. Daug kas pasidavė ideologizavimui, stojimui į Komunistų partiją. Z. Varnauskas niekada nebuvo partijos narys, sugebėjo gudriai ir taktiškai veikti.“

Menotyrininkė prisiminė, kad 1990-aisiais, kai ji dirbo VDA fakultete Kaune, Z. Varnauskas vis dar dėstė. „Dėstytoju Z. Varnauskas dirbo 53-ejus metus. Prisimenu absoliučiai senučiuką, bet tokį patį aktyvų, nepasiduodantį, labai įdomų žmogų“, – sakė R. Žukienė ir pasvarstė, kad ir ši patirtis prisidėjo prie sprendimo atspindėti legendinio dailininko portretą bendrame, mažai tyrinėtame Kauno meninio gyvenimo kontekste.
Zenonas Varnauskas."Nemuno krašto žmonės"

Laikinoji sostinė ištrinama iš atminties

Menotyrininkai vienbalsiai sutinka, kad prieškario Kauno meno mokyklos menininkai, vadinamieji arsininkai („Ars“, lietuvių dailininkų grupuotė, veikusi 1932–1935 Kaune), padėjo lietuviškos dailės pagrindus.

„Bet praeina karas, daugybė išvykusių dailininkų. <...> Garsus tekstilininkas Juozas Balčikonis, monumentaliosios tapybos dailininkė Sofija Veiverytė – jie išvažiavo į Vilnių, tapo oficialiais dailininkais. Nesakau, kad jų kūryba ideologizuota, bet jų karjerai buvimas Vilniuje padeda. Kauno dailininkai tampa primiršti, tokie... patys sau. Vėlgi, kai keli klausimą, kaip su mūsų nacionaline mokykla, meno tradicija, tampa aišku, kad socializmas prievartavo menininkus. Kaune to buvo daug mažiau“, – konstatavo dailės istorikė.

Kaunas – maištaujančių menininkų meka? „Jeigu tylus nepritarimas gali būti tam tikras maištas, tai turbūt taip. Nes iš tiesų, kada iškeldino dailės studijas iš Kauno, tais 1951-aisiais, viskas buvo traukiama į Vilnių – didžiulė ir atvira tema istorikams. Daugeliui kauniečių buvo galimybė išvykti į Vilnių, reikėjo personalo. Kai kas išvyko – pavyzdžiui, dailininkas Liudvikas Strolis, minėtasis J. Balčikonis tuoj po studijų išvyko, ir daugybė kitų. Z. Varnauskas vienas iš tų, kuris nutarė, kad nevažiuos ten, kur galimybės didesnės. Toks tam tikras pasirinkimas neišvykti, likti mieste, kuris prarado daug savo reikšmės tuo metu – ištrinta laikinoji sostinė iš atminties... Vis dėlto, Kauno meninis gyvenimas tokiomis mažomis, gan uždaromis grupėmis, egzistavo“, – pasakojo R. Žukienė.
Iš kairės. Marijona, Zenonas, Vytautas, Juozas, Anicetas Varnauskai

Lietuviškasis Andy Warholas
Z. Varnausko asmenybės indėlis lietuviškai dailei, anot R. Žukienės, didelis: „Knygoje yra surinkta daug jo buvusių mokinių, tapusių žinomais dailininkais, pasisakymų – labai vertinamas. Z. Varnauskas išlaikė sąžiningo menininko poziciją. Sovietmečiu buvo daug pasiūlymų kurti ideologizuotus kūrinius, tačiau jis sugebėdavo įtikinti, kad neverta laikinais dalykais užsiimti. Kaip pedagogas – neeilinis, svarbus.“
Zenonas Varnauskas. "Motinos ir vaiko bučinys"

Z. Varnausko kūryboje vyravo tematikos ir žanro pastovumas. Vakarų pasaulyje, R. Žukienės pastebėjimu, kartojimo principas būdingas pop art'o stiliui, kuris būdingas amerikiečių menininkui Andy Warholui.

„Šičia gyvendamas Z. Varnauskas tikriausiai nieko nežinojo apie tokį dailininką, tiesiog intuityviai kūrė. Kai kurie darbai – subtilių koloritų, tačiau temos kartojasi. Keista sąšauka su tuo pasauliu, kurio jis visiškai negalėjo matyti. A. Varnausko natiurmortas – atliktas prancūzų prieškarinės modernistinės mokyklos tradicija, kaip Anri Matiso, kurį jis mėgo. Yra išlikusi Z. Varnausko biblioteka, pagal joje gulinčias knygas menotyrininkai gali padaryti tam tikras išvadas, kuo domėjosi menininkas“, – sakė pašnekovė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt