Ir šis genialus atlikėjas atvyksta dvejiems išskirtiniams koncertams į Lietuvą, kur pirmą kartą vienoje scenoje pasirodys su pianistu Kasparu Uinsku. Koncertai: gruodžio 1 d. – Kauno filharmonijoje ir gruodžio 2 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje. Klausytojus kerės romantinė, melodinga ir audrų kupina programa su S. Rachmaninovo, C. Francko ir D. Šostakovičiaus sonatomis.
A. Kniazevą likimas ne kartą bandė ištrinti iš klasikinės muzikos pasaulio. Tačiau jis nepasidavė... Tikriausiai daugeliui būtų įdomu iš arčiau pažvelgti į šio charizmatiškojo atlikėjo gyvenimą. Ta proga pristatome interviu su atlikėju.
Susimokėti pagal sąskaitas
- Kaip Jūs manote, kas gyvenime sunkiau, visą laiką būti vidutinybe, ramiai sau groti, niekam nieko neįrodinėti, ar kaip Jūs – iš naujo kilti į Olipmą, iš kurio Jūs buvote ištremtas ligų ir tragedijų.
- Kiekvieno likimas skirtingas. Nors žinau ir tokių, kurie rodydami į mane pirštu kalba: “Kaip gi jam gyvenime sekasi.” Iš vienos pusės tokius žodžius laikau savo pasiekimų pripažinimu. Iš kitos – mintyse atsakau: ar Jūs bent kažką žinote apie mano gyvenimą? Ar Jūs patys norėtumėte praeiti tokią kelią? Ar būtumėte pasirengę, laimėjus P. I. Čaikovskio konkursą, netrukus išgirsti daktarų verdiktą: “Su tokia liga Jūs groti daugiau niekada negalėsite.”? O tau net nėra ir 20 metų, esi pačiam savo pakilime!
- Ir ką Jūs darėte išgirdęs tokį nuosprendį?
- Aš tikriausiai gimiau turėdamas milžinišką energiją ir valią. Ėjau iš vieno neurologo pas kitą... Metus praleidau gydytojo paieškoms, kol galiausiai vienas profesorius man pasakė: “Aš tave išgydysiu, bet nežinau, kiek tai truks metų.” Man prireikė penkerių... Mano kolegos muzikantai ištrynė mane iš muzikantų sąrašų, supylė kapo duobę ir pastatė kryželį šalia jos. Niekas netikėjo, kad dar kada nors grosiu. Bet, žinote, stiprūs visada laimi.
- Ligą Jūs nugalėjote, bet po to sekė baisi autokatastrofa P. Afrikoje.. (joje žuvo A. Kniazevo žmona – pianistė Jekaterina Voskresenskaja, pats muzikantas taip pat stipriai nukentėjo).
- Kada mane po šio įvyko išrašė iš ligoninės, manęs pasiimti atvyko draugai. Mano viena ranka visiškai nefunkcionavo dėl sunkiausio lūžio, kita – gipse, aš pats – korsete. Bet, nepaisant visko, pats sėdau už vairo... kad nugalėčiau automobilio baimę iš karto. Priimu šią nelaimę kaip savo likimą. Kūnas nukentėjo ne taip stipriai, tačiau mano širdis buvo sudaužyta. Metus po avarijos galima sakyti buvau miręs. Aš praradau susidomėjimą bet kuo ir muzika tame tarpe. Jeigu tai man nutiktų dabar, tikriausiai neišsikapstyčiau. Tada man buvo 33 metai. Vieną rytą aš pažvelgiau į veidrodį ir mirtinai išsigandau. Pasakiau sau: arba išsikapstyk, arba pribaik pats save dabar. Aš pasirinkau pirmąjį variantą. Ir sveikstant man labai padėjo muzika, klausiau daug J.S. Bacho, jo muzika išties gydo.
- O niekada Jums nekilo klausimas, už ką mane gyvenimas taip baudžia?
- Iškilo. Ir ne kartą. Tačiau mes juk tokius klausimus užduodame tik tada, jei mums nutinka kažkas negero. O tada, kai viskas puiku, mes kažkodėl nesiteiraujame: už ką man taip sekasi? Dabar, su metais, aš išmokau vertinti gyvenimą ir supratau, kad jame yra toks kompensacijų įstatymas. Ir pas kiekvieną jis yra savas. Viskas – ir pakilimai, ir nuopoliai, viskas turi būti apmokėta. Tikriausiai aš avansu už daug ką sumokėjau, todėl dabar viskas mano gyvenime einasi gerai. Po trečiosios ligos (taip pat labai rimtos) įvyko didelis šuolis mano technikoje – aš pradėjau groti kūrinius, prie kurių anksčiau net nebūčiau drįsęs prisiliesti. Toks išsiveržimas į kosmosą. Kiekvieną kartą tokie išgyvenimai iškelia tave į kažkokį aukštesnį lygį.
- Jūs griežiate unikaliu instrumentu. Šiuo geriausio A.Stradivarijaus mokinio Carlo Bergonzi (1683–1747) darytu instrumentu ilgus metus grojo puikus rusų violončelininkas Sviatoslavas Knuševickis (1907–1963), o prieš jį – genialusis Grigorijus Piatigorskis (1903–1976). S.Knuševickui mirus, 24 metus violončelė neturėjo pastovaus šeimininko.
- Šioje vietoje noriu su Jumis pasidalinti viena istorija. Vienas žymiausių visų laikų smuikininkų J. Heifetzas griežė A. Stradivari smuiku, turinčiu puikų skambesį. Po vieno koncerto prie J. Heifetzo priėjo viena gerbėja ir sako: “Maestro, koks pas Jus nuostabus instrumentas. Sakykite, prašau, kas yra šio smuiko meistras?” – “Smuikas kaip smuikas, - atsakė J. Heifetzas, - pats negroja.”
- Užuominą supratome, bet visgi..
- Jeigu rimtai, mano violončelė iš tiesų nepaprasta. Vos tik sugrojau kelias natas, iškart supratau, kad tai man skirtas instrumentas, apie kurį svajojau visą savo gyvenimą. Eilę metų su juo bandė griežti žymiausi atlikėjai ir niekam ji neatsiskleidė.. o aš su ja nesiskiriu jau virš 20 metų. Instrumentas galima sakyti padiktavo ir mano grojimo manierą. Jos labai ypatingas tembras, galintis dominuoti bet kurio orkestro skambesį.
- Bet kurio?
Taip, absolučiai bet kurio. Vieną kartą mes su Maestro M. Gorensteinu sukirtome lažybų, jog jis su savo orkestru gros garsiausias įmanomas natas, o aš su savo violončele grosiu kartu su jais, ir ką Jūs galvojote, mano violončelė vistiek išsiskyrė iš viso orkestro. Teko Maestro mane vestis į restoraną.
- Spaudoje dažnai lyginate violončelę su savo meiluže.
Gerai, kad negirdi to mano žmona (juokiasi). Iš tiesų violončelė – tai mano gyvenimo palydovė, su kuria aš beveik nesiskiriu. Net pagal kontraktą jos negaliu niekur palikti, išskyrus namuose. Su ja mes ir į avariją kartu patekome. Mane reikejo pastatyti ant kojų, ir violončelę taip pat teko gydyti. Man tada labai padėjo M. Rostropovičiaus rekomenduotas Paryžiaus meistas Vatlo (jis laikomas vienu geriausių pasaulyje meistrų). Tačiau, kai aš atvykau atsiimti savo instrumento iš remonto ir pamėginau juo groti, jis absoliučiai neskambėjo. Pamenu, sėdėjau pas meistrą ir vos neverkiau, supratęs, kad greičiausiai praradau savo violončelės skambesį visam laikui. Tai pamatęs Vatlo priėjo prie manęs, padėjo ranką man ant peties ir pasakė: “Po širdies operacijos žmogus negali atsistoti ir iš karto bėgti. Turi praeiti laiko, kol jis sustiprės.” Ir iš tikro, po 9 mėnesių – mano violončelė atgimė iš naujo, vieną rytą ji tiesiog suskambo savo senuoju garsu. Taigi instrumentas beveik kaip žmogus.
M. Rostropovičius - mokytojas
Su M. Rostropovičium mus sieja labai daug kas – aš nuoširdžiai juo žaviuosi. Tiesa, jis visada mėgo, kad žmonės į jį kreiptųsi vardu ir sakytų ne Jūs, o tu. Prisimenu, kaip jis mane privertė į jį kreiptis tu. Iš pradžių man tai atrodė neįmanomas dalykas, kaip tokį Maestro galima vadinti “tu”. O jis man sako: “Aš matau tu gėdiniesi. O tu nesigėdink ir sakyk – Slava, eik tu... “ Šitoj situacijoj aš nusprendžiau pademonstruoti savo charakterį ir atsakiau: “Kam man Jus kažkur siųsti, aš ir taip galiu Jums sakyti “tu”. Slava, paduok man tas salotas.” (juokiasi) O mūsų mokinio ir mokytojo klausimas gana sudėtingas.. iš principo jo mokiniu niekada nebuvau. 1974 m., kuomet jis išvyko iš Rusijos, man buvo 13 metų, tad aš galėjau tuo metu mokytis tik iš jo įrašų. Tiesa tada Sovietų Sąjungoje M. Rostropovičiaus vardas buvo iš visur ištrintas. Pamenu, pirkau plokštelę su S. Prokofjevo koncertu violončelei ir orkestrui. Ant plokštelės nebuvo net nurodyta, kas atlieka violončelės partiją, nors visi gerai žinojo, kad solistas yra Mstislavas. Susipirkau visus jo įrašus, kada išvykdavau į keliones į užsienį. 1995 m., kada vėl su Maestro pasimatėme, jis norėjo man padovanoti savo išleistų plokštelių kolekciją ir labai nustebo, kad aš jas visas turiu. Tada jis mane apkabino ir pasakė: “Na, šiuo atveju galiu tave laikyti savo mokiniu.” Aš labai tuo didžiavausi.
- Kaip Jūs su M. Rostropovičium apskritai susipažinote?
Mano tragiška avarija 1994 m. suvedė mus. Pamenu, guliu visas sutvarstytas ligoninėje P. Afrikoje ir skambina man į palatą telefonas. Atsiliepiu, ir ragelyje girdžiu kalba jis – Mstislavas. Mes nebuvome pažįstami, bet iškart atpažinau jo balsą. Jis, išgirdęs apie šią nelaimę, norėjo paskambinti man ir pasiteirauti, kaip aš laikausi. Nuo tos dienos jis man skambino kiekvieną dieną ir klausdavo to paties. Aš pradėjau laukti jo skambučių. Jo palaikymas buvo labai svarbus, kaip beje ir mano violončelei, kurią jis tam tikra prasme išgelbėjo, kaip jau ir pasakojau. Galiausiai tiesiogiai su Maestro mes susitikome 1995 m. žiemą, kuomet pataisė mano violončelę. Jis man susitikęs sako “Senuk, einam pas mane namo, Galios nėra, galėsim degustuoti mano gėrimus.” Ir mes iš tikro visą naktį viską iš eilės degustavom: prancūziškus vynus, konjakus ir amaretus. Pamenu tik tai, kad išėjus mano vienintelis suprantamas orientyras, kur einu buvo Eifelio bokštas. Atsigauti man prireikė kelių dienų. O Mstislavas lyg niekur nieko kitą rytą išvyko kažkur groti Dvoržako koncerto.
- Kaip manote, klasikinė muzika yra elitinis menas?
- Iš vienos pusės taip – klasikinė muzika geriau klausosi, kai apie ją kažką supranti, kai gali daryti sulyginimus ir analizę. Iš kitos pusės, prisimenu vieną įvykį: kartą, dar Sovietmečiu, lankiausi Čeliabinske, buvo žvėriškas šaltis, -40 laipsnių Celsijaus. Turėjau atlikti keletą kūrinių viename traktorių fabrike 8 valandą ryto, mano klausytojai – visą naktį pradirbę darbininkai. Aš jų paprašiau keletą minučių tylos ir pradėjau groti Bachą.. Vietoje to, kad mane pasiųstų kuo toliau, jie paprašė atlikti dar vieną kūrinį. Taigi, kaip matote klasikinė muzika turi neįtikėtinai stiprią galią, ir ją gali suprasti ir išgyventi ir visai su ja nesusiję žmonės. Klasikinė muzika labai abstrakti. Yra to pliusai, ir minusai. Minusas tas, kad būtent dėl šios muzikos abstraktumo, daugelis nepasiruošusių žmonių, išgirdę sudėtingą simfoniją, ją nori greičiau išjungti. O pliusas būtų tame, kad kiekvienas šią muziką girdi savaip, ir savaip gali ją įsivaizduoti bei interpretuoti.
Labai palaikau geras skirtingų šalių iniciatyvas įvesti mokyklose privalomą klasikinės muzikos kursą. Taip mokiniams suteikiamas šansas išgyventi muzikos grožį, išmokti jį klausytis ir neprarasti tos galimybės net nepabandžius.
- Jūs ne tik vienas garsiausių šių dienų violončelininkų, bet ir puikiai grojate vargonais. Kaip jie atsirado Jūsų gyvenime?
- Kada išgyvenau sunkią rankų ligą ir negalėjau groti violončele, po truputį pradėjau mokytis vargonais. Iš pradžių tai buvo hobis, o dabar niekas neabejoja, kad tai mano antra profesija. Šalia koncertų kaip violončelininkas dažnai surengiu koncertus ir kaip vargonininkas.
Trumpas dosje:
A. Kniazevas gimė 1961 m. Maskvoje. 1979 – 1986 m. mokėsi Maskvos P. I. Čaikovskio konservatorijoje. Eilės konkursų laureatas, tame tarpe: Violončelininkų konkurso Vilniuje 1977 m. P.I. Čaikovskio konkurso Maskvoje, Cassado konkurso Florencijoje 1979 m. ir UNISA konkurso Pietų Amerikoje 1992 m.
Violončelininko koncertų sąraše pasirodymai su garsiausiais pasaulio orkestrais, pagrindinėse koncertų salėse ir su žymiausiais scenos partneriais. Jo pasirodymų laukiama tokiose salėse kaip Concertgebouw Amsterdame, Salle Pleyel ir Théâtre des Champs Élysée Paryžiuje, Palais des Beaux Arts Briuselyje, Wigmore Hall ir Royal Festival Hall Londone, Mozarteum Zalcburge, Musikverein ir Konzerthaus Vienoje, Rudolfinium Prahoje, Suntory Hall Tokijuje ir eilėje kitų. Kaip solistas A. Kniazevas groja su tokiais orkestrais kaip Royal Philharmonic Orchestra ir BBC Symphony Orchestra (Londone), Čekijos filharmonijos orkestras, Nacionalinis Prancūzijos orkestras, Paryžiaus orkestras, Tokijo simfoninis orkestras, Vienos simfoninis orkestras, P. I. Čaikovskio simfoninis orkestras ir su daugeliu kitų. Atlikėjai ir dirigentai, su kuriais nuolat koncertuoja A. Kniazevas, tai legendiniai dirigentai - Kurt Masur, Yevgeny Svetlanov, Yuri Temirkanov, Neeme Järvi, Vladimir Fedoseyev, Mikhail Pletnev, Yuri Bashmet, o taip pat su pasaulinėmis smuiko žvaigždėmis: Vadim Repin, Sergei Krylov, su garsiausiais pianistais: Yevgeny Kissin, Denis Matsuev, Boris Berezovsky, Nikolai Lugansky (su kuriuo įrašė kompaktinę plokštelę), ir kt.
Koncertai:
Gruodžio 1 d. – Kauno filharmonija (bilietus platina Tiketa)
Gruodžio 2 d. – Lietuvos nacionalinė filharmonija, Vilniuje (bilietus platina bilietai.lt)
