aA
Antakalnyje šalia vadinamojo Šveicarijos miško parko gyvenantis fotomenininkas Rimantas Dichavičius nurodo orientyrą, palengvinantį jo namų suradimą – juo tapo pats aukščiausias kėnis pamiškėje, išstypęs kone iki pat dangaus, visai greta vartelių, vedančių į jaukų kiemelį. Sovietmečiu menininkams (dailininkams, kompozitoriams ar rašytojams) sostinėje buvo skiriami atskiri gyvenamieji kvartalai – viename jų, Šilo gatvėje, įsikūręs ir R. Dichavičius. Išėjęs pasitikti mudviejų su kolega fotografu Josvydu Elinsku, meno pasaulio legenda atidžiai mus nužvelgęs, taria pajuokaudamas: „Ką gi, užeikite į svečius, nusiimkite kuprines, nes atėjote apsiginklavę kaip alpinistai į kalnus.“ Užeiname, ir iškart suprantame, kad kalbos, nejučia vis pasisukančios apie kalnus – ne veltui. Mus pasitinka kalnai meno kūrinių, ir nešildomų namų žvarba, kuri 84-erių dailininkui priminė apie tremtį lageriuose prie Uralo.
Rimantas Dichavičius
Rimantas Dichavičius
© DELFI / Josvydas Elinskas

Kaip tik sučirška R. Dichavičiaus mobilusis – skambina namų valdytojas, klausdamas, ar jau nebūtų laikas įjungti šildymą. Į Sibiro tremtį vos aštuonerių metų su šeima patekęs R. Dichavičius patikino tam neprieštaraujantis, nes turintis galimybę pats reguliuoti temperatūrą bute: „Dar ne tokio šalčio yra tekę ištverti, prisiminsiu savo uralus. Tėvukas paimdavo kirvį, iškirsdavo plyšiuką kibire su vandeniu, kur stovėdavo prie durų. Vanduo, langai užšąla, miegodavome prie minus dešimt... Pirmąją žiemą barakuose žmonėms plaukai prišaldavo prie sienos, apšarmodavo. Vietiniai turėdavo ręstas trobeles, o mus suvarė į barakus. Miegodavome vieni ant grindų, kiti – ant narų. Atlaikysime... “.

Baigęs pokalbį tuoj nugrimzta į prisiminimus, kaip jis pats sako, „kad žinotumėt, su kuo turite reikalą.“

„Utėles valgėme. Ar matėt kada nors utėlę? Nematėt. Plaukuose, rūbuose – iš visur būdavo byra. O mano senelis aklas buvo, tai jos ropodavo per antakius, blakstienas... Utėlės, blakės, žiurkės ir mirtys... Atsikeli ryte, ir žiūri, kas barake atsikėlė, o kas ne. Jei nebeatsikėlė – už kojų ir štabeliuodavome nabašnikus prie pat namo“, – žiaurią tremties realybę nupasakojo dailininkas, 1945 m. rugpjūčio 29 d. kartu su šeima – tėvais ir aklu seneliu – ištremtas į Uralą, Permės sritį Jusvos rajoną.

R. Dichavičiaus mama mirė pakeliui į tremtį, senelis – po mėnesio tremtyje. Tremtyje mirė ir tėvas. Būsimasis menininkas būdamas vos dvylikos pateko į vaikų namus.

Rimantas Dichavičius
Rimantas Dichavičius
© DELFI / Josvydas Elinskas

Apie tremtį galėtų pripasakoti istorijų istorijas, bet tam ir kelių parų neužtektų

Tremtyje berniukas išvis praleido beveik septynerius metus. „Paskutiniaisiais metais papuoliau į vaikų koloniją, ten su banditais „draugavau“. Новенький? (naujokas?), – einant koridoriumi paklausia, ir maišą ant galvos. Partrenkia, spardo, apsysioja atsistoję būreliu visi... Toks krikštas“, – liūdnomis akimis žvelgdamas pasakojo apie ištikusį likimą R. Dichavičius.

Iš Sibiro R. Dichavičius sugrįžo vienas. „Turėjau brolį, kuris pargrįžus šiek tiek padėjo, bet jis pats turėjo savo atžalų. Piešiau, dar mokinukas būdamas mokėjau kopijas daryt. Paimdavau žurnalą, ten būdavo reprodukcijos, tokios murzinos, perpaišydavau ir pardavinėdavau. Nebeturėjau nė vieno to laiko paveikslo, bet štai, vienoje kelionių pažiūrėjau per langą – kažkoks paveikslas kabo. Šeimininkų klausiu: iš kur jis? Sako, kad mama iš kažkokio studento nupirko... Atverčiu kitą pusę – mano parašas! Po penkiasdešimties metų atpirkau savo tapytą paveikslą, kad turėčiau jaunystės liudijimą“, – neįtikimą nutikimą nupasakojo pašnekovas.

Jau Lietuvoje R. Dichavičius baigė rusų mokyklą. „Ten pradėjau, čia baigiau. Tremtyje už lietuvių kalbą mus mušdavo: kokia čia jūs kalba kalbat, sąmokslą prieš mus darot? По русски будешь говорить?! (kalbėsi rusiškai?!) Kadangi barake su tėveliais ir kaimynais lietuviškai kalbėjau – nepamiršau kalbos. Kas turėjo penkiolika metų – ėjo miško kirsti, o iki penkiolikos – į mokyklą varė. Dešimties ar keturiolikos – visi ėjo į pirmą klasę, nes niekas nemokėjo rusiškai, o jau po metų – visi kuo puikiausiai pramoko“, – teigė dailininkas ir pridūrė, kad apie tremtį galėtų pripasakoti istorijų istorijas, bet tam ir kelių parų neužtektų...

Gyvenimo nelepintas R. Dichavičius tikino paskaičiavęs – yra matęs „vienuolika carų, karalių ir prezidentų“. „O jūs – trejetą ar ketvertą. Mano informacija visai kita – kitas suvokimas, kita vertybių skalė. Mes perkošėme viską per save – per širdį, smegenis, sveikatą. Va taip“, – sakė dailininkas, išgyvenęs stiprius emocinius patyrimus.

„Tokiems kaip jūs dėsčiau – pažįstu kaip nuluptus, – atlaidžiai šyptelėjo pokario tremtinių kartos atstovas ir atsisukęs į Josvydą spustelėjo jo ranką: – Fotografams irgi dėsčiau, galiu pasigirti – penkiolika metų. Nors manęs niekas nemokino, bet aš dailės principus perkėliau į fotografiją – viskas yra – šviesa, šešėlis, kompozicija, forma, tonas, tokiu būdu tai ir išgaunama. O kaip geriau išgauti – žinojau. Esu dailininkas, bet fotografiją pajungiau savo menui.“

Kaip to įrodymas, svetainėje ant sekcijos rankenėlių kybo ištįsę meniški foto kalendoriai, kuriuos R. Dichavičius pasakojo netgi pats sumaketavęs. Šitokiu būdu menininkas yra įamžinęs apie šimtą kūrėjų ir kone penkis tūkstančius jų darbų.

„Leidžiu skirtingus foto kalendorius, pats juos sumaketavau, tekstus parašiau – tęsė autorius ir nukabinęs vieną jų parodė įamžintus darbus. – Joana Noreikaitė, irgi tremtinė, Sibire užaugusi, lieja skulptūras, kuria gintaro dirbinius – pažiūrėkite, kokie meno kūriniai, kokie grožiai. Buvome svečiuose pas skulptorių Romualdą Kvintą – jo portretas, studija, darbai... Vardan ko dirba man prisipažino. Talentu ir širdimi – dailininkai. Nufotografavau kiekvieno jų rankas! Taip ištardžiau kelis šimtus dailininkų, išleidau daug tokių kūrinių, monografijų, albumų.“

Laisvės paženklinti

Vaikštinėdami po namus visi kartu užsukame į kitą kambarį, kur randame ant staliuko tris R. Dichavičiaus išleistus tomus „Laisvės paženklintų“. Knygų storis išduoda ir jų svorį: fotomenininkas pasakojo šiuos tomus kūręs kone dešimtmetį. Čia apžvelgta 214 autorių kūryba, per 5 tūkstančiai iliustracijų.

Menotyrininkai vieningai tikina – tai leidinys, šalies dailės istorijoje neturintis analogų – nei savo apimtimi, nei aprėptimi. Ši tritomė dailininko R. Dichavičiaus knyga pavadinama lietuviško tautinio meno enciklopedija, leidžiančia suprasti, kokį didžiulį indėlį atkurtosios Lietuvos pamatams įnešė valstybės simboliką kūrę žmonės.

„Kiek yra padarę mano profesijos žmonės! Surinkau visų meno rūšių atstovų darbus, čia ir skulptūra, ir tapyba, grafika, vitražas, keramika, tekstilė, dizainas... Neįmanomas įdirbis, kokie gražūs simboliai“, – sakė R. Dichavičius, galintis detaliai papasakoti ne tik apie kiekvieno kolegos kūrybinius pasiekimus, bet ir gyvenimo istoriją.

Šį tritomį R. Dichavičius pažymėjo išleidęs savo lėšomis, jų atsirado pardavus atgautą žemę – šią šeima prarado išvežta į tremtį. Menininkas skaičiuoja atlikęs 28 veiksmus, kad ją susigrąžintų. Tiesa, buvo minčių žemę padovanoti Dailės akademijai, bet išėjo kitaip – dabar užtat galima pasidžiaugti menininkų pasiekimais.

Einame toliau – stabtelime prie R. Dichavičiaus darbo stalo. Akį prikausto virš jo prismeigta maža nuotraukytė, kurioje, atrodytų, užfiksuota nusidriekusi tuščia plynė, tačiau šio vaizdo dramatiškumą išduoda rusiškas užrašas: Ров-накопитель (griovys-kaupėjas) ir matmenys – gylis 5 m, ilgis 33 m, plotis 5,3 m.

„Po to, kai jis būdavo visiškai pripildytas nužudytųjų ir nukankintųjų palaikais, griovį užkasdavo 30–40 cm žeme. Mano draugas važinėja po Sibirą, tai porą desietkų tokių griovių atrado. Milijonas ten, milijonas šen – tokie masteliai... O kiek dar nedavažiavo. Kalbu tam, kad žmonės suprastų, ką jie šiandien turi ir ką reikia daryti. Jokios orientacijos nėra, kažkur dausose“, – vertinti nueitą laisvės kelią paragino R. Dichavičius.

Rimantas Dichavičius
Rimantas Dichavičius
© DELFI / Josvydas Elinskas

Sutuoktinio archyvui sutvarkyti paaukojo dešimt savo gyvenimo metų

Liūdnai atsidusę judame prie kito, baltut baltutėlio stalo – čia juvelyriškai kruopščiai sudėlioti negatyvai, prie kiekvieno jų – miniatiūriniai užrašai. Menininkas šiltais žodžiais pamini amžinybėn prieš kelis metus iškeliavusią šviesaus atminimo žmoną Valeriją – ji irgi fotografavusi, o savo sutuoktinio archyvui sutvarkyti paaukojo dešimt savo gyvenimo metų.

„Praradau savo bendrininką... Buvo labai darbšti, kruopšti, prie kiekvieno kadro užrašė kontakčiukus. Mano archyve, preliminariai skaičiuojant, yra kokie 250 tūkst. negatyvų, neskaitant skaitmeninių. Bet aš ne fotografas“, – pažymėjo R. Dichavičius, pradėjęs fotografuoti dar studijų metais. Baigęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą įstojo į Vilniaus dailės instituto akademijos (dabar Vilniaus dailės akademija) Grafikos fakultetą, kurį užbaigė 1963 -aisiais.

Jaukiai besišnekučiuodami iš pagrindinės darbo erdvės pakylame vienu aukštu aukščiau – į paties R. Dichavičiaus pristatytą studiją-dirbtuves, kur mus pasitinka legendiniai menininko darbai.

„Dabar tokių kadrų nepadarysi – tai jau istorija“, – sakė menininkas, rodydamas įrėmintą fotografiją, kurioje užfiksuotas ūkininkas, žemę dirbantis su arkliuku.

Į rankas jis paima pluoštą dar neįrėmintų didelio formato fotografijų – menininkas tikino suskaičiuojantis jų tūkstančiais, kiūto „pilni stalčiai“.

Viename skambančių fotopopieriaus lakštų – tylūs ežero vandenys. R. Dichavičius nusišypsojęs patikina šią darbų seriją išgavęs visai atsitiktinai – kai teko ilgai laukti draugo. „Nereikia keiksnotis, verčiau atidžiai stebėti aplinką“, – pamoko jis.

„Formos, kryžiai, kapinės, etnografija, koplytėlės, dailininkai, portretai, eskizai...“, – užrašus ant aplankų perskaito R. Dichavičius ir tuomkart iškelia tapybišką fotodarbą, kuriame fotomenininkas užfiksavo apsamanojusį paminklą – laikas pavertė jį tikru paveikslu.

„Čia buvo sutuoktinių portretai, barbarai išdaužė, – komentavo spalvingą darbą dailininkas. – Amžinoji meilė apsamanojo...“

Rimantas Dichavičius
Rimantas Dichavičius
© DELFI / Josvydas Elinskas

Atpirkti grieką

Žiūrėdamas į kitą savo darbą, kuriame liekną moters nugarą dengia skeletinis lapas, R. Dichavičius man tarsteli: „Turiu gatavą novelę, užrašyk“.

„Mes su Valerija pragyvenome 52-ejus metus. Per vienas vestuvių metines ji man sako: „Ar tu mane myli?“ – Myliu, myliu... – „Bet tu nė karto man kvepalų nenupirkai.“ Po mūsų pokalbio vieną sykį einu pro vitriną, žiūriu – kvepaliukai visokie, o tarp jų dėl gražumo įdėtas lapas. Užėjau, įdomu, bet kvepaliukai brangūs... Dar litais buvo, bet reikia atpirkti grieką. Nupirkau, sakau, Valyte, atleisk, gal atsipirksiu. Padovanojau buteliuką, o su šituo negatyvu iškart į laboratoriją – šitą kadrą jau mintyse turėjau“, – pasakojo R. Dichavičius. Ir pakartoja kaip mantrą dar iš senelio išmoktą tiesą: kai kitam gera darai – sau gera darai, kai kitam bloga darai – sau bloga darai.

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato R. Dichavičiaus fotografijų parodą „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“ galima pamatyti Kazio Varnelio namuose-muziejuje, kur autorius pristato dailininkų fotografijas, sukūrusių, kaip jis pats sako, „vizualų Lietuvos paveikslą“.

Iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklą sudaro daugiau nei 400 fotografijų, kurios per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.

Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus. Didžiąją dalį parodoje pristatomų dailininkų fotografas įamžino jų asmeninėje erdvėje, dirbtuvėse.

Paroda „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks nuo liepos 21 iki lapkričio 28 dienos.

Menininko R. Dichavičiaus kūryba įvairiapusė, jis yra apipavidalinęs ir išleidęs daug knygų, sukūręs garsiai pasaulyje nuskambėjusius fotografijos kūrinius, užsiima tapyba, grafika.

R. Dichavičius gimė 1937-aisiais, Grimzelių k., Kelmės apskrityje.

Daugelį metų dirbo redakcijose ir leidyklose:1969-1978 m. – leidyklos „Mintis“ meniniu redaktoriumi, nuo 1978 metų buvo kūrybinis darbuotojas: įvairių leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis. Iliustravo ir apipavidalino per 300 įvairių leidinių – prozos, poezijos bei mokslinės literatūros.

R. Dichavičiaus fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ (1965–1989) sulaukė 4 leidimų: Lietuvoje, Maskvoje ir Leipcige. Albumą įsigijo daugelio šalių kultūros muziejai.

Išleido didelio formato poligrafijos leidinius apie žymiausius visų profesijų dailininkus – tai albumai- kalendoriai „Talentu ir širdimi“, „ M. K. Čiurlionis ir šiandiena“ (1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003 metams); „Vizijos“ (2003, 2004 metams).

Monografijos „Šarūnas Sauka“ (2001) ir „Antanas Kmieliauskas“ (dvi laidos 2001, 2003) buvo puikiai įvertintos tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje.

Menininko sukaupta patirtis naujai suskambėjo 2000 m. išleistame albume „Vizijos“, kuriame toliau plėtojamas akto žanras. Šiame cikle susilieja klasikinė fotografija, tapyba, grafika ir skaitmeninės technologijos.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(17 žmonių įvertino)
4.5294

Yoko Ono instaliacijos „Ex It“ Kaune kuratorius: dirbti su ja yra neapsakomai nuostabi patirtis

Jon Hendricks yra vienas įtakingiausių Fluxus judėjimo istorijos kūrėjų, tyrėjų ir kuratorių....

Kultūros nakvynė Kaune siūlo kelionę laiku: tarpukarinės vilos apartamentuose ar 70-ųjų stiliaus butuke Žaliakalnyje? (2)

„Būtų įdomu nusikelti į praeitį, pabūti ten“, – ne vieno galvose yra sukusis ši mintis....

Kentridge'as: parodoje svarbi kolaboravimo naštos tema

Pirmą kartą Lietuvoje viešintis litvakiškų šaknų turintis kūrėjas iš Pietų Afrikos...

Vilnius ir Varšuva įprasmins 1863 metų sukilimą šviesos projekcijomis

Šeštadienį , minint 1863-iųjų sukilimo pradžią, ant rotušės fasado Vilniuje ir ant...

Top naujienos

Klimato katastrofų epicentre atsidūrusios šalys spaudžia pasaulio milžines į kampą: artėjame prie lūžio taško (2)

Kaltųjų dėl klimato kaitos paieškos – itin sudėtingas procesas. Ir jis tampa dar sudėtingesnis...

Dingusio memorandumo paslaptis: būtų grynuolis Lietuvos laisvės byloje (4)

Tadas Petkevičius tiksliai žinojo kiekvieną sutarčių tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos...

Pagrindinių automobilių gamintojų užsidarymai siunčia nerimo signalą

Kinijos nulinės tolerancijos požiūris į „Covid“ praėjusią savaitę privertė užsidaryti...

Palaikus atkasę archeologai aptiko šiurpų radinį: viduramžiais miręs vyras vietoje nukirstos rankos buvo įsitaisęs protezą-peilį (4)

2018-aisiais archeologai susidūrė su išties nelengvu galvosūkiu – Viduramžiais gyvenusio italo...

Ekonomistas siūlo išeitį sušvelninti infliacijai: daliai mokesčius mažinti, kitiems – didinti (50)

Ekonomistas Paulius Kunčinas tikina, kad Lietuva su infliacija galėtų kovoti daliai gyventojų...

Tebetvyrant įtampai prie Ukrainos sienų Maskva toliau griežtina toną (12)

Rusijai sutelkus dešimtis tūkstančių karių netoli sienų su Ukraina Kremlius verčia JAV ir...

Lietuvą aplankė rekordinis laimėjimas – vilnietis loterijoje susižėrė 24 mln. Eur (80)

Penktadienio vakarą Lietuvą sudrebino rekordas – „Eurojackpot“ žaidėjas iš Vilniaus, kartu...

Įvertino padėtį prie Ukrainos sienų: įmanoma istorinė klaida, kurios mes galime labai gailėtis (332)

Ukraina gali būti užpulta bet kurią dieną. Rusija savąją karo mašiną jau įjungė. Teliko...

Kultūros nakvynė Kaune siūlo kelionę laiku: tarpukarinės vilos apartamentuose ar 70-ųjų stiliaus butuke Žaliakalnyje? (2)

„Būtų įdomu nusikelti į praeitį, pabūti ten“, – ne vieno galvose yra sukusis ši mintis....