aA
Gegužės 2 – 6 d. „Vilnius City Operos“ spektakliuose „Visos jos tokios“ matysime visomis prasmėmis naują solistų sudėtį, - į Vilniaus kongresų rūmų sceną lips jauniausia operos talentų karta. Apie idėją, atgaivinti V. A . Mocarto spektaklį su dar tik kylančiomis operos žvaigždutėmis pasakoja ir Dalia Ibelhauptaitė.
Laura Zigmantaitė
Laura Zigmantaitė
© Asmeninio albumo nuotrauka

„Prieš 5 metus, statant „Visos jos tokios“, mes pirmą kartą pakvietėme visus norinčius LMTA solinio dainavimo studentus ateiti semtis sceninės patirties, gauti galimybę dirbti šalia profesionalų, jau užsitvirtinusių savo vietą Lietuvos ir užsienio scenose, kaip Jurgita Adamonytė, Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Viktorija Kaminskaitė. Labai norėjome tą „žalią“ jaunimą įkvėpti, uždegti siekti didesnių svajonių ir tikslų, nesitenkinti tik maža Lietuvos operos rinka. Ir štai šiandien mes stebime tikrą jaunimo revoliuciją: mūsų jauniausieji drąsiai skinasi savo kelią į profesionaliąją sceną, nebijodami išvykti mokytis, tobulintis. Jau nebeužtektų dviejų rankų pirštų tam, kad suskaičiuotum visus, kažkada dainavusius VCO ansamblyje, o šiandien besimokančius Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos muzikos akademijose, dalyvaujančius jaunųjų solistų programose, bet svarbiausia – nuolat grįžtančius į Vilnių, į namus, su skirtingomis patirtimis, tik šiandien jie jau atlieka pagrindines, dideles partijas. Tokia yra ir Lauros istorija: mergaitė, prieš 7 metus Kongresuose dainavusi pirmus epizodinius vaidmenis, baigė Karališkąją Londono muzikos akademiją ir sėkmingai pradėjo karjerą Anglijos ir Prancūzijos operos scenose, o šiandien grįžta atlikti Dorabelos vaidmens. Ji – gyvas ir tikras pavyzdys, jog ir mūsų, ir šių jaunų žmonių svajonės pildosi,“ - sako režisierė.

Interviu su Laura Zigmantaite.

- Grįžti į „bohemiečių“ „Visos jos tokios“ pastatymą, bet jau kaip viena pagrindinių solisčių, - koks tai jausmas? Kokie atsiminimai tave sieja su VCO komanda?

- Tiesą pasakius, šitas spektaklis yra tas, kuris labiausiai įkvepia ir kuris labiausiai gąsdina. Nieko didesnio dainavusi dar nesu. Tai man - visiškai nauja rolė ir gana trumpas pasiruošimo periodas, o Vilniaus miesto opera yra labai didelių standartų kompanija, todėl yra baimės, dar jaučiuosi labai „šviežia“, ypač žinant, kokie žmonės dainavo šitame pastatyme prieš tai, - tai labai užkelia kartelę.

Juk tarp publikos bus ir tokių, kurie jau matė šią operą ir grįš pasigerėti tokio paties lygio pasirodymu.
Kai tik išgirdau, kad man pasiūlė grįžti su šita role, pirmas jausmas buvo fantastiškas: labai daug džiaugsmo, netikėtumo, bet po to sekė: „O Dieve, ką čia reikės daryti?“. Pati dalyvavau pastatyme, kaip ansamblio dalis, mačiau visą sunkų darbą, repeticijų periodą ir kokie nuostabūs buvo atlikėjai, kaip profesionaliai jie atliko savo darbą. Buvau su jais vienoje scenoje nuo pat pirmos dienos ir tai tik didina tą atsakomybės jausmą ir prideda kažkiek jaudulio.

Žinoma, jog labai džiaugiuosi, - man be galo smagu grįžti, esu labai pasiilgusi darbo su „bohemiečiais“, bus tikrai smagu ir viskas turėtų pavykti puikiai. O ir su visa komanda mane sieja tik gražūs, geri ir šilti atsiminimai. Žinoma, jog geriausiai prisimeni pirmas dideles roles, man čia tokia buvo Trečioji Dama „Užburtojoje fleitoje“. Tai buvo didelė operos trupė ir teko dalintis sceną su Lietuvos operos grandais... Ir pati opera man patiko, buvo labai gera joje dainuoti. Čia visas kolektyvas mane gražiai priėmė ir visada labai palaikė.

- Kokia bus tavo Dorabela?

- Mes vis kalbame apie balanso atradimą gyvenime, atsakomybės jausmo turėjimą. Tai aš Dorabelą įsivaizduoju, kaip kažką priešingo! Man asmeniškai šiame charakteryje įdomiausia tai, kad joje įvyksta didžiausias lūžis. Pačioje pradžioje, jos pirmoji arija yra dar dramatiškesnė negu Fiordilidži. Ji gerokai perdeda ir dramatizuoja, o vėliau pati pirmoji, nueina su Guljermu... Galbūt ji yra kraštutinumų asmenybė. Aš ją tokią įsivaizduoju: labai linkusią į kraštutinumus, mėgstančią hiperbolizuoti, dramatizuoti, o tuo pačiu - merginą be stiprių principų. Ji neturi tokios tvirtos žemės po kojomis, todėl jai reikia labai stengtis dramatizuoti savo skausmą, nes natūraliai ji to neturi, - jai tai reikia suvaidinti, kad visi matytų, nes kitaip to nebus. Tai matyti iš muzikos, jos poelgių, - jai sunku atrasti balansą.

- Kur dabar yra tavo namai? Ne paslaptis, jog Britanijoje užsimezgė ir stiprus meilės ryšys...

- Dabar, 5 mėnesiams, mano namai yra Londone. Vėliau bus turbūt kažkur už Londono, greičiausiai Kento grafystėje, nes rugpjūčio mėnesį išteku ir kraustysimės, bet kol kas dar neturime tikslios vietos. Mano antrosios pusės vardas Maiklas. Jis dirba paramediku ir - magu. Maiklas - labai nuostabus žmogus. Kartu esame daugiau, nei metus, susipažinome per bažnyčią, Naujųjų Metų laikotarpiu.

- Didžiausi sveikinimai! Na, o grįžtant prie darbų - kokiose trupėse ir teatruose tau jau teko dainuoti po studijų Londono Karališkoje muzikos akademijoje? Kokius vaidmenis? Kokie režisieriai ar dirigentai įsiminė?

- Mano pirma trupė Britanijoje buvo „Opera Holland Park“. Su ja dar šiais metais vėl grįžtu dainuoti, o dabar jau metus praleidau su Škotijos operos teatru. Praėjusiais metais dainavau su Liono Operos teatru ir praktiškai visą pavasarį gastroliavome buvome ir Versalio Karališkajame, Vichy, Liono teatruose.

Yra jauna režisierė Daisy Evans, įsteigusi mažą operos kompaniją, kuri vadinasi „Silent Opera“. Su ja kūrėme B. Bartoko „Mėlynbarzdžio pilį“, - pratiškai dviejų žmonių operą, kurioje yra Mėlynbarzdis ir Judita. Tiksliau tai buvo jos koncepcijos, kuriai buvo siekiama gauti finansavimą, pristatymas, vykęs Wiltons Music Hall - seniausioje koncertų salėje Londone. Įdomu buvo tai, jog nebuvo orkestro. Nors visa muzika buvo juo paremta, bet elektroniniu būdu surinkta, bet to, tai buvo interaktyvi opera: didžiulėje salėje, kurioje nebuvo net kėdžių, mes (atlikėjai) buvome tarp žmonių. Jie turėjo ausines, kuriose girdėjo pilną operos visumą: mūsų balsus, orkestrinį akompanimentą, labai daug elektronikos ir įrašytų garsų, klyksmų, grandinių, peilių, žvanginimų, o sodo scenose - paukščių ir bičių garsus. Nusiėmę ausines, žiūrovai galėjo klausytis visų pilies garsų be orkestro, ir mūsų gyvo, žalio balso erdvėje.

Tai buvo puiki ir įdomi patirtis, kuri patiko ir publikai. Režisierė norėjo, kad žmonės šioje operoje galėtų eiti su Mėlynbarzdžiu ir Judita iš kambario į kambarį, jausti pilies alsavimą, girdėti jos garsus, pačią muziką, orkestrą, ir dainininkų gyvus balsus, esančius visai šalia.

Per tą visą laiką, įdomiausias ir kol kas didžiausias, kokį esu padariusi, mano vaidmuo buvo Neronas iš „Pompėjos karūnavimo“, Prancūzijoje, Liono operos teatre. Tai buvo pats didžiausias ir pats įdomiausias iššūkis. Be to - įdomus pastatymas, tiksliau jo atnaujinimas, kurio premjerose 2000 ar 2001 metais dainavo Anne Sofie van Otter, todėl man buvo labai didelė garbė, dainuoti tame pačiame pastatyme kurtą jos rolę.

- Kaip patekai į Škotijos operą? Kokia tai aplinka? Ar ji labai skriasi (ir kuo) nuo Londono?

- Į Škotijos operą patekau kaip dauguma – per perklausas. Jie buvo viena iš kompanijų, bendradarbiaujančių su Nacionaline Operos studija ir buvo atvykę į vieną iš mūsų pasirodymų, kur mane išgirdę tiesiog pakvietė į perklausą vienai, po to kitai rolei ir paskui pamatė, kad jau susikaupė 2-3 rolės ir visiems apsimokėjo mane priimti į jaunųjų artistų programą beveik visam sezonui. Ten nuo vasaros praleidau beveik 9 smagius mėnesius su kontraktu, kuriame buvo numatyti įvairūs pasirodymai, operos ir tobulėjimo galimybės, kaip apmokymai su repetitoriais, įdomiais kviestiniais žmonėmis.

Nepasakyčiau, kad pats teatro darbas kažkuo labai ypatingai skirtųsi, žinoma – tai mano pirmas toks ilgalaikis darbas, todėl nelabai turiu su kuo lyginti. Visi labai malonūs, šilti, nuoširdūs, neturiu kuom skųstis. Tik miestas labai skiriasi nuo Londono, - žymiai ramesnis, lėtesnis. Praktiškai visą laiką lyja, net dažniau negu Londone. Bent kartą į dieną lyja kaip tropikuose, o kartais ir 8-9 dienas iš eilės...

- Koks šio sezono darbas tave įkvėpė labiausiai? Kodėl?

Paskutinė opera, prie kurios dirbome - „Ariadnė iš Naxos“, ką tik baigėme jos pasirodymus ir tą pačią partiją šią vasarą dainuosiu „Opera Holland Park“. Čia buvo visiškai kitokia muzika, - iki tol niekada nedainavau Štrauso ir nuo pat pradžių buvau labai įsitikinusi, kad jo nemėgsiu, bet būtent ši opera pakeitė mano poziciją. Tai – be galo graži muzika ir labai įdomus pastatymas, puikus kolektyvas. Taip, labai pakylėtai užbaigiau šituos metus Škotijoje.

- Kas tavęs laukia kitame sezone?

- Vėl grįžtu į Škotija, kur laukia naujas pastatymas „Anthroposcene“. Tai - nauja šiuolaikinė opera, kurios pasaulinė premjera vyks sausio mėnesį, 2019 metais. Čia vienas didesnių projektų ir ilgesnių periodų.

- Kaip manai, kokiu aspektu per paskutinius kelis metus pasikeitei labiausiai? O ką pavyko ir visuomet sieksi išlaikyti nepakeistą?

- Labiausiai pasikeičiau tuo, kad atsirado didesnis atsakomybės jausmas, ypač už savo sveikatą. Ankščiau norėdavosi griebtis visko, kas ką pasiūlo, apsiimti krūvas darbo, nes buvo labai smagu ir norėjosi kuo daugiau dainuoti, atrasti kuo daugiau galimybių. Visgi vėliau tenka pajausti pasekmes, kurių atsikratymas užtrunka ilgą laiką. Tada pradedi suvokti, jog turi klausyti savo kūno, proto: nepersidirbti, nepersilakstyti, išmokti pasakyti „ne“, kad ir kaip skaudu, liūdna būtų, ar kiek nusivylimo tai besuteiktų kitiems ir tau pačiai. Išmokau savo sveikatą ir karjeros ateitį statyti į pirmą vietą ir turėti ilgalaikius, o ne trumpalaikius tikslus.

Norėčiau išlaikyti tą entuziastingą norą dirbti, daryti, kurti ir būti atsakinga, kad kiekvieną man patikėtą darbą, atlikčiau kaip galiu geriausiai ir įdėčiau šimtą procentų savęs. Norėčiau, kad tai nepasikeistų, net jei kartais ir tektų pasakyti „ne“, arba „man reikia poilsio“. Viskas su saiku. Išlaikyti balansą yra labai, labai svarbu ir tai, turbūt, yra vienas sunkiausių dalykų mano gyvenime.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Paskelbtos geriausios metų knygos (9)

Penktadienio vakarą Vilniaus knygų mugėje paskelbtos geriausios metų knygos keturiose...

Specialiai DELFI iš Berlyno: du atidarymai – dvi ekranizacijos

Atsinaujinusio Berlyno kino festivalio konkursines programas atidarė Philippe‘o Falardeau „Mano...

Teatras „Kitas kampas“ pristato knygą: dar niekur negirdėtos aktorių išpažintys ir kaip improvizacija gali keisti gyvenimą

Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ „Vilniaus knygų...

LNOBT debiutuoja dirigentas Karolis Variakojis

Vasario 21 ir 22 d. „Baletų triptiko“ spektakliuose publika pirmąkart išvys naują dirigentą...

Pristatytos 10 lietuviškų knygų, galinčių tapti filmais (1)

Šių metų Vilniaus knygų mugėje surengtas Lietuvoje analogo neturintis renginys „Knyga +...

Top naujienos

Buvęs komunistas, viešai atsiprašęs Lietuvos: apie vaikystę „ant ribos“ ir manevrus dėl nepriklausomybės (41)

Česlovas Juršėnas gyvenime juokauja nekeitęs trijų dalykų – žmonos, partijos ir buto....

Koronavirusas kirto verslams regionuose: prarasti klientai, kroviniai ir augantys nuostoliai (30)

Nors nuo mirtis sėjančio naujojo koronaviruso židinio Kinijoje , Hubėjaus provincijoje, iki...

Rinktinės lyderius apėmė gėdos jausmas: tokį beviltišką pralaimėjimą sunku prisiminti specialiai Krepšinis.lt iš Monso (1)

Donatas Motiejūnas po pustrečių metų pertraukos grįžo į Lietuvos rinktinę bei iškart tapo...

25 kilogramų atsikratęs Kauno medikas merginai padovanojo nepaprastą meilės dovaną - pavydėtų kiekviena (106)

Koks pats romantiškiausias dalykas, kurio gali tikėtis mergina? Vienai romantiškai atrodo...

Šiurpą kelianti tiesa apie kitą Mao Dzedongo veidą: atviri jo gydytojo pasakojimai – ne jautraus skrandžio savininkams (47)

2013 metais portale „ Business Insider “ buvo rašoma, kad Kinijos diktatorius ir komunizmo...

Atsiprašinėjęs Maskoliūnas: apsigėdinome, sudegėme visi kartu specialiai Krepšinis.lt iš Monso

Dariaus Maskoliūno debiutas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio pareigose...

Epidemija artėja: nuo koronaviruso mirė pirmasis europietis

Praėjus vos kelioms valandoms po to, kai 10-yje Italijos miestų dėl koronaviruso protrūkio buvo...

Netikėtumas Lietuvos lengvosios atletikos čempionate – Palšytė prarado titulą (57)

Klaipėdoje prasidėjusiame Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate užfiksuotas...

Niujorke rezultatyvus ir naudingas Sabonis lemiamu metu komandos nepavedė

Po „Visų žvaigždžių“ savaitgalio į NBA rungtynių ritmą pergalingai grįžo Indianos...

Savaitgalio pusryčiai: du paprasti skrebučių su avokadu receptai

Populiariuosius skrebučius su avokadu galima pagaminti turbūt kiekvienam skoniui. Galima rinktis...

|Maža didelių žinių kaina