Supa bohemiška aplinka, ji ir suformavo skonį, supratimą
Filmams, anot pašnekovo, lieka mažai laiko, todėl žiūri „tik pačius geriausius“. „Serialams visai nelieka laiko. Kadangi niekada nenuobodžiauju tai ir nesidomiu“, – teigė jis.
Kalbant apie kiną, D. Rusio manymu, verta pasižiūrėti klasika tapusius kūrinius, jei ne visada bus „vežantys“, tai bent bus proga susipažinti su kino kultūros kanonais.
D. Rusys tikino mėgstantis nepriklausomo amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmucho filmus. „Jis juos vadino meilės laiškais sau, Dievui, visatai“, – pažymėjo menininkas.
Anot pašnekovo, Vokietijos žymaus režisieriaus Wimo Wenderso egzistencialistiniai filmai pilni metaforų, – kaip pavyzdį pateikė filmą „Dangus virš Berlyno“.
Kitų garsių režisierių kūrybą dailininkas apibendrino vienu žodžiu, bet gan taikliai: Andrejaus Tarkovskio filmai, anot jo, poetiški, Sergejaus Parajanovo – psichodeliški. Frederico Fellinio – žaismingi, Lars von Triero filmai – drastiški. Alejandro Jodorovsky filmai veikia archetipinę pasamonę. „Na, nesu didelis žinovas ir yra labiau už mane žinančių“, – šyptelėjo jis.
Į klausimą, kaip pasirinkti gerą ir kokybišką turinį, nesvarbu ar tai būtų knyga, filmas ar renginys, D. Rusys prabilo apie įtaką darančią aplinką.
„Skonį, mąstymą ir supratimą apie aplinkinį pasaulį suformuoja sociokultūrinė aplinka. Mano aplinka beveik visada buvo bohemiška. Supo menininkai, literatai, hipiai, pankai, teatralai, taip pat akademinė aplinka, ir kita nuostabi bohemščina.“
Skaitys trečią kartą
Tarp knygų, kurios šiandien guli „matomose vietose“ – dar neskaityta Viktoro Pelevino knyga, Roberto Bolano „2666“ ir Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“, kurią prisipažino skaitysiąs jau gal kokį trečią kartą.
Mėgstamiausių rašytojų D. Rusys turi daug, tarp jų Michailas Bulgakovas, Kurtas Vonegutas, Gabrielis Garsija Markesas, Džordžas Orvelas, Giunteris Grassas, V. Pelevinas, Milanas Kundera ir daug kitų. Iš lietuvių – neseniai sužavėjo Mikalojus Vilutis.
Visi žanrai, kurie ką nors pasako apie autorių, supantį pasaulį, D. Rusio manymu, kokiu nors būdu jaudina jusles, pasamonę. Dažnai perskaitytas mintis dailininkas užsirašo, nes tai esą padeda įsisamoninti ir suvokti perskaitytą.
Tarp abiejų karatinų atsiradusiais suvaržymų atlaisvinimais koncertams D. Rusys pasinaudoti nesuspėjo, spėliojo, kad, ko gero, nebuvo nė viename. Dailininkas mėgsta klausytis roko, jazz folk fusion stiliaus muzikos, kartkartėmis – klasikos. „Visko klausausi, kas užkabina archetipinę pasamonę ir nėra iki galo pažinta. Neklausau tik blogos kokybės popso, o prekybos centruose leidžiamos blogos muzikos fonams reikėtu paskelbti karantinus visam laikui“, – patraukė per dantį prekybininkus pašnekovas.
Prieš kultūros įstaigas uždarant karantinui, D. Rusys lankėsi parodose. „Lankiausi galerijoje „Akademija“ gaivių spalvų gestiškai pastozinės tapybos Vyganto Paukštės parodoje, pilnoje taiklių nepataikymų – čia ne oksimoronas, nes meistras sąmoningai to siekė“, – įspūdžiais dalijosi kūrėjas.
Tarp matytų parodų „Titanike“ puiki ir siurrealistiškai žaisminga Audriaus Janušonio keramikos paroda, Vytauto Dubausko ekspresyviai abstrakti tapyba, Žygimanto Augustino nestandartinė ekspozicija. Be to, D. Rusys suorganizavo ir tris savo paties parodas.
