Visai nestebina, kad pokalbis su L. Itagaki prasideda nuo knygų. Iliustratorė pasakojo mėgstanti knygas, kuriose atsiskleidžia tikros žmonių istorijos, tokias kaip Heather Morris romanas „Aušvico tatuiruotojas“, Marinos Abramovič „Eiti kiaurai sienas“, Arto Spiegelmano grafinis romanas „Maus“.

Yra vietos stebuklams ir keistenybėms

„Patinka ir tokios knygos, kaip Džeko Londono ar Hermanno Hesės, kurios pasakoja apie visai kitokius, nei mano, žmonių gyvenimus, sunkumus, kuriuos jie nugali ar pasiduoda, apie ieškojimus ir klystkelius, gebėjimą atrasti savyje stiprybę. Taip pat mėgstu knygas, kurios nukelia į kitokius pasaulius, kaip Haruki Murakami ar Makso Frajaus. Ten viskas lyg ir tikra, bet kartu netikra. Yra vietos stebuklams ir keistenybėms. Labai patiko Patriko Rotfuso „Vėjo vardas“, tiesa, ne skaičiau, o klausiausi audio knygos, bet iš karto perklausiau du kartus. Tokia graži pasaka suaugusiems“, – dalijosi teigiamomis emocijomis L. Itagaki.
Lina Itagaki

Dailininkė tikino visada atkreipianti dėmesį į draugų rekomenduojamą literatūrą, o šiaip visas naujienas ir rekomendacijas sužino iš feisbuko. „Man atrodo, ten pasidalinama daugeliu dalykų, kurie verti dėmesio. Vaikų literatūros grupėje sužinau apie naujai išleistas vaikų knygas, leidyklos dalinasi savo naujienomis, kultūros vartotojai parašo apie jiems patikusas knygas ar filmus. Man to pakanka“, – sakė ji.

Laiko knygai L. Itagaki atranda prieš miegą. Ji prisipažino esanti užkietėjusi pelėda – dirba iki 1-2 valandos nakties. „Jei prieš miegą nepaskaitau, sapnuoju, kad dirbu, o dirbti ir miegant, ir pabudus, yra siaubinga. Tad skaitau, kol pradeda merktis akys, tik tada išjungiu šviesą ir atsijungiu. To, ką skaičiau knygoje, nesapnuoju, bet jos puikiai padeda atjungti smegenis nuo darbo, sapnuoti kažką įdomesnio“, – gudrybių dėl saldesnio sapno pasakojo ėmusis L. Itagaki.

Padeda iš šalies pažiūrėti į tai, ką aukštiname ar smerkiame

Šiuo metu dailininkė skaito „Aukso žuvų“ išleistą estų autoriaus Andrus Kivirahk knygą „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ – ją feisbuke rekomendavo gamtos fotografas Marius Čepulis.

„Žinokit, kokia nurauta knyga! Rekomenduoju paskaityti ir aš. Nors pasakojama apie senesnius laikus, kai žmonės miškuose gyveno, iš dalies ji labai gerai atspindi ir šiandieną – nesusikalbėjimą tarp žmonių, įsikibusių senovės papročių ir vertybių, bei kitų, žengiančių į šviesų rytojų, imančių pavyzdį iš „labiau pažengusių“, bet nelabai suvokiančių, kaip ir kodėl taip daro“, – sakė ji.

Ši knyga, anot L. Itagaki, labai smagiai ir lengvai skaitoma – atverianti akis.

„Padeda iš šalies pažiūrėti į tai, ką darome, ką aukštiname ir vertiname, ką smerkiame ir niekiname. Na, o jei paprastai, tai knygoje senovės estai moka šnypšti kaip angys ir su jomis susikalbėti, žmogbeždžionės veisia ožkos dydžio utėles, iš miško į kaimus išėję kaimiečių vyrai garbina Jėzų ir nori nusipjauti kiaušinius, kad galėtų giedoti gražiais balsais kaip geležiuočių vienuoliai, o vilkas, kurio ausys užlipdytos sakais, nebegirdi žvėris paklusti verčiančio gyvačių šnypštimo – gali nukąsti tau galvą ir baigtas kriukis. Man patinka knygos vertimas, vertėja labai išradingai naudoja (ar net sugalvoja?) žodelius, tinkančius tam tikrai situacijai“, – į baugų knygos pasaulį nusikėlė pašnekovė.

Prieš šią knygą L. Itagaki antrą kartą skaitė Mariaus Marcinkevičiaus kūrinį „Juodoji Vilniaus saulė“.

„Nes aš labai greitai viską užmirštu. Tai kai atsimenu, kad knyga patiko, po kiek laiko noriu perskaityti dar kartą. Dėl trumpos atminties kai kurias knygas galiu skaityti kad ir penkis kartus lyg naujas, – juokdamasi sakė ji. – Kai šią knygą prieš porą metų skaičiau pirmąjį kartą, prarijau per kelias dienas kaip užkabinantį, pilną veiksmo nuotykių romaną.“

Kaip pasakojo L. Itagaki, rašytojas negailestingai yra suskirstęs knygą trumpais skyriais ir kiekvieną skyrių užbaigia pačioje įdomiausioje veiksmo vietoje, taip priversdamas skaityti vis toliau.

„Kai skaičiau antrą kartą, jau lėčiau, atkreipiau dėmesį, kokie ryškūs personažai ir kiek ten žinių apie Vilniaus istoriją, tolimas kultūras sudėta. Kadangi knyga taip pat baigiasi įdomiausioje istorijos vietoje, labai laukiu tęsinio“, – prisipažino pašnekovė.


Žavisi iliustruotomis knygomis

O pati pirmoji knyga, kurią šiais metais L. Itagaki perskaitė – senojo leidimo Ericho Marijos Remarko „Trys draugai“. „Kartais, kai nuvažiuoju pas babą, peržvelgiu pas ją stovinčias senas mano tėvų knygų lentynas ir išsitraukiu kokią neskaitytą knygą. Tai va, nepamenu ar esu kada taip verkusi perskaičiusi knygą... Siaubingai liūdna pabaiga. Ir įdomu buvo skaityti seną vertimą, tokie keisti šiandienos ausiai žodžiai naudojami“, – sakė ji.

Visiškai suprantama, kad vaikams knygas iliustruojanti dailininkė skaito ir vaikišką literatūrą, jos manymu, geros knygos tinka visiems, nesvarbu, ar jos su paveikslėliais ar be.

Ji išskyrė „Dvi tylos“ leidyklos ką tik išleistą argentiniečių menininko Guillermo Decurgezo knygą „Kai pažvelgsi į viršų“: „Kaip man patinka, kai savamoksliai menininkai taip laisvai naudoja formatą, formą, maišo stilius, daro, ką tik nori, nes tiesiog svarbu perteikti savo idėją ir tai jiems išeina puikiai!“

Kadangi knygą sukūrė vienas žmogus, L. Itagaki pastebėjimu, vaizdas ir tekstas yra darni visuma.„Žaviuosi iliustruotomis knygomis. Paprastai tokių randu kur nors užsienyje, išleistų kalba, kurios nesuprantu, bet tai visiškai nesvarbu. Čia vaizdas ir tekstas groja kaip puikiai suderintas orkestras. Atgaiva akiai. Tokias būtinai nusiperku ir pasistatau į geriausių knygų lentyną, kad prireikus idėjų galėčiau pavartyti“, – apie įkvėpimus prakalbo dailininkė.

L. Itagaki neužmirštamų knygų sąraše Lizelotės Velskopf-Henrich knygų serija apie dakotų indėnus („Harka“ ir kitos), Etorė Biokos „Janoama“ (apie Amazonės indėnus), Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Venedikto Jerofejevo knyga „Maskva-Petuškai“, H. Hesės „Sidharta“, Aleksandro Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (senas leidimas, nuostabus vertimas), visos Haruki Murakami knygos...

Pasiilgo kino teatrų

L. Itagaki tikino knygoms laiko atrandanti, o filmams – sunkiai. Anuomet prieš pandemijai įsisiautėjant ji mėgdavusi nueiti į kino teatrą, bet namuose retai žiūri, nes „reikia dirbti, juk negali gaišti laiko filmams“.

„Na, nebent valgydama pasižiūriu kokią seriją iš realybės šou „Nuogi ir įbauginti“ – tikriausiai labai jau norisi kur nors iškeliauti, pabėgti iš kambario, kuriame ir miegu, ir valgau, ir dirbu. Paskutinis filmas, kurį žiūrėjau kino teatre prieš karantiną, buvo „Zuikis Džodžo“, labai patiko. Įsivaizduojate, pasibaigus filmui žiūrovai kaip kino teatre atsistoję plojo! Pasiilgau kino teatrų, kai užgęsta šviesa ir prasideda pasaka“, – ilgesingai nutęsė pašnekovė.

L. Itagaki patinka gyvenimiški, paremti tikromis istorijomis, sukrečiantys ir įkvepiantys filmai: „Neturiu vieno paties pačiausio. Kaip minėjau, nelabai įsimenu, ką skaičiau ar žiūrėjau, tai jei įsiminiau – vadinasi patiko, tarp tokių įsiminusių filmų būtų: „Parasite“ (2019), „The Nightingale“ (2018), „The Danish Girl“ (2015), „Wild“ (2014), „Desert Flower“ (2009). Kažkodėl mėgstu filmus apie karą (nors labai nemėgstu karo), o kartais noriu pasižiūrėti lengvą holivudinę komediją pailsėjimui. Kai vyksta filmų festivaliai, patinka nueiti į kino teatrą, nes ten galima pamatyti ne pop filmų, kurių šiaip gal ir nerastum ar nesugalvotum pažiūrėti. Mėgstamas režisierius – Hayao Miyazaki. „Totoro“ su sūnumi žiūrėjau kelioliką kartų.“

Apeidavo visas galerijas vienu ypu

Paskutinės prieš karantiną aplankytos parodos, kaip vardijo L. Itagaki, buvo MO muziejaus „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir Evelinos Paukštytės tapybos ir objektų paroda „Future2050“ Pamėnkalnio galerijoje.

„Šiaip aš mėgstu (mėgdavau) kartą per mėnesį nueiti į centrą ir vienu ypu apeiti visas galerijas. Taip iš karto gaunu gerą meno dozę ir tada mėnesį ramu“, – šypsodamasi sakė ji.

Nors dėl karantino nebeliko kelionių, o gyvi susitikimai apriboti, bet laisvalaikio, pastebi L. Itagaki, nepadaugėjo: „Nežinau, gal kitiems „freelanceriams“ pavyksta susidėlioti dienotvarkę, pasiskirstyti savaitės darbus. Bet man visos dienos vienodos. Pirmadienis, trečiadienis, sekmadienis... Koks skirtumas? Dirbu kasdien. Vienintelis skirtumas, kuris jaučiasi, kad šeštadienį ir sekmadienį niekas nerašo laiškų ir neskambina, būna kiek ramiau. Bet kadangi dėl karantino neliko kelionių, susitikimų, išvažiuojamųjų reikalų – atsirado poreikis susigalvoti priežastį pakilti nuo stalo ir išeiti iš namų. Pradėjau daug vaikščioti lauke. Ribojant kontaktus nustojau sirgti peršalimo ligomis. Taigi man šie COVID metai buvo labai į sveikatą!“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (34)