Humanitarinių mokslų atstovė pasakojo turinti nemažą draugų ratą feisbuke, kurie nuolat dalinasi filmų ir knygų rekomendacijomis. „Vadovaujuosi jomis tikrai ne visuomet, bet jei akis užkliudo kokia didesnė išsirutuliojusi diskusija apie filmą, stengiuosi jį peržiūrėti. Nors apskritai nesistengiu vytis kiekvienos kino naujienos“, – patikino ji.
Prieš žiūrėdama filmą patikrina jo reitingą
Neretai prieš nuspręsdama, ar žiūrėti kokį nors filmą, pasitikrina jo reitingą svetainėje mubi.com. „Kartais padeda apsispręsti. Taip pat šioje svetainėje yra daugelis vartotojų sudarytų kokybiškų filmų sąrašų pagal tematiką, žanrus, estetiką – galima rasti netikėtų ir įdomių dalykų“, – dalijosi atradimais pašnekovė.
Laureatės vardą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamame „Pirmosios knygos“ konkurse pelniusi G. Ambrazaitė paklausta, ką šiuo metu skaito ir koks jos mėgstamiausias rašytojas sakė, kad paskutinė jos perskaityta knyga – Sauliaus Tomo Kondroto „Kolekcionierius“ (trumposios prozos rinktinė, sudaryta Palmiros Mikėnaitės).
„Ko gero, galėčiau pasakyti, kad S. T. Kondrotas – vienas mėgstamiausių rašytojų, su kurio kūryba, tiksliau romanu „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, susidūriau gimnazijoje, kai su klase pagal šią knygą Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje statėme spektaklį Teatro dienai (jį režisavo Dovilė Gėgžnaitė – dabar tarp kitų veiklų verčianti ir grožinę literatūrą iš švedų kalbos). Nuo tada S. T. Kondrotas ir „prilipo“. Tačiau vieno mėgstamiausio rašytojo, žinoma, neturiu“, – patikino ji.
Poetei svarbūs tokie rašytojai kaip Pär Lagerkvist, William Faulkner, Witold Gombrowicz, Robert Musil, Jean Genet, Georges Bataille ir daug kitų. Iš naujosios pasaulio literatūros ji paminėjo itin keistą, gerą įspūdį padariusią Meksikos rašytojos Fernandos Melchor knygą „Temporada de huracanes“ („Uraganų sezonas“), kurią lietuviškai ketina išleisti nauja leidykla „RaRa“.
Ieškoti pliusų, o ne minusų išmokė literatūrologijos studijos
Kaip pasakojo G. Ambrazaitė, jei jau nusprendžia kažkurią knygą skaityti, stengiasi joje atrasti ką nors svarbaus sau. O jei mato, kad knyga akivaizdžiai ne jai – toliau negaišta laiko. Žanriškai stengiasi neskirstyti, bet jei tai fikcinės literatūros tekstas – jis turėtų išsiskirti, pavyzdžiui, stiliumi.
„Nesu tikra, ar saviugdos knygos gali padėti „rasti atsakymus, pažinti save“, o gal priešingai – įsprausti skaitytojo unikalumą į visiems esą tinkantį rėmą, parodyti, kur jis, jei jau apskritai skaito tą knygą, gyvenime „prašauna“. Tokiose knygose dažnai pasitaiko manipuliavimo“, – įsitikinusi literatė.
Kita vertus, anksčiau grožinei literatūrai ji prisipažino buvusi labiau kategoriška.
„Paradoksalu, bet manau, kad argumentuotai ieškoti pliusų, o ne minusų, išmokė literatūrologijos studijos. Tenka pastebėti, kaip kai kurie skaitytojai lengva ranka „nurašo“, pavyzdžiui, visą nešiuolaikinę lietuvių literatūrą kaip atgyvenusią, nebeaktualią ir neva „kaimietišką“, nesuprantamą. Man toks požiūris svetimas. Antra vertus, šiais laikais, jei nevalgai duonos iš knygų skaitymo (pavyzdžiui, neįsipareigoji iki tam tikro termino parengti apžvalgų spaudai, eteryje aptarti vienos ar kitos leidyklos knygų, nerašai recenzijų, nevedi renginių, neturi ir mokslinio ar kt. intereso), kiek tų knygų ir beperskaitysi? Šiuolaikinio žmogaus laisvalaikio veiklų spektras yra kitoks nei mūsų senelių, o naujų knygų išeina – nors traktoriais vežk“, – pastebėjo pašnekovė.
Klaida buvo ištaisyta
Poetė imasi skaityti knygą, tik tuo atveju, kai žino, jog galės skirti bent valandą be pertrūkių, neužsiimant pašaliniais reikalais. „Dažniausiai iš ryto. Tačiau man lengviau skaityti poezijos knygas: jei knyga standartinės apimties (o ne stambi antologija ar rinktinė), paprastai pirmą kartą perskaitau knygą „vienu ypu“, o po kurio laiko skaitau atskirus eilėraščius arba lėtai, nuosekliai, iš naujo“, – apie savo skaitymo įpročius kalbėjo poetė.
Nesudominusios knygos literatė neskuba nurašyti. Iš dalies sutinka, kad kiekvienai knygai turi ateiti tinkamas laikas, bet tai labiau išimtiniai atvejai. „Man taip nutiko su Virginios Woolf kūryba, kai kažkada, paauglystėje, pamaniau „kokia nyki autorė“, o iš tikrųjų, brandesniu protu perskaičiau ir „atradau“ tik po gerų dešimties metų. Vis dėlto šis palyginimas prastas, nes ką tik palyginau dviejų skirtingų žmonių (aš šešiolikos ir aš dvidešimt šešerių) skonius. Antra vertus, taip mokykliniais metais esu „nurašiusi“ ir kelis puikius lietuvių autorius, bet ši klaida vėliau buvo ištaisyta“, – šypsodamasi sakė G. Ambrazaitė.
Kalbėdama apie dabartį ji teigė, kad nesudominusią knygą atiduoda atgal į biblioteką neperskaitytą: „Prie nepatikusios knygos grįžti, bandyti „antrą kartą“ verta tik išimtiniais atvejais, nes ir be jos, ko gero, yra galybė gerų, pasaulinio lygio, dar neperskaitytų knygų.“
G. Ambrazaitei patiko Ales Razanau „Krikšto motinos dovana“ (vertė Alma Lapinskienė, 2013 m. išleido „Homo liber“), su malonumu skaitė Sigito Parulskio esė rinkinį „Nuogi drabužiai“ (Baltos lankos, 2002), Antano Ramono „Vasario upės“ (Tyto alba, 2006), Marcelijaus Martinaičio „Gailile Raso“ (Vaga, 1990).
Koncertas „atėjo“ pats
Prieš pat antrąjį karantiną G. Ambrazaitės kuruojamas projektas „Bazilisko ambasada“, kurį parėmė Vilniaus miesto savivaldybė, išleido verstinės poezijos čiabukų seriją, tad pasinaudodama proga rekomendavo atkreipti dėmesį į tris naujas mažo formato knygeles, išleistas vos 100 egz. tiražu: lenkų poeto Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki „Dainelė apie sąryšius ir priklausomybes“ (vertė Vytas Dekšnys), jaunosios kartos estų poetės Triin Paja „Naktis tamsi kaip plaukai seserų“ (vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė), Vilniuje gyvenančio amerikiečių poeto Kerry Shawn Keys „Fetišas“ (vertė Dominykas Norkūnas).
Karantino metu gan nemažai atsirado virtualių renginių, spektaklių. Tačiau G. Ambrazaitė prisipažino filmuotų spektaklių nežiūrinti, karantinas taip pat neprivertė imtis to daryti. Įsijungia nebent užsienio pastatymų ištraukas per jutubą.
Tarpkarantiniu laikotarpiu G. Ambrazaitė pasakojo, apsilankiusi tik „Studio Maruko“ koncerte. „ O gal, tiksliau, jis apsilankė mano vestuvių vakarinėje dalyje ir pagrojo geriausius hitus ir tų hitų simuliakrus“, – apie gyvenimo pokyčius užsiminė ji.
Apskritai, G. Ambrazaitei patinka alternatyvi muzika – postpunk, darkwave, dreampop, glamrock ir pan. „Bet šiuo metu, ko gero, „grįžimo prie klasikos“ etapas: klausau „King Crimson“, „Pink Floyd“, „13th Floor Elevators“. Dar džiazo atlikėjo Kurt Elling“, – vardijo pašnekovė.
Neužmirštamais koncertais, anot G. Ambrazaitės, dabar atrodo tie, kuriems anuomet tarsi neteikė didelės reikšmės, bet tos dienos įstrigo dėl žmonių, kurie supo, vakaro nuotaikos. „ Pavyzdžiui, grupės „Nadja“ koncertas klube „Musė“ 2009 m. Anksčiau vykdavę „Creeper fest“. Daugelis „Atikos“ koncertų. Sentimentalu, ir tiek. Ko gero, didžiausią įspūdį kol kas yra palikęs grupės „Swans“ koncertas Berlyno „Berghain“ klube“, – prisiminė ji.
Ėmėsi darbų, kurie anksčiau buvo tik planuose
Serialų pastaruoju metu beveik nežiūri, tačiau tikrai patiko prieš kurį laiką matytas „Leftovers“. Taip pat animacinis suaugusiems „Bojack Horseman“.
Kadangi serialų apskritai yra žiūrėjusi gana mažai, tai pats pačiausias, anot jos, Krzysztof Kieślowski „Dekalogas“. Puikus ir naujasis lenkų kinas. Pavyzdžiui, Bartosz Kruhlik „Supernova“, Pawel Pawlikowski „Ida“, „Šaltasis karas“, Wojciech Smarzowski „Kleras“ ir kt.
Įprastai nėra ta, kuri draugams pataria ką nors pažiūrėti – dažniausiai patarimų į juos kreipiasi pati. „Bet jei paklaustų, tikrai pasiūlyčiau peržiūrėti filmus Sean Baker „Floridos projektą“ bei Andrejaus Zviagincevo „Nemeilę“, nors įtariu, kad aktyviai sekantys kino naujienas jau būtų seniausiai matę“, – spėjo ji.
Itin naujų veiklų per karantiną neatsirado, tačiau šis laikas pastūmėjo imtis darbų, kurie anksčiau buvo tik planuose. Pavyzdžiui, mokytis kompiuterinio projektavimo, dizaino ir kitų praktinių įgūdžių profesinėje mokykloje, pagaliau užbaigti kelis naujus eilėraščius, talkinant garso režisieriui Dominykui Niaurai sukurti poezijos garso įrašų platformą „Echogramos“, kuri startuos kultūros portale „Slinktys“ jau gruodžio mėnesį, apgalvoti kitų metų kūrybinius darbus.
Labiausiai G. Ambrazaitė dabar norėtų aplankyti šalis, į kurių poezijos festivalius buvo kviesta atvykti, bet negalėjo dėl pandemijos: „Taip nuplaukė išvykos į Rumuniją ir Makedoniją, kurių labai laukiau. O ko dar norėčiau? Norėčiau dažniau matytis su šeimos nariais, gyvenančiais atskirai, bei kitais pasiilgtais žmonėmis, daugiau laiko praleisti kartu.“
