Knygoms daug laiko neturi, todėl skrupulingai jas renkasi

Gero ir kokybiško turinio A. Šeronas dažniausiai ieško naršydamas internete, rimtuose tinklapiuose, pasikliauna specialistų atsiliepimais.
Pirmenybę, tikino jis, teikiantis tikrumui, realiems faktams: „Gerbiu ir vertinu praeitį. Nesivaikau naujausių madų, tendencijų, ar to, kas populiaru. Laikas gerai iškristalizuoja tikrąsias vertybes.“
Tai atsipindi ir knygų pasirinkimuose – A. Šeronui patinka skaityti tai, kas gyvenimiška, paremta tikrais įvykiais, istoriniais faktais. „Norint save pažinti ir atrasti – būtų sunku be filosofinių, psichologinių knygų. Mėgstu detektyvus, ypač – dokumentiką, apie įvairius nusikaltimus, bylas, jų nagrinėjimą“, – mėgstamos literatūros žanrus vardijo pašnekovas.
Iš naujovių A. Šerono akį patraukė Laimos Lavastės „ Kunigas Ričardas“, į įsimintinų knygų sąrašą pateko Ernsto Hanso Gombricho „ Dailė ir iliuzija“, albumai „Lietuvos tapyba“, Danielio Wildensteino „Monet or the Triumph ot Impressionism“, Jaredo Diamondo „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“.

Vertybių stoka aktuali ir šiandien
Lietuviški spektakliai, regis, ir per karantiną nenueina užmarštin. Paklaustas, kas labiausiai patiko iš pastaruoju metu matytų pastatymų, A. Šeronas išvardino ne vieną. Tai Šiaulių dramos teatro spektakliai: „Revizorius‘‘, „ Remyga“, „Šykštuolis“, „Dibukas“, „Nebylys“, „Skulptūra“ „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, šokio teatro „Aura” spektaklis „Troškulys”.
Tapytojas išskyrė Aido Giniočio režisuotą spektaklį „Revizorius“ – nepaisant amžiaus slinkčių, skirtumų, socialinės problemos, vertybių stoka, anot jo, aktuali ir šiandien.
Oskaro Koršunovo pastatymas „Remyga“ patraukė dėmesį, nes pjesės veiksmas vyksta prieštaringais 1988-1992 metais Šiauliuose. „To laikotarpio labai ir neatsimenu – buvau dar mažas. Todėl tampa idomu, kaip tas laikmetis atrodė ne vien iš knygų, filmų, bet ir per teatrinę prizmę. Kas įdomiausia, abu šiuos spektaklius mačiau prieš paskelbiant pirmąjį ir antrąjį karantinus. Laukiu, kada teatrai atvers duris“, – sakė A. Šeronas.
Tapant skamba muzika, fone – eina filmas
Menininkas klausosi įvairios muzikos, dažniausiai – tapydamas. Grojaraštyje – Lana Del Rey, Taylor Swift, Lenny Kravitz, Sarah Brightman, Coldplay, Westlife, Ieva Narkutė, Andrius Mamontovas.
„Koncerte teko būti gan seniai. Labiausiai patiko Vilhelmo Čepinskio koncertas, taip pat A. Mamontovo pasirodymas 2020-ųjų knygų mugėje“, – mėgstamiausius pasirodymus prisiminė A. Šeronas.
„Goya“ „Midvėjaus mūšis“, „Šlovės kelias“, „Krikštatėvis“, „Pakilęs iš Pelenų“, „Sena“ „Taiklus metimas“,„ Aš esu Leonardo“, „10 laisvės sekundžių“, „Maršalas” „Pelikano byla“, „Da Vinčio demonai“, „Apokalipsė. Antrasis pasaulinis karas“, „ Face to Face“, „Karolis: žmogus, tapęs popiežiumi“ – tai filmai, kurių muzikinis fonas, siužetas, istoriškumo aspektai, režisūriniai sprendimai, aktorių meistrystė labiausiai patiko A. Šeronui.
„Būna, kad tapydamas kažkurį iš šių filmų fonui paleidžiu“, – šypsodamasis pasakojo jis.
Iš naujausiųjų sudomino „Kino pavasario“ programoje rodytas filmas „Tapytoja ir vagis“.
Sušvelninus karantino sąlygas galerijos vėl atvėrė duris lankytojams. A. Šeronas prisipažino dažniausiai besilankantis klasikinės tapybos parodose. „Bet lankausi ir kitose, tam, kad praplėsčiau akiratį, pažiūrėčiau visai kitu kampu“, – pridėjo jis.
O pasibaigus karantinui, A. Šeronas norėtų aplankyti Florenciją, jos renesanso lobius, Luvro, Orsė, Metropolitano muziejus.