Roald Dahl „Matilda“ – vaikų literatūros klasika tapusi knyga.
„Tai yra labai žymaus britų rašytojo knyga, patekusi į šimto geriausių knygų vaikams sąrašą, ji netgi buvo ne kartą ekranizuota. Tai istorija apie vunderkindę mergaitę, kuri skaitė jau nuo trejų metų, o nuo penkerių metų tempdavo didžiausius tomus. Labai gera, protinga, įžvalgi mergaitė, bet augo nelabai kokioje šeimoje, nes jos tėvai manė priešingai, kad knygos yra didžiulė bėda, kad jų nereikia skaityti, geriau žiūrėti televizorių ir kimšti nesveiką maistą“, – pasakojo E. Baliutavičiūtė.
„Kai mergaitė pradėjo eiti į mokyklą, susidūrė ir su dar viena blogiete, mokyklos direktore Kuoka, kuri irgi labai nemėgo vaikų: buvo net keista, kad ji – mokyklos direktorė. Bet mokykloje rado ir vienintelį žmogų, kuris ja tikėjo, ir matė mergaitės ypatingumą – savo mokytoją Meilutę. Šita knyga yra tikrai kupina pokštų. Pats rašytojas labai mėgo gėrio ir blogio skirtį, užaštrinti viską, šiek tiek net paerzinti tėvus, nes čia jie tikrai labai blogai pavaizduoti. Aišku, nereikia manyti, kad ta Matilda buvo prispausta pelytė, ji mokėdavo ir pokštų iškrėsti tėvams. Bet vieno nutikimo metu, kai ją užsipuola direktorė Kuoka, įvyksta stebuklingas dalykas – joje prabunda telekinetinės galios. Toliau nebepasakosiu, verta patiems perskaityti – labai žaisminga, labai daug humoro turinti knyga, bet kalbanti apie labai svarbius dalykus: mokslo svarbą, kaip svarbu pasitikėti vienas kitu, įžvelgti vaikų ypatingumą, kad juos reikia palaikyti, o ne užversti tais įsitikinimais, kuriuos mes, suaugusieji, turime“, – kalbėjo literatūros ekspertė.
Pasak jos, savarankiškai šią knygą gali skaityti vaikai nuo 7-8 metų, o jei tėvai skaitys, gali ir jaunesniems.
Otfriedo Preusslerio knyga „Herbė ir jo draugas Cvotelis“ – knygos „Herbė su didele skrybėle“ tęsinys. Kai Herbė, užuot dirbęs, sumanė pasivaikščioti, jis atsidūrė Vorlico giriose, kur nė vienas nykštukas dar nebuvo įkėlęs kojos. Ten jis sutiko gauruočių girinį – tikrą pokštininką Cvotelį. Jiedu susidraugavo ir gauruočius nusprendė apsigyventi Septynmylėje girioje su nykštukais.
Bet juk Cvotelis nė karto nėra gyvenęs su nykštukais, jam čia viskas taip keista ir neįprasta! Jis nežino, kas yra šaukštas, niekada nėra ragavęs košės, maudęsis vonioje… O kiek jis ryja ir kaip garsiai knarkia… Cvoteliui labai nelengva pritapti prie tvarkingo, sotaus ir ramaus nykštukų gyvenimo.
Laimei, draugystė ir geri kaimynai padės įveikti visas bėdas ir vargus, o smagūs pokštai prašviesins niūrias vėlyvo rudens dienas. Juk su Cvoteliu niekada nebūna liūdna!
„Preussleris turėjo tokį įsitikimą, kad vaikystėje turi būti labai daug džiaugsmo, linksmumo ir humoro, ir jis visa tai stengėsi savo knygomis perduoti vaikams“, – sakė E. Baliutavičiūtė.
Ši knyga skirta vaikams nuo 7 metų.
Dar viena O. Preusslerio knyga „Pas mus Šildoje“ patiks ne tik mažiesiems, bet ir jų tėveliams.
„Manau, ir suaugusius suintriguotų, ir ne tik todėl, kad jų vaikus galėtų sudominti, bet net tokių politinių paralelių ten galima įžvelgti. „Pas mus Šildoje“ yra knyga apie kvailių kaimą. Pasakojama apie vieną miestelį, kažkada buvusį didžių vyrų, labai protingų. Dėl to, kad ten būdavo labai protingi vyrai, juos pasiimdavo į didesnius miestus, ir tada kentėdavo visas miestelis. Tada jie nusprendė, kad ai, mes visi tapsime kvailiais, o po kiek laiko nusprendė, kad mes dabar vėl būsime protingais. Bet taip paprastai nebūna – kvailiu būti žymiai paprasčiau nei protingu. Bet jie nusprendžia vėl tapti protingais ir staiga atgaivinti miestelį, padaryti kažką gražaus ir sugalvoja pastatyti rotušę. Iš pradžių turi brėžinius, tada pameta brėžinius, iš pradžių stato be brėžinių, rotušė išeina be langų, per tamsu, tada eina semti saulės, gal įneš į tą rotušę, nepavyksta, tada nuima stogą rotušei, bet lyja tada į ją – žodžiu, vienos bėdos. Tikrai juokinga ir tokių liaudies pasakojimų motyvų galima atpažinti, netgi druskos sėjimas yra, kaip nusprendė pasipelnyti, druskos pasiauginti. Tikrai labai juokinga, šmaikšti, lengvai skaitoma knyga, kurią gali suprasti savaip tiek vaikas, tiek suaugęs, kas yra labai smagu. Ne vieną kartą skaitydami kikens, gal net labiau tėveliai nei vaikai“, – šypsojosi E. Baliutavičiūtė.
Gianni Rodari daugkam galbūt pažįstamas iš „Čipolino nuotykių“, tačiau verta atkreipti dėmesį ir į jo kitą knygą, „Pasakos telefonu“.
„Trumpų istorijų knyga, kuri prasideda trumpu epizodu, kad tėtis išvažiuoja ir dukra neužmiega be pasakų, jai jų būtinai reikia. Ir tada tėvelis pažada paskambinti jai kiekvieną dieną ir pasekti po trumputę pasaką. Mamos jau pasakų rezervai išsisėmę, tad tenka tėčiui tai daryti. Tad jis keliaudamas vis seka po kokią nors pasaką. Tos pasakos yra ir su humoru, ir su tokia gera mintimi pateiktos, ir absurdo yra. Pavyzdžiui, kaip vienas žmogelis nuvyksta į miestą, kuriame nėra nė vieno aštraus kampo, namai be kampų, rožių spygliai neduria, ir netgi sutikęs tvarkos sergėtoją ne pats gauni baudą, o tu jį turi bausti. Jie taip žvelgia į tvarką. Ir kiekvienoje pasakoje yra tokių ir absurdų, ir įdomių siužetinių posūkių, su įdomia mintimi, kurią gali įskaityti tikrai ir vyresni“, – pasakojo E. Baliutavičiūtė.
Pasak jos, šias knygas galima skaityti nuo penkerių metų, bet vyresni pradinukai jose įžvelgs daugiau.
Axel Scheffler, Julia Donaldson „Grufas“ – labai mėgstamas viso pasaulio vaikų.
„Tai tik viena iš Grufo knygų, pati pirmoji, kurioje pasakojama apie peliuką, kuris gyvena miške, o kai tu esi labai mažas peliukas, tau labai greitai gali būti riesta. Ir, aišku, paskui tą peliuką seka ir gyvatė, ir pelėda, ir lapė, visi jį norėtų suėsti, bet kas yra labai svarbu – protas. Peliukas yra be galo gudrus ir jis sugalvoja, kaip išsisukti. Jis vis pasakoja ir lapei, ir pelėdai, ir visiems, kurie nori jį suėsti, apie baisų žvėrį Grufą, kuris labai mėgsta ir lapieną, ir gyvatieną, ir visus kitus dalykus. Visi išsigąsta, kad jei jis pažįsta tokį baisų, negirdėtą žvėrį, kuris taip elgiasi, reikia laikytis atokiau nuo to peliuko. Ir, aišku, peliukas jaučiasi labai laimingas, kad tokią išmonę sugalvojo, bet, pasirodo, Grufas yra tikras, jį užpuola, ir kas tada bus?“, – juokėsi E. Baliutavičiūtė.
„Tai yra eiliuota istorija, kuri tikrai tiks ir patiems mažiausiems. Čia yra šiek tiek pagąsdinimo, bet jis labai gražiai sužaistas, apžaistas, todėl vaikus labiau juokina, todėl tikrai labai rekomenduoju šitą knygą“, – sakė ji.
O ką daryti, kad vaikas apskritai norėtų skaityti?
„Svarbiausia, kad namuose būtų knygų, kad tėvai patys skaitytų, rodytų pavyzdį, kad vaiko kambaryje, jo erdvėje būtų knygų, kad būtų sukurta aplinka, kurioje knyga yra natūrali jos dalis, kad mes visi skaitome, kad mėgstame tai daryti. Tai tikrai palengvins. Ir, aišku, labai svarbu leisti pačiam vaikui išsirinkti. Labai gerai mokytojai parekomenduos knygų, ir tėvai suras, bet reikia leisti, jei vaiko akis krypsta prie tam tikros knygos – gal mums suaugusiems ji ir nepatinka, bet jei vaikui patinka ir jis dėl to norės daugiau skaityti, norės atrasti daugiau knygų, tai yra pats nuostabiausias dalykas“, – sakė vaikų literatūros ekspertė.
