„Kapinių klubas“ skaičiuoja jau keturioliktuosius gyvavimo metus, tačiau jo populiarumas nemenksta. Tiek sostinėje, tiek kituose didžiuose Lietuvos miestuose suburiamos pilnos salės žiūrovų. Tad kur slypi spektaklio ilgaamžiškumo ir populiarumo paslaptis?
Spektaklyje paliečiama ne viena svarbi tema, pažįstama kiekvienam: meilė gyvenimui, ilgametės ir tvirtos draugystės matai, bandymas gyventi kitaip netekus artimo žmogaus. Čia trijų vienišų moterų gyvenimas yra kupinas juoko, ašarų, pykčio ir susitaikymo. Skaudžioje akistatoje su mirtimi jas jungia bendras netekties ir vienišumo jausmas. Jos dažnai kartu geria arbatą ir kiekvieną mėnesį eina į kapines aplankyti išėjusių vyrų. Ši savita tradicija vienai iš moterų jau seniai tapo gyvenimo prasmės šaltiniu, tuo tarpu jos draugei lankymasis kapinėse tėra tam tikras formalumas. Priešingai nei bičiulė, ji siekia ir toliau mėgautis gyvenimu, todėl aktyviai ieško naujo vyro. O trečioji yra kankinama didelių abejonių. Jos širdis tokia didelė, kad užtektų vietos ir mirusiam vyrui, ir galbūt naujai meilei. Spektaklyje regimos gyvenimiškos ir dažnam atpažįstamos situacijos.
Aktorė Eglė Gabrėnaitė svarsto, kad šiame spektaklyje nutiko retas stebuklas – aktoriai ir režisierius tiesiog atsidūrė reikiamu metu reikiamoje vietoje. „Aš iš vieno garbaus aktoriaus girdėjau, o paskui tai kartojau ir savo studentams: „Vaikeli, nesvarbu ką, svarbu su kuo“. Manau, kad šiame spektaklyje ir mes taip gerai visi sukritome, kad ir vaidinti nebereikia. Dar vienas svarbus dalykas - atpažįstamumas. Šiame spektaklyje gvildenamos gyvenimiškos situacijos.Žiūrovai randa artimų temų, išgyvenimų, gali tapatintis su tam tikromis situacijomis, patirtimis. Tai kuria spektaklio atpažįstamumą,“, – šypsodamasi pasakoja E. Gabrėnaitė.
Nepaisant spektaklio ilgaamžiškumo, kiekvieną kartą jis šiek tiek kitoks, įgijęs improvizacijos elementų ir naujos patirties. Svarstydama apie ilgametį spektaklio populiarumą aktorė Nijolė Narmontaitė atviravo, kad iš dalies jo sėkmę, greičiausiai, lemia gyvenimiškos ir atpažįstamos temos, kuriose kiekvienas randa kažką artimo ir savo. Pasak jos, ne vieną kartą po pasirodymo žiūrovai, ypač moterys, yra prisipažinusios: „Šis spektaklis apie mane“. „Ne viena moteris yra prisipažinusi, kad po šio spektaklio susibūrė į klubus, teigė, esą mes nurodėme kryptį, kaip joms gyventi. Esu sutikusi žmonių, kurie šiame spektaklyje lankėsi ir penkis, ir šešis kartus, ir vis tiek sakė kaskart atrandantys naujų detalių. Žinoma, spektaklis gyvas, tad tam tikri niuansai atsiskleidžia nuolat. Tai natūralu“, – mintimis apie spektaklį dalijasi N. Narmontaitė.
Spektaklis kviečia į sudėtingas situacijas pažvelgti šviesiau, taip pat siunčią svarbią žinutę – net sunkiausiosiose situacijose žmogus nelieka vienas. Pasak aktorės Elvyros Piškinaitės, neišvengiamai anksčiau ar vėliau taip nutinka, kad žmonėms gyvenant poroje vienas jų kažkada išeina.
„Tuo metu tikriausiai atrodo, kad žmogus su didžiule netektimi, skausmu lieka vienas, tačiau spektakliu norima pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi. Jis nesustoja. Taip, jis būna kitoks, pasikeitęs, tačiau nesustoja ir tam žmogui, antrai pusei, kuri pasilieka, yra galimi tarsi trys atsakymų variantai, kuriuos spektaklyje pateikia trys skirtingos moterys ir kiekvienas žmogus suranda savo kelič. Spektaklio tema artima daugumai žmonių: ir vyresnio, ir jaunesnio amžiaus, juk visaip atsitinka. Spektakliu siunčiama žinutė, kad su mirtimi, netektimi gyvenimas nesibaigia ir žmogus turi atrasti būdų kaip gyventi toliau. Juo tarsi sakoma – tu ne vienas, žmogaus, savo skausme, ne vienas su netektimi, ir mes tokios, tik viena prisitaikė taip, kita kitaip“, – kalba aktorė.
Aktorius Vytautas Taukinaitis atkreipia dėmesį, kad spektaklis turi ypač daug sąsajų su vyresniosios kartos žiūrovų gyvenimo realijomis, išgyvenimais. Ne mažiau svarbu tai, kad spektakliu siekiama įkvėpti žmones veikti, gyventi, neleisti sau prarasti vilties, nenugrimzti į vienatvę.
„Svarbu neprarasti ir vilties ir nereikia kaip tai varlei leistis į dugną, o vis tik reikia kojomis pamakaluoti, gal tada žmogus išlips į paviršių. Čia atsiskleidžia ir liaudies išmintis. Negalima nunerti į dugną, nes tuomet žmogus žudo pats save. Svarbu neprarasti vilties. Ta viltis turi nešti žmogų į viršų ir neleisti pasimesti. Jei lemta būti vienam, būk vienas, bet vis tiek, kaip ten bebūtų, reikia kažkokios draugijos, bendravimo ir tai nevalingai veda į žmonių susiėjimą. Šios gyvenimiškos temos atsiskleidžia ir puikiai A. Latėno surežisuotame spektaklyje“, – mintimis apie spektaklio siunčiamą žinutę dalijasi V. Taukinaitis.
Nors tema gana rimta, spektaklis nebus nei liūdnas, nei niūrus, o tiksliau bus pilnas ir juoko, ir ašarų. Kviečiame susitikti gruodžio 5 dieną Vilniuje „Keistuolių teatre“.
Plačiau apie spektaklį ir bilietų įsigijimą skaitykite čia.
