Renginyje dalyvaus rašytojo sūnus rašytojas Sergejus Kanovičius, aktorius Sigitas Račkys, Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos tyrinėtoja Rima Kasperionytė. Romanų ištraukas skaitys aktorius Andrius Bialobžeskis. Renginio svečiams bus parodyta unikali filmuota medžiaga ir rašytojo knygų iliustracijos. Renginį moderuos Jolanta Kryževičienė.
Artėjant renginiui Aneta Anra pakalbino aktorių Sigitą Račkį, vaidinusį spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Kanovičiaus romanų motyvais.
– Garsioji spektaklio aktorių ketveriukė – Jūs, Vytautas Grigolis, Vytautas Šapranauskas, Gediminas Girdvainis... Pamenu, būdama mokinė, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ žiūrėti ėjau keliolika kartų, o neturėdama pinigų bilietui prasmukdavau per pertrauką su parūkiusiais žiūrovais – taigi antrą dalį mačiau daugiau kartų nei visą spektaklį. Fantazuodavau: ką aktoriai veikia, uždangai nusileidus, ar skirstosi namo, ar...
– Po spektaklių būdavo įvairiai. Nuotaika priklauso nuo spektaklio svorio.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ – sunkus spektaklis, tiek fiziškai, tiek emociškai, visiškai išsunkdavo per tas kelias valandas scenoje. Nesinorėdavo nieko... Nebent užkulisiuose pasėdėdavom. O kadaise, jaunystėje, su kolegomis po kiekvieno spektaklio lėkdavome į bufetą, kuris dirbo iki išnaktų, vakarėlį pratęsdavome kieno nors namų virtuvėje.
– Ar pats Kanovičius dalyvavo repeticijose?
– Ne. Jis atėjo tik į premjerą. Net nežinojo, kas vyksta repeticijose. Buvo labai patenkintas rezultatu. Viską buvo palikęs mūsų nuožiūrai, nesikišo, pasitikėjo.
Pirmą spektaklį vaidinome gal keturias valandas. Bėgom pažiūrėti į užkulisiuose pakabintą scenų lentelę, kur surašyta, kada kieno eilė vaidinti ir kokia scena, – jau, manėm, pertrauka, o, pasirodo, dar valanda iki jos... Vėliau spektaklis sutrumpėjo. Košmaras kažkoks, ta premjera kaip sapne praėjo.
Techniškai spektaklis sudėtingas, nebuvome „įsivažiavę“. Premjeros visada sunkiai eina, reikia žiūrėti penktą, dešimtą spektaklį, kai ritmas susitvarko. Blogas spektaklis dešimtas blogėja, o geras – gerėja. Kaip vynas.
– Kokia anuomet, 1994-aisiais, buvo svarbiausia spektaklio žinia? Ar šiandien jūsų požiūris į medžiagą pasikeitė? Jei tektų vaidinti vėl, ar tai galėtų būti toks pat spektaklis kaip kadaise?
– Niekas nepasikeitė. „Kas gi dabar atsitiko pasaulyje, vadinasi, ir žmogų galima kaip musę: nutvėrei, nurovei kojytes, nusukai galvą ir į paplavų kibirą? Žmogaus negalima žudyti, negalima... Geriau tegul mintis šauna, kaip kulka, negu kulka vietoj minties... Kokie baisūs laikai, kokie baisūs laikai, vis daugiau kulkų, vis mažiau minčių...“ – mano vaidinto personažo Efraimo tekstas. Dabar, karo Ukrainoje fone... „Kokie baisūs laikai“ – amžina frazė. Rusija visada buvo šalia. Amžinos temos Kanovičiaus kūryboje.
Žvelgdamas į tuos tolimus 1994-uosius ypač ryškiai prisimenu kai kurias detales. Smulkmenos kartais gimdo didžiausias idėjas. Mūsų, teatralų, algos, kaip ir dabar, buvo nedidelės, papildomai dirbau teatre tiekėju. Tais deficito laikais toks darbas buvo netgi kūrybiškas, nes gauti, tarkim, aktorėms pėdkelnių spektakliui reikėjo išmonės, grimo važiavau net į Latviją. Repetuodavau Galilėjaus vaidmenį, o po repeticijos su dailininku, scenografu Vytautu Narbutu važiuodavome į Vilniaus sąvartyną ieškoti jam reikalingų niekučių. Kaip džiūgavo Narbutas radęs metalinę grumdynę, kurią moterys seniau naudodavo skalbdamos! Iškilmingai pareiškė: „Dabar žinau, kaip turi atrodyti dekoracijos!“
Panašiai rinkome ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ spektaklio dekoracijas. Rimui Tuminui reikėjo senų lentų spektaklio scenovaizdžiui. Sužinojome, kad restauruojamas žydų kvartalas Stiklių gatvėje. Nuvažiavome, o ten – lobiai! Laiptai, kuriais šimtą metų vaikščiojo žydai. Paruoštos išmesti gonkos tapo spektaklio finalo svarbiausiu akordu. Aikčiojantys ir besistebintys prie nudilusių lentų atrodėme keistai ten dirbusiems darbininkams. Paskui kino studijos sandėliuose radau senų komodų, spintą, kuri spektaklyje „vaidino“ arklį. Rūbų sandėlyje radome Pirmojo pasaulinio karo laiko kareiviškus sulopytus batus, smetonišką paltą, beliko užsidėti jarmulką – ir jau personažas.
– Kokį įspūdį paliko Kanovičiaus kūriniai?
– Paprastai užtenka vos poros spektaklio repeticijų, kad suprastume, ar procesas juda, ar stringa. Tas pat ir skaitant knygą: užtenka poros puslapių ir aišku – tai tavo literatūra. Taip man buvo su Kanovičiaus knygomis – pradėjau skaityti „Žvakės vėjyje“, ir jis tapo mano rašytoju.
– „Nusišypsok mums, Viešpatie“, o kas gi mums nusišypsos? – po mėnesio sustabdęs repeticijas svarstė Tuminas. – Kai pradėjom kurti spektaklį apie save, o ne apie tautybę, jis mums nusišypsojo.“ Gal galėtume pakomentuoti šią Tumino mintį? Jūs pats po premjeros sakėte: „Kuo daugiau vaidinsi lietuvį, tuo labiau būsi panašus į žydą.“
– Buvome susitarę, kad nevaidinsime žydų, kad tai spektaklis ne apie žydus. Spektaklio siužetas – kelionė pas sūnų, o draugai padeda keliauti. Tai istorija apie visas pasaulio tautybes. Pradėjome skaityti romaną ir savaime viskas paaiškėjo. Emocijos visų vienodos. Visi vienodai mylime, neapkenčiame, visiems vienodai skauda...
