Apsukrusis vokietis Heinrichas Schliemannas buvo pamišęs dėl Antikos. Dar vaikystėje mitologinėmis istorijomis įaudrinta vaizduotė H. Schliemanną pavertė vienu garsiausių XIX a. archeologų, beatodairišku paslapčių ieškotoju, o kartu ir išradingu falsifikatoriumi. Istorijoje H. Schliemannas gerai žinomas kaip archeologas, atradęs Troją. Tačiau kokia neįtikėtina istorija jį atvedė iki tokio atradimo?

Reikėtų pradėti nuo to, jog H. Schliemannas garsėjo kaip puikus melagis. Po apsilankymo Amerikoje, jis pareiškė, kad pietavo su prezidentu Milard Fillmore’u, nors kituose šaltiniuose apie tai nerasta nė menkiausios užuominos. Taip pat gyrėsi buvęs 1851 m. San Francisko gaisro liudininku. Iš aplinkybių ir jo pasakojimo nesuderinamumo sprendžiant, tai taip pat buvo neįmanoma.

Tačiau garsiausia H. Schliemanno apgaulė susijusi su legendiniu Trojos auksu. Įkvėptas istorijos mįslių narpliotojas nepaliaujamai mėgino įrodyti, kad „Iliada“ ir „Odisėja“ pagrįstos „tikrais faktais“. 1873 m., kasinėdami tikėtinoje Trojos miesto vietoje, jo darbininkai aptiko didelio statinio pamatus su gaisro žymėmis. Tarsi gerai išmanydamas viešųjų ryšių galią, H. Schliemannas nieko per daug nelaukdamas paskelbė, kad surastas Homero epuose minimo karaliaus Priamo namas. Lyg to būtų negana – pastato kampe archeologas aptiko lobį, kuris jį pavertė bene garsiausiu visų laikų archeologu.

Netrukus jo žmona Sofija jau pozavo pasidabinusi karalienės Helenos brangenybėmis, o pats H. Schliemannas skaičiavo keletą kilogramų aukso, rankose žarstė daugybę vėrinių, apyrankių, žiedų ir sagių. Atrodė, kad pasaulis ims ir patikės, kad Homero poemos yra beveik istoriografinis šaltinis. Patikėjusių neabejotinai atsirado – įvykis tikrai atrodė įtikinamai.

Tačiau netruko atsirasti ir abejojančių. H. Schliemanno kasinėjimai garsėjo nekruopštumu ir diletantizmu, jis pats apšauktas šarlatanu. O kas svarbiausia, pasklido liudijimų, kad surastas auksas suvežtas iš įvairiausių archeologinių tyrimų vietų, sukrautas į vieną lobio rinkinį, tada paties H. Schliemanno užkastas ir vėl atkastas iš naujo. Genialu, tiesa?

Pamažu tapo akivaizdu, kad, nors iškasenos senos ir vertingos, nei su karaliumi Priamu, nei su jo sūnumi Pariu, nei su Trojos karą sukėlusia viliotoja Helena prabangios diademos ir grandinėlės neturėjo nieko bendro. Beje, vėliau senatvėje H. Schliemannas ir pats pripažino savo klastą.

Kita vertus, melagis pasiekė tiesą. Galiausiai Troja – atrasta ir ištyrinėta, o įsitikinimas, kad ji tėra išgalvotas mitologinis miestas, paneigtas. Šiuo atveju toks netikėtas dalykas kaip apgaulė įpūtė nežaboto entuziazmo iškapstyti užkastas paslaptis. Kas žino, galbūt jei ne H. Shliemannas, Trojos dar vis nebūtume atradę?

Šią ir kitas istorijas Tomas ir Kristupas pristato „Kūrybingumo mokyklos Istorijos pamokoje –susipažinkite su ja visa ir pasidalinkite su moksleiviais bei mokytojais. Juk jie ne tik gali treniruoti kūrybingumą, bet ir būti įvertinti didžiuliais rėmėjų prizais.

Mokyklą rasite čia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją