Kunigaikščio Gedimino provaikaitė pasidalino „Santa Barbarą“ primenančiomis šeimos istorijomis

Sostinės meno galerijoje „Kunstkamera“ šiuo metu vykstančią Sofijos Romerienės (1885–1972) parodą „Sofijos pasaulis“ aplankė dailininkės anūkė Marisha Helena Romer, šiuo metu gyvenanti Jungtinėje Karalystėje.

Garsios, savo šaknimis siekiančios Gediminaičių dinastiją, LDK didikų giminės Romerių palikuonė Marisha parodos atidaryme pasidalino įdomiais pasakojimais apie savo garsiąją močiutę ir kilmingos giminės istoriją, pranokstančią „Santa Barbaros“ scenarijų.

Dailininkei rūpėjo tik menas

Dailininkė Sofija Romerienė kūrybingiausius savo gyvenimo metus praleido Tytuvėnuose. Čia, kaip prisimena jos vaikaitė Marisha Helena Romer, dažnai lankydavosi garsūs to meto asmenys. Vienas iš jų – Maironis, kurio portretą ten nutapė močiutė. Už meno kūrinį atsidėkodamas poetas tapytojai skyrė eilėraštį.

„Tik, bijau, kad jį parašė lenkų kalba“, – apgailestaudama pasakoja garsios šeimos palikuonė. Marisha Helena Romer prisimena, kad jos tėvas, jauniausias močiutės Sofijos sūnus Alfredas, buvo auklėjamas griežtai.

„Sofija buvo visiškai nemotiniška. Kaip močiutę apibūdino tėvas, ji visą laiką galvojo ne apie savo penkis vaikus, bet apie meną. Tai man atrodo labai liūdna“, – neslepia ji.

S. Romer visą savo laiką skyrė kūrybai ir menui, todėl vaikus užaugino auklės, o buitimi rūpinosi namų tvarkytojos.

Kunigaikčio Gedimino provaikaitė

Po antrojo pasaulinio karo dailininkė kurį laiką gyveno Egipte. Ten ji nutapė vienos iš savo tarnaičių – gražuolės egiptietės Fatimos – portretą. Deja, bet tarnaitė už paveikslą atsidėkojo savaip – ji pavogė visus šeimininkės papuošalus.

„Šeima nusprendė sunaikinti prisiminimus keliantį portretą, tačiau močiutė suprato, kad tai vienas geriausių jos darbų, todėl nenorėjo jo išmesti. Todėl pareiškė, kad Fatimos paveikslas nuo šiol kabės tik kampe. Mano namuose tarnaitės portretas, kuris yra vienas įstabiausių močiutės darbų, kabo ne tik kampe, bet dar ir už durų“, – juokėsi Marisha Helena Romer.

Ryšį su Lietuva Marisha surado pati. Tėvas, anot jos, save labiau linkęs priskirti lenkų, o ne lietuvių tautai. 

„Mane, atvirkščiai, visada traukė Lietuva. Ir savo genuose jaučiu turinti bent mažytę dalelę iš Lietuvos kilusios didingos giminės kraujo, – neslepia moteris, savo dukrą pavadinusi močiutės Sofijos garbei. – Mano vyras dažnai juokauja, kad dėl mano nesukalbamo charakterio kalti mano kovingi genai ir Gediminas, kuris yra 32-os kartos mano senelis.“ 

Moterys saugo Romerių pavardę

Beje, įdomu tai, kad Romerių dinastijos moterys daug metų išlaikė savo kilmingą pavardę ir atsisakė vyrų pavardžių.

„Tėvas niekada nebūtų atleidęs, jei būčiau pasirinkusi vyro pavardę, – juokiasi ji. – Tačiau sutuoktinis nepyko, jis žinojo, kaip tai svarbu man ir mano šeimai. Dukrai Sofijai Romer, kuri paveldėjo močiutės meilę tapybai, taip pat daviau savo pavardę.“

Marishos tėvas, Romerių dinastijos palikuonis, yra nutolęs nuo meno. Jis yra verslininkas, šiuo metu gyvenantis Belgijoje. Prieš porą metų jis palaidojo antrąją savo žmoną, garsią politikę, diplomatę.

„Mano pamotė buvo labai stipri moteris. Neturėjo vaikų, su tėvu visą save skirdavo darbui. Pamenu, grįždavau iš mokyklos namo, o ten vieši ambasadoriai, Belgijos karalienė. Patyriau daug spaudimo“, – juokiasi ji.

Padovanojo paveikslų

Garsioji viešnia į Lietuvą atsivežė kelis savo senelės paveikslus, kuriuos padovanos Lietuvos valstybei: du peizažus įteiks Lietuvos Respublikos prezidentei, savo tėvo Alfredo Romerio portretą skirs Šiaulių „Aušros“ muziejui.

„Kitų Sofijos vaikų portretai jau yra šiame muziejuje, trūko tik mano tėvo Alfredo portreto. Po karo visa šeima buvo išdraskyta, visi vaikai daugiau niekada taip ir nebesusitiko. Todėl po daugybės metų bent jų portretai kabos viename kambaryje, – džiaugėsi Marisha Helena Romer. – Dėl to su tėvu turėjome daug diskusijų. Jis visus močiutės paveikslus nori turėti sau, pasikabinęs kambariuose, palėpėse. Tačiau neužtektų sienų jiems visiems sukabinti. Manau, kad žmonės jais turi grožėtis.“

Marisha Romer daug savo laiko ir pastangų skiria tam, kad būtų įamžintas garsių jos giminės atstovų dailininkų, ir ypač – jos senelės Sofijos Romerienės – kūrybinis palikimas. Tiesa, kai kuris nekilnojamasis turtas jau parduotas giminaičių, vyresniųjų Sofijos vaikų.

„Būtų įdomu bent jau užlipti į palėpę, pamatyti, kaip ji atrodo dabar. Girdėjau, kad ten įsikūręs vaikų darželis“, – pasakojo dailininkės anūkė.

Paroda „Sofijos pasaulis“ skirta dailininkės 130-osios gimimo metinėms. Ši stipri ir talentinga moteris praėjo nepaprastą gyvenimo kelią, vertą kino filmo. Ją visuomet lydėjo dailė, menas ir atsidavimas tapybai. Ankstyvoji jos kūryba pasižymėjo ieškojimais art-deco stilistoje, o brandi kūryba – tai didelio meistriškumo impresionistiniai gamtos peizažai, gyvenimo kelyje sutiktų žmonių portretai, aplankytų vietovių fiksacijos.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.