Bilietai – „be proto brangūs“
Aktorius D. Gumauskas apmaudavo dėl brangių bilietų nebegalintis visur su savimi vestis savo neįgalios dukters. Jį labai nustebino festivalis „Kino pavasaris“, nesuteikęs specialių sąlygų socialiai jautriai visuomenės daliai.
Aktorius žvelgė į pasaulio, Vakarų Europos patirtį – socialiai jautrioms visuomenės grupėms bilietų kainos mažinamos pusiau. „Dažniausiai jie moka 10 proc., bet kadangi jų yra mažiau mūsų visuomenėje, salės ne visada būna užpildytos, galbūt galime skirti jiems kažkokią vietą, ar negalime?“, – klausė pašnekovas.
Negana to, anot D. Gumausko, kultūros įstaigų prieigos, šaligatviai nepritaikyti negalią turintiems arba vyresniems žmonėms. „Nežiūrint į tai – bilietai vis tiek be proto brangūs. Žinant jų pensijas, neįgalumo išmokas, jie išvis yra uždaryti getuose – savo namuose. Festivaliai, gal ne šis paminėtas, bet einantis po jo (Lietuvoje daug festivalių, visus norisi matyti) – galbūt atkreips dėmesį į tai, kad ne iš visko yra uždirbama. Ypač, jei renginį remia valstybė“, – didesnio prieinamumo vylėsi aktorius.
Papildomos nuolaidos taikomos tam tikroms žmonių grupėms
Festivalio „Kino pavasaris“ direktorius Algirdas Ramaška pažymėjo, kad net nepaisant bene 30 proc. siekiančios infliacijos, šiemet festivalio bilietai net pigesni, nei buvo praėjusiais metais. Be to, anot jo, visuomet taikomos papildomos nuolaidos tam tikroms žmonių grupėms.
Tačiau vien nuolaidomis, A. Ramaška tęsė, neapsiribojama: „Šiemetinio festivalio metu išdalinome net 700 nemokamų bilietų į seansus socialiai remtiniems Vilniaus miesto vaikams ir jaunuoliams, Vidos Ramaškienės suburtas senjorų klubas taip pat renkasi į nemokamus seansus, o moksleiviai festivalio filmus nemokamai gali žiūrėti su Kultūros pasu (šių metų festivalyje galimybe jau pasinaudojo daugiau nei 400 moksleivių). Ir tai – vien festivalio metu vykstančios iniciatyvos. Papildomai vasarą žiūrovams rengiame nemokamus „Vasaros kino“ seansus, per regionus kasmet važiuoja taip pat nemokamas „Kino karavanas“. Festivalis tik iš dalies finansuojamas valstybės ir tai vyksta pagal specialias kino kultūros sklaidos programas, kurios skirtos tam, kad toks kultūrinis turinys apskritai atsirastų Lietuvoje. Ir nors patys esame paramos gavėjai, tačiau iš savo pusės įgyvendiname įvairias iniciatyvas, kad filmai pasiektų kuo daugiau žiūrovų, nepaisant jų finansinių galimybių.“
A. Ramaškos nuomone, norint, kad aukštoji kultūra neišnyktų, o klestėtų, jai pirmiausiai reikia didesnio valstybės dėmesio. „Ir kalbu ne vien apie finansus, bet ir apie švietimą, infrastruktūrą ir pan. Norisi, kad kultūra taptų vienu iš prioritetų, o tuomet jau per dėmesį bei edukaciją ir pati visuomenė taptų jai imlesnė, auditorijos augtų“, – pastebėjo jis.
Aukštesniajai kultūrai išsilaikyti nėra lengva
Aukštoji kultūra, anot L. Mikutos, pagal savo esmę turėtų būti labiau prieinama, labiau pasiekiama visuomenei. „<...> Žinome, kad nepopuliariajai, aukštesniajai kultūrai Lietuvoje išsilaikyti tikrai nėra lengva – kultūros finansavimas nėra didelis, pretendentų, kultūros kūrėjų į tuos nedidelius resursus, ką mums Lietuvos valstybė suteikia, yra labai daug. Tikrai norėtųsi, kad prieinamumas, finansavimas būtų didesnis, kad būtų daugiau galimybių savo meną pristatyti, nors ir už mažesnes kainas“, – kalbėjo L. Mikuta.
Vis dėlto, režisierius visoje šitoje situacijoje įžvelgė ir paradoksą: „Jeigu kalbame apie populiariąją kultūrą, – „Žalgirio“ ar „Siemens“ arenose vykstančiuose koncertuose lankytojų netrūksta, nors bilietai tikrai ne iš pačių pigiausių... Jeigu pradedame kalbėti apie kiną, teatrą, rimtosios simfoninės muzikos koncertus, tai kažkodėl visiems atrodo, kad labai brangu ir neprieinama. Yra toks didžiulis paradoksas, kartais jis mane stebina.“
L. Mikuta įsitikinęs, kad jeigu būtų didesnis aukštosios kultūros „pareikalavimas“ – tada ir kainos mažėtų.
„Turi būti kritinis kiekis žmonių, kuris norėtų ateiti. Jei susirenka tik tam tikras apibrėžtas kiekis, tada organizatoriai ir galvoja: kokia sumą reikia gauti, kad atsipirktų. Pramoginis / komercinis turinys yra prieinamas ir suprantamas didelei visuomenės daliai, kuri gali mokėti už televizijos personažo / herojaus / asmenybės pasirodymą, kad pamatytų, kaip jis scenoje juokauja, kokius bajerius skaldo ar ką nors dainuoja... Manau, ką mes auginame, tą ir turime. Labai daug kas priklauso nuo edukacijos, kokia sekanti karta ateina. Susidomėjimas aukštesniąja kultūra dabar smarkiai sumažėjęs. Turime to priežastis, tarkim, sunkūs 90-ieji, 2000-ieji, kai žmonės nesidomėjo kultūra, kai viskas sukosi aplink pinigų uždirbimą, išvažiavimą į užsienį, emigraciją, visa tai susideda – interesas ir dingsta“, – sumenkusio susidomėjimo aukštąja kultūra priežasčių ieškojo L. Mikuta.
Kai yra daugiau žiūrovų, tada, J. Reklaitė taip pat pastebėjo, kainos koreguojasi, galima rodyti daugiau rodymų, viskas, anot jos, yra labai susiję.
Ugdyti įpročius domėtis aukštesniąja kultūra, anot L. Mikutos, reiktų jau nuo pat darželio. „Jeigu nuvažiuotumėt į Paryžių ar Londoną, Niujorką ar Čikagą, užeitumėte į muziejų – tai pirmiausia, ką pamatytumėte, tai tiesiog dideles vaikų grupes, kuriuos mokytojai atveža. Vaikai vaikšto po muziejus, sėdi ant grindų, piešia, žiūri paveikslus, klausosi istorijų, jiems kuriami animaciniai filmukai, kokybiški, kurie pasakoja apie tai, ką jie mato, duoda tam tikrą refleksiją. Mokytojai paaiškina – visi dirba ties ta karta, ties mažiausiais, jauniausiais, nes po to jie tą įgūdį ir išsiugdo – domėtis, skaityti, žiūrėti, eiti į muziejus, į filmus, jiems pasidaro įdomu, kur jie gyvena, kas juos supa, koks yra jų pasaulis“, – sakė jis.
J. Reklaitė pratęsdama mintį sakė, kad Vakaruose egzistuoja sistema, padedanti pritraukti lankytoją: „Yra edukacinės programos, jos adaptuotos, kultūra su švietimu susijusi betarpiškai. Moksleiviai turi pamokas apie didžiuosius menininkus, turi galimybę gyvai pamatyti kūrinius, juos analizuoti. Pas mus tai irgi daroma, bet dar tik pirmieji daigai. Yra atbaidymo momentų, kai vaikas komentuoja, drąsiai jaučiasi, ir yra tiesiog sustabdomas, nes vėlgi – ar dėl draudimų – salės prižiūrėtojos jaučia didžiulę įtampą, kai ateina žingeidūs moksleiviai.“
Kultūros prieinamumas – net tik apie kainą, bet ir apie sudominimą
Kultūros prieinamumas, pasak J. Reklaitės, yra net tik apie kainą, bet ir apie sudominimą, atvirumą, kartais drąsą įtraukti įvairiausioms veikloms: „Džiaugiuosi, kad edukacinių veiklų atsiranda vis daugiau. Norėtųsi, kad ir švietimo sistema įtrauktų daugiau kultūros į savo programas.“
Jeigu vaikams to neduosime, L. Mikuta tęsė, jie įpras prie kitų dalykų, prie to, ką duoda masinė kultūra – televizijos, internetai, tik tokai ir t.t.
J. Reklaitė pritarė – moksleivio kultūros pasas – labai svarbi priemonė: „Tik mačiau pagrįstos kritikos, kad moksleiviui kliūnantis krepšelis – gana kuklus. Kita vertus, jeigu palyginsime su tomis pramogomis, į kurias moksleiviai yra vežami – kalbu ne apie kultūrą, bet pramogas, sporto veiklas – kainuoja tiek pat, kartais ir daugiau.“
Pašnekovė pažymėjo, kad pasirinkimas ir priemonės yra, tik reikia jomis naudotis: „Muziejai turi nemokamas dienas, labai lankomi, stebėtini skaičiai. Senjorai gauna nuolaidas, reikia naudotis turimomis priemonėmis, tai, kad bilietas brangus, o tu gali ateiti nemokamai – dar labiau patraukia žiūrovą. Priemonių yra, tada klausimas – į kur nukreipiamas dėmesys, kur vaikšto didžiausi finansų srautai, – ir pasirinkimas.“
Ko gero, pačios kultūros įstaigos turėtų tuo labiau susirūpinti, kad ateityje turėtų lankytojų / žiūrovų?
Kainos kinta dėl augančio pragyvenimo lygio
Ar dėl pabrangusių bilietų kultūra tampa daugeliui neprieinama? J. Reklaitės manymu, jei palyginus su bendru pragyvenimu, – viskas keičiasi adekvačiai ir proporcingai.
„Šiemet Knygų mugės bilietas kainavo 8 eurus, visi skundėsi, kad brangus, bet jeigu lyginsi su kavos puodeliu ir kruasanu... kaina panaši. Tad vertinti turbūt reiktų bendrame kontekste. Kultūra neturi būti prabangos prekė, bet pagal bendrą kontekstą – ir nėra“, – įvertino situaciją J. Reklaitė.
Minčiai, kad kitąsyk išpūstas bilietų kainų burbulas visai nėra tolygus kokybės ženklui, J. Reklaitė pritarė.
„Bilieto kaina nerodo kokybės, yra žiūrovo / lankytojo klausimas, kaip atsirinkti, kur jis kokybiškai praleis laiką, kur yra kultūra, kur – pramoga. Man atrodo, tai bendro išsilavinimo, kritikos klausimas, kuri vis labiau nyksta. Nėra stiprių kultūros kritikos straipsnių, nes tai nykstantis žanras. Man atrodo, apie tai labiau reikia kalbėti, o ne absoliučią kainą. Operos pastatymai, nacionalinio muziejaus stipriosios tarptautinės parodos – jų niekada finansiškai neįvertinsi apsimokėjimu, todėl, kad tai yra tai, už ką mokama iš mokesčių mokėtųjų pinigų, yra remiama. Bilietais to niekada neatpirksi. Bet kalba eina ne apie tai – apie tai, ar tu gali gauti kokybę, ar ne“, – kitą aspektą iškėlė J. Reklaitė.
L. Mikuta taip pat pastebėjo, kad kultūros lauke yra juntamas kritiško žvilgsnio trūkumas. „Jeigu į šitą dalyką neinvestuosime, galiausiai liksime tik su popkultūra, su neaukšto turinio kultūriniais reiškiniais. „O norėtųsi, kad mes lygiuotumėmės į bendrą pasaulinį / europinį aukšto meno kontekstą. Neabejoju, kad turime pajėgumų, perspektyvų, potencialo. Bet kurį vilką šersi...“, – nutęsė pašnekovas.
