aA
Rusijos pradėtame kare žūsta ne tik ukrainiečiai – naikinamas ir šalies kultūros paveldas. Bombos griauna muziejus, bibliotekas, cerkves ir mečetes, universitetus ir teatrus. Rusijos ginkluotosios pajėgos iš okupuotų teritorijų išsiveža Ivano Aivazovskio ir Archipo Kuindžio paveikslus, skitų auksą, rankraščius, grobia muziejų darbuotojus.
Muziejaus darbuotojai Ukrainoje iš sugriauto muziejaus išneša Ukrainos filosofo  Hryhorri Skovorodos skulptūrą
Muziejaus darbuotojai Ukrainoje iš sugriauto muziejaus išneša Ukrainos filosofo Hryhorri Skovorodos skulptūrą
© Scanpix

Muziejininkai, galerininkai ir taikūs gyventojai BBC papasakojo, kaip nuo apšaudymų gelbėjo klasikinius ir šiuolaikinius ukrainietiškus bei rusiškus meno kūrinius ir gelbėjosi patys, informuoja turist.delfi.ee.

Degantis muziejus ir „Vagner“ samdiniai

Į Ivankovo miesto tipo gyvenvietėje, esančioje už 80 kilometrų į šiaurę nuo Kyjivo, stovėjusį kraštotyros muziejų sviedinys atskriejo vasario 26 d. Pirmosiomis karo dienomis per Ivankovą važiavo Rusijos armijos kolonos – link Borodiankos, Bučos ir Gostomelio, kur vyko nuožmūs mūšiai.

Nedidelė miesto gyvenvietė atsidūrė rusų okupacijoje tik prasidėjus karui, iš jos išvyko Ukrainos pasieniečiai, kareiviai ir policija. Vietos gyventojai suka galvą, kodėl kraštotyros muziejus tapo taikiniu – juk stovėjo miesto pakrašty, netoli gyvenamųjų kvartalų, upeliuko ir parko. Toje vietoje joks kitas pastatas nenukentėjo.

Sviedinys pataikė į muziejaus stogą, kilo gaisras. Sprogimo nesigirdėjo, tikėtina, kad jį užgožė kiti sprogimai, samprotavo 33-ejų metų amžiaus vietos gyventojas Ihoris Nikolajenka, dirbantis kūno rengybos treneriu.

Vyro teigimu, jis kartu su kitais vietiniais buvo parke ir stebėjo, kaip rusų karinė technika važiuoja per Ivankovo centrą. I. Nikolajenka sakė, kad sviedinys atskriejo nuo tilto, kurio link judėjo rusų technika, pusės. Atsisukęs jis išvydo baltus dūmus, kylančius iš muziejaus pastato.

„Nubėgau ten ir pamačiau septynis ar aštuonis žmones, kurie paaiškino, kad į muziejų pataikė sviedinys ir kilo gaisras“, – sakė I Nikolajenka.

Kartu su muziejaus sargu Anatolijumi Charitonenka jis puolė gelbėti eksponatus nuo ugnies. Prie jų prisijungė jaunuolis, kurio vardo niekas nežinojo.

Muziejus buvo uždarytas, o sargas neturėjo raktų. Vyrai nusprendė išlaužti langų grotas ir įlipti į pastato vidų. „Mums tiesiog pasisekė, kad meistrai buvo, atsiprašau už tokį žodį, šiknarankiai. Grotas jie pritvirtino savisriegiais – tiesiog prisuko prie šiltinamosios medžiagos sluoksnio. Nuėmėme metalines grotas ir jomis išdaužėme stiklą, atidarėme plastikinį langą ir įlipome į vidų“, – prisiminė I. Nikolajenka.

Ivankovas apsuptas miško, netoliese yra daug mažesnių kaimelių. Rajoninis istorijos ir kraštotyros muziejus – vienintelis apylinkėse. Čia gimęs I. Nikolajenka muziejuje lankydavosi kiekvienais metais dar nuo mokyklos laikų.

Likus keletui metų iki karo, muziejus buvo visiškai atrestauruotas. Jo ekspozicijoje buvo galima išvysti tautinių kostiumų, Polesės keramikos dirbinių ir kitų kultūros paminklų, vietos dailininkų paveikslų, Antrojo pasaulinio karo meto ginklų ir netgi mamuto griaučius.

Vertingiausi šio muziejaus eksponatai buvo „liaudiško primityvizmo“ atstovės Marijos Primačenko drobės. Jos kūrybai būdingi ryškūs ir spalvingi paveikslai, įkvėpti Ukrainos folkloro. Juose tarp pasakiškų gėlių, turinčių žmogiškas akis, gyvena pasakų būtybės ir žmonės vištos kojomis.

View this post on Instagram

A post shared by artlicbez (@artlicbez)


Pablo Picasso M. Primačenko darbus vadino „meno stebuklu“. Kai kurie menotyrininkai jos kūryboje įžvelgia XX a. siaubų atspindį, įskaitant badmetį, kilusį valdant Josifui Stalinui ir nusinešusį 3 mln. ukrainiečių gyvybes.

M. Primačenko – viena mylimiausių Ukrainos dailininkių. Ji buvo savamokslė ir visą gyvenimą pragyveno Bolotnajos kaime, kurį nuo Ivankovo skiria nedidelė upė. M. Primačenko darbus muziejui atidavė jos šeima.


Būtent jos paveikslus pirmiausia išnešė iš degančio muziejaus – 12 drobių buvo supakuotos atskiroje patalpoje. Sargo žmona pasakė, kur jas rasti.

„Iš pradžių išnešėme šiuos paveikslus ir perdavėme lauke buvusiems žmonėms. Paskui supratau, kad turime dar šiek tiek laiko, todėl pradėjome nešti ritualinius audinius, senovinius medžio dirbinius, įvairius Antrojo pasaulinio karo karinius dokumentus. Plušėjome gal 20 minučių“, – paaiškino I. Nikolajenka.

Vyras kremtasi, kad daugelio eksponatų nepavyko išgelbėti: „Juk tai mūsų kultūros paveldas ir pasaulinis palikimas, todėl kitiems vyrams pasakiau: išneškime viską, ką tik spėsime.“

Ugnis sparčiai plito, muziejaus viduje daugėjo dūmų, o stogas galėjo įgriūti bet kurią akimirką. Po gaisro iš muziejaus liko tik atraminės sienos. „Labai gaila, kad neužteko laiko. Tiesiog apmaudu. Ten buvo daug vertingų daiktų, jų jau niekaip neatrestauruosi“, – atsidūsta kūno rengybos treneris.
Ivankovą rusai buvo okupavę ilgiau nei mėnesį – Rusijos kariai miestą paliko balandžio 1 d. Anot I. Nikolajenkos, tarp jų buvo ir privačios karinės bendrovės „Vagner“, įsteigtos 2014 m., kai prasidėjo karas Donbase, samdinių.

Į BBC klausimą, kaip jis suprato, kad tai buvo būtent „Vagner“ kariai, I. Nikolajenka kiek padvejojęs atsakė: „Na, kaip... Tiesiog dvi paras buvau jų belaisvis.“ Į nelaisvę jis pateko vasario mėnesio pabaigoje, pirmosiomis okupacijos dienomis, kai su bičiuliu dviračiais važiavo į kaimyninį Krapyvnios kaimą, kur buvo likusi bičiulio šeima su mažu vaiku. Rusų samdiniai juos palaikė žvalgais.

„Neturėjome nei telefonų, nei radijo stotelių, nei peilių. Galvojome, kad prasmuksime. Neprasmukome“, – juokėsi I. Nikolajenka.

Rusai juos nuvežė į Rozvaževo kaimą, esantį už 17 kilometrų nuo Ivankovo. „Laikė dvi paras. Šaudė netoli galvos, mušė“, – vardijo kūno rengybos treneris. Jo teigimu, kareiviai prisistatinėjo kaip „Vagner“ samdiniai. Paleisti belaisvius juos įkalbėjo I. Nikolajenkos tėvas.

Karui įsibėgėjus, vieną iš M. Primačenko paveikslų įtraukė į pagrindinę Venecijos bienalės programą. Ten pat, Venecijoje, surengto aukciono metu kita jos drobė buvo parduota už 110 tūkst. eurų, BBC žurnalistams sakė dailininkės šeimos narių įkurto fondo darbuotojai.

Ar sudegęs muziejus bus atstatytas, neaišku. Venecijoje įvykusio aukciono metu gautus pinigus M. Primačenko fondas ketina panaudoti savo muziejaus statybai.

Pirmųjų dienų chaosas

Karas netikėtai užgriuvo ne tik provincijoje įsikūrusius muziejus. Kuratoriai, galerininkai ir privatūs kolekcionieriai BBC reporteriams skundėsi, kad jų kolekcijos nebuvo paruoštos evakuacijai. Ir jie patys nebuvo pasiruošę.

„Pabudome nuo sirenų kauksmo. Garsas šiurpus, kaip siaubo filme. Tikriausiai kuriant sirenų garsą prisidėjo psichologai, jis išties kelia siaubą“, – pirmąją karo dieną prisiminė kuratorė Jana Barinova, Kyjivo kultūros departamento direktorė.

Ji papasakojo, kad į dvi kuprines sudėjo būtiniausius daiktus, pasiėmė savo dukrą ir aštuntą valandą ryto buvo darbe. Į susirinkimą atvyko ne visi darbuotojai – kai kuriems sostinės rajonas, kuriame įsikūrusi vyriausybė, pasirodė pernelyg pavojingas. Jie nuogąstavo ne be reikalo, ir ne tik dėl raketinių smūgių. Kaip vėliau sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir jo patarėjai, Kyjive išsilaipinę rusų kariai du kartus šturmavo gatvėje Bankovskaja stovinčią prezidento rezidenciją.

Prasidėjus invazijai, centralizuotų ir iš anksto patvirtintų meno kūrinių evakuacijos planų kultūros darbuotojai neturėjo, teigė J. Barinova. Moteris pridūrė, kad sausio mėnesio pradžioje Jungtinės Karalystės (JK) ambasadoje įvykusio priėmimo metu prie jos priėjo Kyjive esančio meno komplekso „Misteckij Arsenal“ direktorė Olesia Ostrovskaja-Liuta. Tada Vakarų žvalgybininkai jau atvirai kartojo perspėjimus prie Rusijos planuojamą įsiveržimą.

„Ar rengiate evakuacijos planus?“ – J. Barinovos paklausė kolegė. Vietoje atsakymo ji tik nusišypsojo: planai buvo rengiami, bet nė vieno susirinkimo, kuriame dalyvavo Kultūros ministerijos vadovai, metu jie nebuvo laikomi prioritetu. Kultūros vertybes galima išvežti tik gavus kultūros ministro leidimą.

„Pirmąsias 10 karo dienų viešpatavo visiškas chaosas“, – sakė J. Barinova. Departamentas kuravo dešimtis teatrų ir muziejų, jos skaičiavimais – iš viso apie 75 kultūros įstaigas.

Kyjivo kultūros departamento direktorė paprašė muziejų sudaryti trumpą svarbiausių eksponatų sąrašą, bet gavo šimtus eksponatų pavadinimų. Pasidarė aišku, kad daugelį kolekcijų evakuoti yra per daug pavojinga – kelionėje jos gali nukentėti, būti pagrobtos marodierių, o jeigu iškeliaus į užsienį, gali būti nelengva susigrąžinti. Apsaugos meno kūriniams transportuoti taip pat trūko.

Norint nuspręsti, kuriuos meno kūrinius evakuoti, reikėjo derėtis: kuri šalis priims, kiek yra vietos, su kuo ir kokias sutartis sudarinėti.

„Kiekvienas direktorius sprendimus priimdavo atsižvelgęs į konkretaus muziejaus kolekciją ir infrastruktūrą. Daugelyje jų buvo rūsių... Paveikslus nukabindavo, langus apklijuodavo lipniąja juosta. Dauguma direktorių pirmąsias dvi savaites didvyriškai nakvodavo tiesiog muziejuose“, – atskleidė J. Barinova.

Kitas uždavinys – įvertinti per apšaudymus apgadintus objektus. Bet kartais būdavo sunku netgi iki jų nusigauti. J. Barinova prisiminė, kaip vairuotojas keturias valandas stovėjo eilėje prie degalinės.
Apie būtinybę evakuoti muziejuose saugomus eksponatus vienas pirmųjų prakalbo Ukrainos ir Amerikos meno istorikas Konstantinas Akinša.

„Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, pavojuje atsidurs praktiškai visos svarbios muziejų kolekcijos“, – likus savaitei iki karo pradžios pasirodžiusiame „Wall Street Journal“ numeryje rašė jis.

Meno istorikas nusprendė viešai iškelti šį klausimą po to, kai pasikalbėjęs su kolegomis Ukrainoje suprato, kad meno kūrinių evakuacijai nesiruošiama. Viena iš priežasčių tapo valdžios nenoras sėti paniką.

„Tuo metu prezidentas Zelenskis buvo įsitraukęs į viešą polemiką su Bidenu ir amerikiečiais – teigė, kad jie gąsdina invazija, kurios nėra“, – sakė K. Akinša.

Anot jo, kita priežastis – neišmoktos praeities pamokos, t. y. kultūros vertybių naikinimas ir perkėlimas Donbase po 2014 m.: „Turėjome suprasti, prie ko visa tai gali privesti, bet niekas nepasirūpino parengti rimtų evakuacijos planų, organizuoti evakuacijos mokymų ir panašių dalykų.“

Kaip retą gero pasiruošimo karui pavyzdį jis pateikė Odesos dailės muziejų, kurio kolekcijoje yra Ukrainos ir Rusijos kultūrų šedevrų: nuo Repino ikonų ir drobių iki Levitano, Vrubelio ir Kandinskio darbų.

Pastaruosius keletą metų muziejui vadovavęs menininkas Aleksandras Roitburgas tarp vietos įmonių buvo radęs keletą rėmėjų. Šie ryšiai pravertė – rėmėjai parūpino visas reikalingas lėšas ir medžiagas. Aleksandra Kovalčiuk, užėmusi muziejaus direktorės postą po A. Roitburgo mirties, kreipėsi į Odesos menininkus, ir jie padėjo supakuoti bei pernešti eksponatus į saugią vietą lakinam saugojimui.

„Niekas niekada nebus visiškai pasiruošęs tokio plataus masto karui“

Bendrųjų nuostolių fiksavimu užsiima Ukrainos kultūros ministerija. Šio straipsnio paskelbimo metu Kultūros ministerijos sąraše buvo 335 objektai, įskaitant 29 muziejus, 27 bibliotekas bei 116 cerkvių ir soborų.

Gegužės 11 d. UNESCO pavyko nepriklausomai patvirtinti, kad 129 objektai buvo sunaikinti. Tiesa, tikrasis skaičius gali būti gerokai didesnis. Labiausiai nukentėjo Donecko, Sumų ir Kyjivo sritys bei Charkivo ir Černihivo miestai.

Ukrainos kultūros ministerijos darbuotojai BBC reporteriams nurodė, kad „kai kurie veiksmai ir informacijos rinkimas“ dėl meno kūrinių evakuacijos buvo atliekami 2021-aisiais ir 2022 m. žiemą, tačiau saugumo sumetimais atsisakė patikslinti, kaip konkrečiai buvo ruošiamasi.

Gavusi klausimą apie daugelio kultūros įstaigų pasirengimą koviniams veiksmams, Ukrainos kultūros ministerijos spaudos tarnyba pažymėjo, kad „niekas niekada nebus visiškai pasiruošęs tokio plataus masto karui“. „Ministerija negali į kitą vietą perkelti Sviatohirsko vienuolyno, Nacionalinio Grigorijaus Skovorodos muziejaus, Odesoje stovinčių Voroncovo rūmų ar Lysyčansko gimnazijos“, – teigiama tarnybos pranešime.

Sprendimas evakuoti meno kūrinius buvo priimtas vasario 24 d. kartu su karo padėties Ukrainoje įvedimu. Visgi sprendimo įgyvendinimą apsunkino Rusijos pajėgų smūgiai visoje šalyje ir smarkus puolimas keliomis kryptimis, BBC reporteriams paaiškino Kultūros ministerijos atstovai.

„Nemažai eksponatų visgi pavyko evakuoti, deja, kai kurios šalies teritorijos buvo labai greitai okupuotos arba smarkiai apšaudomos, todėl tokiose vietose apie meno kūrinių evakuaciją negalėjo būti nė kalbos“, – patikslino Ukrainos kultūros ministerijos darbuotojai.

Sunaikintų vertingų objektų sąraše daugiausia maldos namų – pirmiausia stačiatikių cerkvių. Kai kurios iš jų buvo pavaldžios Maskvos patriarchatui. Nuo smūgių nukentėjo Charkivo choralinė sinagoga, pastatyta 1913 m. Tai didžiausia sinagoga Ukrainoje. Pirmosiomis karo dienomis ji tapo prieglobsčiu vietos žydų bendruomenės nariams. Kovo mėnesį netoliese sprogus rusų raketai, nuo sprogimo bangos išdužo sinagogos langai. Apie tai rašė laikraštis „Jerusalem Post“.

Po keleto dienų ten pat, Charkive, rusų paleistas sviedinys pataikė į ješivos (judaizmo dvasinė seminarija) stogą. Rabino teigimu, sviedinys nesprogo, ir niekas nenukentėjo.

„Muziejaus raktai ؘ– viskas, kas man liko“

Tatjana Buli, Mariupolyje esančio Archipo Kuindžio meno muziejaus vadovė, sužinojo, kad muziejaus paveikslai buvo išvežti į apsišaukėlišką „Donbaso liaudies respubliką“. Kovo mėnesio pabaigoje Archipo Kuindžio muziejus buvo sunaikintas oro atakos metu, kaip rašė žiniasklaida. Bet T. Buli negalėjo šios informacijos patikrinti, nes prasidėjus miesto bombardavimui nei jai, nei kitiems muziejaus darbuotojams nepavyko pasiekti darbo vietos.

Ji išvažiavo iš Mariupolio kovo 15 d., po „tris savaites trukusių bombardavimų, blokados, bado, vandens stygiaus“. Su savimi pasiėmė du krepšius su daiktais ir kuprinę su dokumentais.

„Kai prasidėjo šalčiai ir blokada, badas ir nesibaigiantys bombardavimai, mano sveikata visai suprastėjo ir praktiškai nebeišlįsdavau iš buto“, – sakė T. Buli. Moters teigimu, vienas sviedinys pataikė į jos namą, žuvo šeši žmonės. O kaimyninis mikrorajonas buvo visiškai sunaikintas. Dabar ten tik apdegę griuvėsiai.

Padedant bičiuliams, T. Buli pavyko nusigauti į Umanę, o iš ten nuvyko pas sūnų, gyvenantį netoli Kyjivo. Nuo to laiko ji mėgina sužinoti apie muziejaus, kuriam vadovavo pastaruosius 25-erius metus, likimą.

Archipo Kuindžio muziejus, Mariupolio kraštotyros muziejaus filialas, pradėjo veikti 2010 m. atrestauruotame dviaukščiame moderniojo stiliaus pastate, pastatytame XX a. pradžioje. Pirmame aukšte buvo nuolatinė A. Kuindžio darbų, susijusių su jo gyvenimo Mariupolyje laikotarpiu, ekspozicija: 1811 m. graikiška evangelija, XIX a. ikonos, senoviniai baldai. Antras aukštas buvo skirtas laikinoms parodoms.

Muziejaus kolekcijoje buvo ne tik A. Kuindžio, vieno garsiausių mariupoliečių, bet ir jo mokytojo Aivazovskio, rusų peizažininkų Dubovskio ir Kalmikovo, Ukrainos dailininkų „šestidesiatnikų“ Marčiuko ir Jablonskos darbų. Viena dalis meno kūrinių buvo laikoma pačiame Archipo Kuindžio muziejuje, kita – kraštotyros muziejaus archyvuose.

T. Buli su pasididžiavimu pasakoja, kaip jos mažytis muziejus priimdavo svečius iš Anglijos ir Prancūzijos, kaip keisdavosi paveikslais su kitais Ukrainos muziejais, kaip su Nacionaline menininkų sąjunga rengdavo parodas.

„Mieste tapome pastebima vieta, įgyvendindavome nemažai įdomių projektų, priiminėdavome garbingus svečius“, – pastebimai pagyvėjusi kalbėjo muziejaus vadovė.

Išvykusi iš Mariupolio, ji ilgai galvojo, kad jos muziejaus nebėra – buvo sunaikintas per oro ataką. Taip rašė žiniasklaida ir pasakojo pažįstami asmenys, kuriems, kaip ir T. Buli, pavyko ištrūkti iš subombarduoto miesto.

Tačiau balandžio mėnesio pabaigoje internete ji pamatė kadrų, kuriuose užfiksuota jos viršininkė, Mariupolio kraštotyros muziejaus direktorė Natalija Kapustnikova, lydima rusų kareivių išnešanti eksponatus iš muziejaus rūsio. Į vidų jie pateko per išdaužtą langą. Kaip teigiama videoįraše, raktai nuo rūsio buvo perduoti „karo komendantūrai“.

Duodama interviu BBC žurnalistams, T. Buli tikino tebeturinti raktus nuo muziejaus.

„Kaip man sakė, langas buvo praviras, pro jį pateko į vidų. Reikalas toks, kad aš net raktus išsivežiau! Muziejaus raktai – viskas, kas man liko, niekam jų neperdaviau“, – patikino muziejaus vadovė.

Moters teigimu, pirmosiomis karo dienomis ji asmeniškai slėpė vertingus eksponatus muziejaus rūsyje. „Tai, ką paslėpiau, išliko. Bet, kaip paaiškėjo, buvo perduota okupantams“, – krimtosi T. Buli.

Tarp išvežtų meno kūrinių – A. Kuindžio paveikslai „Krasnij zakat“, „Osen“ ir „Elbrus“; Aivazovskio „U beregov Kavkaza“, pomirtinis A. Kuindžio portretas, kurį nutapė jo mokinys Grigorijus Kalmykovas, A. Kuindžio biustas (autorius Beklemyšovas), senovinės ikonos ir knygos. Vaizdo įraše tvirtinama, kad vien tik „Krasnij zakat“ buvo apdraustas 650 tūkst. eurų suma.

Kas nutiko kraštotyros muziejuje laikytai kolekcijai, neaišku. Muziejus sudegė, ir T. Buli daro prielaidą, kad eksponatai irgi sudegė. Sakant šiuos žodžius, moters balsas ima drebėti: „Nežinau [tos privačios kolekcijos] likimo, bet spėju, kad nutiko siaubingas, neatitaisomas dalykas.“

Ja guodžia tik tai, kad Archipo Kuindžio muziejus, nepaisant gandų apie aviacinį smūgį, tebestovi.

„Ačiū Dievui, kad pastatas nesudegė. Nemačiau viso vaizdo, bet žinau, kad stogas pažeistas. Ir vienoje pusėje, kaip sakė liudininkai, antrame aukšte siena nuvirto į terasą. Ten tokios nuostabios terasos, jaukios. Iš jų atsiveria vaizdas į Azovo jūrą“, – šiltai savo darbo vietą prisimena T. Buli.

Pabėgimas iš Mariupolio ir naujienos apie muziejų galutinai pakirto jos sveikatą, todėl su BBC korespondentu ji kalbėjosi vienos iš Kyjivo ligoninių neurologijos skyriuje.

Ekspropriacija

Iš Mariupolio muziejų į Donecką buvo išvežta maždaug 2 tūkst. eksponatų, rašė vietos prorusiški leidiniai. Donecko muziejaus atstovai tvirtino, kad atgabentus meno kūrinius saugos laikinai ir juos grąžins, gavę atitinkamų muziejų prašymą.

Ukrainos valdžia meno kūrinių išvežimą iš Mariupolio į Donecką pavadino vagyste. Ukrainos kultūros ministras Oleksandras Tkačenka mano, kad eksponatai buvo išvežti į Donecką siekiant juos įvertinti, o paskui jie bus nugabenti į Maskvą.

„Pirmoji nuo karo pradžios organizuota, sąmoninga Ukrainos muziejaus kolekcijos vagystė“, – taip meno kūrinių išvežimą iš Mariupolio pakomentavo meno istorikas K. Akinša.

Vėliau paaiškėjo, kad į Donecką buvo išvežta ir Melitopolio kraštotyros muziejaus kolekcija, įskaitant skitų auksą.

Ar šiuos veiksmus galima laikyti kontrabanda? UNESCO darbuotojai nepateikė vienareikšmiško atsakymo, bet patikino BBC, kad kruopščiai išnagrinės visus pranešimus.

Prieš keletą metų UNESCO vadovė pasiūlė vartoti terminą „kultūrinis valymas“, kuris apima ne tik paminklų naikinimą, bet ir etninio ar religinio pobūdžio žmogaus teisių pažeidimus, mokyklų griovimą ir žurnalistų puldinėjimą.

Šį pasiūlymą ji pateikė 2015-aisiais, kai džihadistai Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje sunaikino keletą paminklų: nuo Palmyros Sirijoje iki Timbuktu Malyje. Tada pagrindiniai Rusijos muziejai – Valstybinis Ermitažas ir Puškino muziejus – vienbalsiai pasmerkė tokį elgesį.

Bet dabar, kai paminklai griūva dėl Rusijos pradėtos invazijos, o meno kūrinių kolekcijos išvežamos iš okupuotų Ukrainos teritorijų, abu minėtieji muziejai tyli.

Užtat Rusijos pajėgų taikinyje atsidūrė ne tik meno kūriniai: okupavus Melitopolį, buvo pagrobta kraštotyros muziejaus direktorė Leila Ibragimova. Ji papasakojo, kad ginkluoti asmenys pagrobė ją iš namų ir tardė. Po keleto valandų paleido, ir moteriai galiausiai pavyko nusigauti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.

Ukrainos valdžia taip pat pranešė apie kitos to paties muziejaus darbuotojos, 60-ies metų amžiaus Galinos Kučer pagrobimą. Taip pat balandžio mėnesį buvo pagrobtas Zaporožės srityje esančio Osipenkos kaimo kraštotyros muziejaus direktorius, o Chersono srityje –mokyklos direktorius. BBC nežino šių asmenų likimo.

JAV prezidento globojami gėjai ir lesbietės, arba slėptuvė šiuolaikinio meno centre

2014 m. pabaigoje viena iš karo Donbase aukų tapo „Izoliacija“ – vienintelis šiuolaikinio meno centras Donecke, kurį apsišaukėliškos DLR separatistai pavertė kalėjimu ir kankinimų vieta. Meno centro kolekcija liko užgrobtame Donecke.

2022 m. „Izoliacijos“ likimas ištiko platformą TO, kurią įsteigė politologas Konstantinas Batozskis ir kuratorė Diana Berg, kaip ir daugelis kitų Donecko gyventojų, dėl politinės pozicijos pabėgę į Mariupolį.

Ten jie pradėjo plėtoti Paazovjės kultūrą: gavo tarptautinių dotacijų, rado patalpas, ėmė organizuoti parodas, koncertus, meno ir architektūros rezidencijas, kolekcionuoti meno kūrinius.

Projektai buvo susiję su aštriais socialiniais klausimais: seksualine prievarta, LGBT bendruomenės atstovų ir invalidų diskriminacija, ekologija.

„Mums buvo svarbu, kad Ukrainos gyventojai žinotų, kas yra Mariupolis, ir ne tik dėl oligarcho Rinato Achmetovo verslo, bet jį žinotų ir kaip miestą, kuris yra prie jūros, pasižymi savita kultūra. Miestas išskirtinis, daugiatautis, daugiakultūris. Ten graikų diaspora susimaišiusi su totorių ir ukrainiečių kultūra, ir visa tai sukuria tą simbiozę, kuri pasipriešino „rusiškam pasauliui“ 2014 m. Priešinasi ir dabar“, – sakė K. Batozskis.

Platformos interneto svetainėje rašoma, kad „konservatyviame ir paternalistiniame“ mieste TO kovojo už laisvę ir žmogaus teises pasitelkdama kultūrą ir šiuolaikinį meną.

„Tai buvo vienintelis toks centras, t. y. Mariupolyje daugiau nieko panašaus neturėjome“, – teigė K. Batozskis. Jis ne be pasididžiavimo prisimena, kad centras gaudavo lėšų iš JAV ir Europos Sąjungos, jame lankėsi JAV ambasadorius. „Visi, kas užsukdavo į Mariupolį, būtinai apsilankydavo TO“, – pridūrė jis.

Kaip ir „Izoliacijos“ atveju, evakuoti TO kolekcijos nepavyko. Paskutinė meno centro paskirtis – slėptuvė.

„Žmonės iš Mariupolio pabėgo per parą, jie buvo apimti šoko. Iš TO niekas nieko neišvežė. Kai jūsų gyvybei gresia pavojus, paskutinis dalykas, apie kurį galvojate – išvežti meno kūrinių archyvą, – nurodė K. Batozskis. – O šiandien apie centrą Pirmuoju kanalu rodomi juokingi siužetai.“

Jis turėjo omenyje balandžio 26 d. parodytą siužetą. Jame TO pavadinimas neminimas, bet K. Batozskis videoįraše atpažino savo centrą, kuris buvo pristatytas kaip „netradicinės orientacijos žmonių, t. y. gėjų, lesbiečių ir visų kitų, kuriuos galima priskirti šiai grupei, organizacija“. Siužete teigiama, kad organizaciją „praktiškai tiesiogiai globojo JAV prezidentas ir Kongresas“.

Vaizdo klipą, iliustruojantį šiuos teiginius, sudaro kadrai su satanistų penkiakampe žvaigžde ir spalvotu kalendoriumi.

Roterdamo istorija kartojasi

Prasidėjus karui, apie būtinybę evakuoti meno kūrinius įspėjęs K. Akinša pradėjo fiksuoti kultūros paminklų griovimą.

„Rusijos karo sistema – visiškai nekontroliuojamas miestų erdvių bombardavimas, todėl ir naikinami paminklai. Roterdamo istorija kartojasi“, – sako jis. Istorinį Roterdamo centrą 1940 m. visiškai sunaikino vokiečių aviacija.

„Toks įspūdis, kad rusų armija visiškai nieko nežino apie tarptautines konvencijas. Ką jau kalbėti apie tokias smulkmenas kaip kultūros nuosavybės išsaugojimas. Jie net nesupranta, kad kultūros paveldo naikinimas yra karo nusikaltimas“, – pabrėžė K. Akinša.

Kultūros objektai saugomi pagal keletą tarptautinių sutarčių. Kaip civilinius objektus juos saugo Ženevos konvencijos, reglamentuojančios kovinių veiksmų taisykles. Kultūros vertybių apsaugai užtikrinti 1954 m. buvo priimta Hagos konvencija. Rusija ir Ukraina jas pasirašė.

Vadovaujantis Romos statutu, kuriuo Hagoje buvo įsteigtas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, sąmoningos atakos prieš kultūros paminklus yra traktuojamos kaip karo nusikaltimai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
3.6667

„Aštuonios tobulos žmogžudystės“: kai nusikaltimai iš knygų persikelia į gyvenimą knygos ištrauka

„Fantastinis malonumas: ir knygą versti, ir visą jos palydą – romane minimus detektyvus –...

Anykščiuose įsitvirtinusio festivalio „Purpurinis vakaras“ priešvakaris sostinėje: lauks būrys žinomų scenos veidų

Po kelių metų pertraukos į sostinę sugrįžta vilniečių itin pamėgtas ir be galo laukiamas...

Vizualiais kūriniais garsėjantis teatro kūrėjas iš Graikijos – festivalyje „ConTempo“: norėčiau, kad dažniau būtume kaip vaikai

Kitoje ekrano pusėje mane pasitiko entuziazmo pilnos akys. Nenustebau, kad vėliau kalbėjomės apie...

Ant Šv. Angelo tilto Romoje – miegančio migranto statula

Ant Šv. Angelo tilto – vienos pagrindinių jungčių, jungiančių Vatikaną su Roma – buvo...

Renginių ciklas „Kritinė indukcija“: ko reikia, kad miesto erdvės atitiktų jose veikiančių, gyvenančių ar dirbančių žmonių poreikius?

Rugpjūčio 11 dieną, ketvirtadienį, Kaune prasideda renginių ciklas, skirtas geriau savo miestą...

Top naujienos

Senų ir taršių automobilių vairuotojams reikėtų susirūpinti: jau netrukus laukia daug problemų (8)

Kaip konkrečiai nuo 2027 metų bus ribojamas 17 metų senumo ir senesnių automobilių registravimas,...

„Perlas Energijos“ atvejis sudavė smūgį: klientai lieja pyktį, abejoja tiekėjais, net jaučia gėdą (6)

Nepriklausomam elektros tiekėjui „ Perlas Energija “ paskelbus, kad atsisako fiksuotos kainos...

Nausėda: laukiu grįžtančios iš atostogų Šimonytės – taip, kaip vyksta, neturėtų būti (2)

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad laukia, kol premjerė Ingrida Šimonytė grįš iš...

Moldova įspėja dėl Rusijos: yra negerų ženklų

Moldovos vicepremjeras Olegas Serebrianas mano, kad melagingų pranešimų apie svarbių šalies...

Suomija paleido ilgai atidėliotą naują atominį reaktorių, galingesnį nei buvę Ignalinoje, – stabilizuos kainas ir Lietuvoje (2)

Ilgai atidėliotas „Olkiluoto-3“ branduolinis blokas sekmadienį paleistas bandymams ir...

Propagandistas Solovjovas pratrūko: grasina pagrobti Lietuvos Seimo narį ir išgabenti teisti į Rusiją (33)

Seimo nario Mato Maldeikio pasisakymai apie Rusijos agresiją sukėlė net ir Kremliaus propagandisto...

Putino desperacija: ieškodamas išeities pateko į Erdogano spąstus

Praėjusį penktadienį Sočyje susitikę Rusijos ir Turkijos prezidentai draugiškai...

Janeliūnas pataria nenutraukinėti sutarčių su „Perlas Energija“: nesutinkantys už elektrą mokėti biržos kaina bus teisūs

Nepriklausomam elektros tiekėjui „ Perlas Energija “ paskelbus, kad visi klientų, pasirinkusių...

Karas Ukrainoje. Melitopolyje – juoda naktis rusų okupantams Pentagonas: Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista iki 80 000 rusų

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį kalbėjo apie branduolinės katastrofos...

Aiškėja žiaurios orlaivio avarijos aplinkybės: atskleista ir antrojo piloto tapatybė nežinoma, kas valdė lėktuvą; papildyta (4)

Vėlų pirmadienio vakarą visuomenę sukrėtė žiauri dviejų vyrų žūtis Kauno rajone.