„Vėl kilo rimtos aistros dėl Justino Marcinkevičiaus. Vytautas Toleikis parašė opusą, praktiškai atkartodamas anksčiau Nerijos Putinaitės iškeltą naratyvą. Apie tarybinį tautiškumą, kuris buvo nuleistas iš viršaus, pragmatiškas, naudingas sovietams. Taip, galima sakyti, jog sovietai skatino tautiškumą ir tai buvo vienas iš efektyvių būdų išlaikyti imperiją. Kaip kažkada Romai prireikė krikščionybės – religijos, galinčios vienyti visas imperijos tautas, taip sovietams prireikė tautiškumo iliuzijos puoselėjimo. Ir sovietai sėkmingai tai darė.

Dainų šventė – geras to pavyzdys. Ir Marcinkevičius užsakymą trilogijai, žinoma, gavo iš šios naujos sovietų politikos bokštų. Bet štai ką pasinaudodamas šita politika parašė Marcinkevičius jau yra visai kas kita ir lyginti tai su Dainų šventės kičine stilizacija, masinį renginį su elitinėmis Marcinkevičiaus dramomis, kurias elitinėse scenose vaidino geriausi mūsų aktoriai, yra tiesiog blogas skonis ir visiškas teatro bei dramaturgijos nesupratimas. Pavyzdžiui, štai kaip Putinaitė analizuoja trilogiją: „Ir pats Mindaugas nuolat konfliktuoja su artimaisiais ir pats su savimi. Jis nuolat patiria kančią. Visose trijose J. Marcinkevičiaus dramose Lietuvos istorija vaizduojama kaip kančios istorija. Mindaugas dramos pabaigoje nužudomas, „Katedroje“ pralaimimas sukilimas, Mažvydas yra išvaromas iš Lietuvos.“

Putinaitė tarsi nori pabrėžti, kad Marcinkevičius tyčia skleidė pesimizmą, norėdamas paralyžuoti Lietuvos valią ir ryžtą. Toks įspūdis, kad ji niekad neskaitė antikinių tragedijų ir nežino, kad teatro variklis yra konfliktas. Tragedija ar drama, kaip žinia, yra žanrai, neturintys geros pabaigos. Ji tarsi pati sau prieštarauja, siūlo iki tol sovietinėje kultūroje egzistavusį dirbtinį „sveiką“ optimizmą ir patosą. O juk tuo metu Marcinkevičiaus dramos paveikė žiūrovus atverdamos individo ir tėvynės dramą ir kančią. Tuometinis žiūrovas lyg antikinis graikas per Marcinkevičiaus dramas patirdavo katarsį. Marcinkevičiaus dramos – daugiasluoksnės ir sudėtingos, parašytos gražia eiliuota kalba, suvokiant esminius dramaturgijos dėsnius. Tai vieninteliai tokie klasikinės, eiliuotos dramos kūriniai – iki tol tokių Lietuvoje nebuvo ir daugiau tokių nebus. Ir ne dėl to, kad nebegali atsirasti tokių talentų – tai apsprendžia pati istorinio laiko specifika. Todėl ir paminklo statymas šiam reiškiniui, padariusiam savo laiku didžiausią poveikį (tiek intelektualinį, tiek patriotinį ir dvasinį) yra tikrai prasmingas.

Aš statydamas „Katedrą“ sąmoningai neinterpretavau jos postmodernistiškai, ko iš manęs visi labai tikėjosi – padariau ją 7-ojo dešimtmečio staile, tik gal nuėmiau kiek patetikos, būdingos tam laikui, ir už tai buvau stipriai kritikuojamas teatro kritikų, bet žiūrovas ašarų neslėpė. Tai tapo vėl vienu žiūrimiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių. Beje, Dalia Grybauskaitė dėkodama spektaklio kūrėjams irgi neslėpė ašarų. „Katedra“ nacionaliniame dramos teatre gali eiti dar dešimtmečius, bet deja, ko gero, jos neberodys – teatras keičia kryptį ir greičiau jau rodys kokią publicistinę didaktinę hipsterišką moralkę, tarkime, apie ekologiją nei „Katedrą“.

Trilogija – be abejo, savo laiko reiškinys, parašyta taip, kad esmė skaitytųsi tarp eilučių. „Katedros“ žiūrovas suvokė Lauryno Gucevičiaus kovą ne su katalikišku vyskupu, o su tų laikų komunistiniais „vyskupais“ (ir apskritai bandymas kaltinti Marcinkevičių antiklerikalizmu dabartinės vakarų sekuliarios kultūros kontekste atrodo, švelniai tariant, nemoderniai).

XVIII amžiaus sukilimą žiūrovas, žinoma, tapatino su pokario partizanų rezistencija. Beje, ir vyskupo Masalskio personažas – nevienareikšmis ir labai sudėtingas. Vienoje „Katedros“ scenoje vyksta kertinis Masalskio pokalbis su Laurynu Gucevičiumi. Vyskupas bando paaiškinti savo poziciją. Jis sako, kad jis irgi už sukilimą ir prieš Rusijos priespaudą, bet kovą supranta kitaip. Tai iš esmės yra paties Marcinkevičiaus išpažintis Masalskio lūpomis. Masalskis norėjo pergudrauti, apgauti sistemą, jis ne mažiau nei Laurynas geidė pastatyti katedrą, bet liko nesuprastas, įsisiautėliai jį pakorė ir tik Laurynas Gucevičius jį nuėmė nuo kartuvių. Ten yra sukrečianti scena, kurioje jis kalbasi jau su mirusiu vyskupu apie ryžtą kovoti toliau ir nepasiduoti. Marcinkevičius savo trilogijoje pergudravo sistemą ir žiūrovas tai puikiai suprato, bet štai atėjo naujieji įsisiautėliai ir dabar karia Marcinkevičių. Tiksliau ne įsisiautėliai, o kaip kilus pirmam bandymui sumenkinti Marcinkevičių labai teisingai apie tai pasakė Leonidas Donskis – tiesiog naujas elitas bando nustumti senąjį, kad užimtų savo elitariškas pozicijas“, – rašo O. Koršunovas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt