Kol kiti perka dar nepastatytus namus, Aistė Kisarauskaitė iš jų kuria meną: noriu atskleisti gebėjimą svajoti

Ekonomistams nenuilstamai kalbant apie nekilnojamojo turto burbulą, naujus butus, kurie yra išperkami dar iki projekto vystymo pabaigos, menininkė Aistė Kisarauskaitė visus nustebino netikėtu kūrybiniu sprendimu – užfiksavo neįrengtų arba dar tik statomų butų vaizdinį, kurie įsigyjami net jų neapžiūrėjus, o tik pasitelkus vaizduotę... Būtent šis aspektas, anot A. Kisarauskaitės, Vilniaus Rotušėje atidariusios parodą „Tobula vieta gyventi“ – yra svarbia meninės idėjos dalimi.

Tarpinė būsena – nepastebima

A. Kisarauskaitė savo meninėje kūryboje tikino pastebėjusi dėsningumą – pagrindiniu veikėju jos darbuose dažnai tampa laikas.

„Praeitis, o kartais ir ateitis. Šiuo atveju, mūsų įsivaizduojama, nes apie kitokią ateitį dabar ir negalime kalbėti, nežinome, kaip ten bus... Ta proga prisiminiau ankstesnį savo projektą, kurį dariau kartu su chirurgais. Nugruntavau drobę, užtempiau kaip tapybai, o žymiausi šalies chirurgai paprašyti padarė savo pjūvį, kurį susiuvo chirurginėmis siūlėmis. Tas projektas, iš esmės, irgi kalbėjo apie tuos pačius dalykus. Siūlai išyra, lieka randas, bet tarpinė būsena – žmonėms nepastebima, nors tai yra mūsų gyvenimas. Tačiau anuomet buvo pokalbis apie gijimą, o dabar – apie svajones“, – kalbėjo kūrėja.

Šis projektas, kaip pabrėžė A. Kisarauskaitė, neturi neigiamų konotacijų: „Nėra kalbama, kad vystytojai, kurie parduoda butus, ar tie, kurie perka – daro kažką ne taip. Kalbama apie mūsų gebėjimą svajoti, eiti į priekį, numatyti – apie kūrybinį pradą.“

Paklausta, kaip kilo šio meninio projekto sumanymas, ar tik ne iš nuogirdų apie rinką sprogdinantį nekilnojamojo turto bumą, menininkė šypsodamasi atsakė einanti pirmiau. „Šią idėją sugalvojau prieš dvejus metus, dar prieš kainų kilimą; Kultūros taryba skyrė stipendiją šitam tyrimui. Jau turėjau tam tikrą patirtį – esu ieškojusi dirbtuvių, ne vieną kartą keitusi butą, tad turėjau progų apžiūrėti įvairių erdvių. Mintys imtis šios idėjos sustiprėjo per karantiną, kai visi atsikvošėjo supratę, kokia yra svarbi gyvenamoji aplinka. Taip pat ir po filosofo Kristupo Saboliaus paskaitų apie vaizduotę. Du dalykai susilydė į vieną audinį... ir štai rezultatas“, – apie kūrybinio proceso pradžią kalbėjo A. Kisarauskaitė.

Į parodos atidarymą A. Kisarauskaitė pakvietė ir vieną vystytojų, kurio butų šioje ekspozicijoje bus nemažai parodyta, su kuriuo susibendravo. Apskritai menininkė pasidžiaugė, kad viskas vyko sklandžiai, niekam neužkliuvo jos tikslai.

„Smagu, kad niekam neužkliuvo ši intencija, priešingai – visi bendravo maloniai, ačiū Dievui! Juk ateini atseit pirkti buto, ir sakai, kad nori pafotografuoti... Visgi tai nebuvo visiškai melaginga, pagalvojau, kad jeigu ką nors rasiu netyčia, galbūt mamai pakeisiu butą“, – sakė pašnekovė.

Visos fotografijos padarytos telefonu

Vykdant savo sumanymą menininkei teko perlipti ir „drąsos laiptuką“: „Pradėti darbus man visada kainuoja daug jėgų. Kelis kartus vykome kartu su vyresniąja dukra ir kolega... Nedrįsau keliauti ir anuomet pas chirurgus, todėl pirmiausia paprašiau draugų prisiminti, kokius medikus jie pažįsta asmeniškai... Tai ne tik tyrimas, bet ir santykis su žmogumi.“

Fotografijų būtų gerokai daugiau, visgi yra vienas bet. „Visi butai išparduoti, sunku surasti, ką galėtum pasižiūrėti, tiesiog jų nėra. Matai projektą, o butai visi parduoti“, – pirkėjų susidomėjimą nekilnojamojo turto rinka atskleidė A. Kisarauskaitė.

Sunkiausia šitame projekte, anot A. Kisarauskaitės, yra tai, kad į „meninį objektą“ negali pasiimti profesionalios kameros. „Visos fotografijos padarytos telefonu, o būtų galima padaryti taip, kad matytųsi kiekviena betono „pora“ – koks grynos erdvės grožis! Bet telefono galimybės tiek neleidžia, nepasakysi gi, aš čia pasistatysiu kamerą ir truputį pafotografuosiu... (juokiasi.) Techninės sąlygos ganėtinai ribotos. Vis dėlto, patinka, kad pati realybė, pati idėja padiktuoja ir priemonę, ir sąlygas. Labai griežtai apibrėžta – turi eiti ir daryti, nieko daugiau!“, – stebėjosi autorė.

Visų svajonėms yra vietos

Aplankius nemažai aplinkų – kokia yra „tobula vieta gyventi“ – ta, kuri mintyse, ar reali? „Kaip menininkė ir praktikė, kuri nuolatos dirba su medžiagomis, šiuo projektu noriu pasakyti dar vieną dalyką – grynas betonas ir tos tuščios erdvės tokios gražios pačios savaime! Paskui mes jas užstatome daiktais, apgyvename, jos nutriūšta, nusigyvena... Tobula vieta gyventi kiekvienam, aišku, sava“, – įsitikinusi A. Kisarauskaitė.

Rinkdamiesi būstą vieni mąsto paveiksliukais kaip antai: aš čia stoviu virtuvėje, čia guliu lovoje ir skaitau knygą, sėdžiu balkone ir geriu kavą... A. Kisarauskaitė tikino matanti judėjimą.

„Kaip iš virtuvės nueiti į dušą ar kambarį, miegamąjį, kaip aš atsibudusi nukelsiu kojas, kiek erdvės užims praėjimas... Vietos skirtingos, kiekvienas galime jas patirti savaip. Ta įvairovė pati gražiausia. Tobuli butai? Tobulumo niekada nepasieksi, materija visą laiką tam priešinasi, kaip menininkui, taip ir bet kuriam, kuris įsirenginėja būstą – tai neranda plytelių kokių nori, tas ar anas ne taip. Santykis su materija, kaip mes su ja susitariame – tai yra nuostabu! Dar sykį bandome, ir dar sykį... Dar sykį – patekti į savo laimę. Kaip smagu, kad pasaulis toks margas... Visų mūsų svajonėms yra vietos“, – baigdama pokalbį sakė A. Kisarauskaitė.

A. Kisarauskaitės darbų paroda „Tobula vieta gyventi“ Vilniaus Rotušėje vyks iki gruodžio 31 d.