aA
Kokį Vilnių Antrojo pasaulinio karo priešaušryje matė jaunas mechanikas, atvykęs iš Šveicarijos? Į šį klausimą atsakyti gali šiandien Energetikos ir technikos muziejuje atidaryta fotografijų paroda „1937-1940 m. Vilnius šveicaro akimis“.
Kokį prieškario Vilnių matė šveicaras, vadovavęs autobusų garažui?
© DELFI / Andrius Ufartas

Parodoje galima susipažinti su 35 fotografijomis, kurias padarė šveicarų mechanikas Alfredas Rietmannas. Į Vilnių jis atvyko būdamas labai jaunas ir visai nemokėdamas lenkų kalbos. „Sauer“ autobusų įmonė jį paskyrė vadovu ir pavedė ištraukti įmonę iš nuostolių liūno, taigi jaunam žmogui teko įveikti ne vieną iššūkį. Vis dėlto, apie Vilnių ir jo gyventojus šveicaras atsiliepia teigiamai, o jo kaip neprofesionalaus fotografo žvilgsnis suteikia galimybę pamatyti, kuo miestas gyveno 1937-1940 m.

Apie šią asmenybę, jo padarytų fotografijų atradimo istoriją ir į leidinį nugulusius prisiminimus kalbamės su parodos kuratoriumi ir transporto istorijos ekspertu Ričardu Žičkumi.

Ričardai, labai įdomu, kaip jūs atradote šveicaro inžinieriaus A. Rietmanno Vilniuje padarytas fotografijas? Papasakokite.

Reikės atsigręžti į gana tolimą praeitį. Prieš mėnesį buvau Šveicarijoje, muziejuje, kuriame saugomas visas šis turtas. Šveicarai kolegos atnešė mano laišką, rašytą jų muziejui 1988 m. Tais laikais sužinojęs, kad Vilniuje važinėjo „Sauer“ autobusai, susiradau Arbono miesto muziejaus adresą – tai nebuvo visai paprasta, reikėjo įdėti pastangų – ir parašiau jiems laišką.

Nors prisimenu, kad esu į juos kreipęsis, bet iki šiol negalėjau pasakyti, kada tiksliai. Dabar nuvažiavęs pamačiau ir sužinojau, kada pradėjau ieškoti informacijos apie prieškariu Vilniaus gatvėmis keleivius vežiojusius autobusus.

Tai – vienas etapas. Po to daugelį metų domėjausi Vilniaus transporto istorija. Galų gale, atėjo toks laikas, kai pamaniau, kad šia tema galėčiau išleisti knygą. Pradėjęs po truputėlį dėlioti medžiagą, 2003 m. viename moksliniame šveicarų žurnale radau Mario Koenigo straipsnį apie šveicaro A. Rietmanno prisiminimus iš Vilniaus, į kuriuos jis žvelgė iš sociologinės pusės, miestas jam buvo neįdomus. Jo straipsnyje buvo paminėta, kad šio mechaniko prisiminimai buvo iliustruoti.

Taigi ieškodamas informacijos apie šveicariškus „Sauer“ autobusus prisikasėte iki žmogaus, kuris moksliniame šaltinyje paminėjo A. Rietmanno prisiminimus ir jo darytas fotografijas. Kas vyko toliau?

Pradėjau ieškoti kontaktų. Vos ne po dešimtmečio pavyko tiesiogiai susisiekti su Arbono miesto muziejumi. Dabar, kai jau žinau situaciją, suprantu, kodėl tai užtruko taip ilgai – muziejus neturi nei vieno darbuotojo, jį išlaiko miesto bendruomenė. Pareigybės yra, tačiau miestelėnai yra savanoriai.
Per M. Koenigą su muziejaus direktoriumi kontaktą pavyko užmegzti 2014 m. 2016 m. išleidau savo knygą „Vilniaus viešasis transportas iki 1941 m.“, o po metų iš šveicarų gavau visų prisiminimų skaitmeninę kopiją.

Susirašinėjimas vykdavo maždaug taip – laišką parašai, atsakymą gauni po mėnesio. Atrašau tą pačią dieną, atsako vėl po mėnesio. Todėl viskas taip išsitęsė. Vieną dieną pašto dėžutėje radau storoką laišką iš Šveicarijos, o jame – spaudai tinkamos rezoliucijos skanai ir paprastas lapelis su prierašu: „Čia jums, prašome naudotis“. Kai visa tai atkeliavo, man iškart kilo idėja, kad būtų galima surengti parodą, o prisiminimus išversti ir išleisti lietuvių ir lenkų kalbomis.

Pernai parašiau projektą savivaldybei ir gavau minimalų finansavimą. Tai buvo žingsnis į priekį. Jo dėka kovo mėnesį Šlapelių muziejuje atsirado pirmoji paroda. Kitoms veikloms lėšų, deja, neužteko.

Parodos metu daugelis žmonių klausė, kada bus knyga, kurioje galima perskaityti šveicaro prisiminimus. Kaip tik tada atsirado kontaktai su lenkų bendruomene. Netrukus po parodos iš Lenkijos atvyko keleto fondų atstovai. Pristačius idėją, vienas jų „Pagalba lenkams rytuose“ sutiko finansuoti konferenciją Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, šią parodą Energetikos ir technikos muziejuje ir katalogą.

Dėl šio fondo katalogas išleistas lenkų kalba, o ne lietuvių?

Kadangi finansavimas gautas iš Lenkijos, todėl fondas pageidavo, kad projektas maksimaliai pasiektų lenkų bendruomenę.

Pirminė idėja buvo katalogą vienu metu išleisti ir lietuvių, ir lenkų kalbomis, t.y. du leidinius arba vieną dvikalbį. Bet kol kas lietuviškam leidiniui nepavyko surasti finansavimo, todėl katalogas pasirodė tik lenkų kalba. Į šį leidinuką sudėjome visas nuotraukas, parodoje bus tik dalis.
Svarbu paminėti, kad katalogų negalime pardavinėti, tik dovanoti. Būtent tokios nuostatos yra iš finansuotojų pusės, kadangi jie pilnai padengė leidybinio ir kūrybinio procesų išlaidas. Tad jeigu leidiniai kažkur ir atsirastų prekyboje, jų nereikėtų pirkti. Verčiau paieškoti galimybių, kaip šią knygą gauti dovanų. Ne vieną šimtą knygų paliksime Lenkų kultūros namuose.

Kuri dalis Rietmanno prisiminimų atsirado knygoje? Galbūt po išverstomis jo įžvalgomis yra pateikiami jų paaiškinimai, kontekstas?

Išvertėme viską. Knygoje atsirado visi prisiminimai nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Jokių didžiulių komentarų ar išvedžiojimų nedėjome. Labai smagu, kad pavyko išleisti leidinį neprimetant jokių nuostatų. Kiekvienas perskaitęs gali pasidaryti savo išvadas.

Ilgai svarsčiau, ką daryti dėl fotografijų kataloge – jos neturi anotacijų. Fotografijos parodoje jas turi. Kataloge nepridėjau, nes originale jokių anotacijų. Nei vienos nuotraukos kitoje pusėje nėra jokių įrašų. Nusprendžiau, kad ir aš jų nedėsiu. Palieku tai skaitytojui, tegu jis pats įžiūri tuos vaizdus, o jeigu jam neaišku, tuomet studijuoja.

Papasakokite plačiau apie prisiminimų turinį. Kokie jie, kas juose užfiksuota?

Jie labai saviti, įdomūs, emocionalūs, apie tai, kas žmogui įstrigo.

Pavyzdžiui, kaip jis savo pirmaisiais metais Vilniaus burmistro, t.y. mero, įsakymu išvažiuoja apžiūrėti technikos į Lenkijos-Rusijos pasienį. Nuvykus paaiškėja, kad ta technika apžiūrai stovi Rusijoje. Taigi jis ryžtasi nelegaliai kirsti sieną, kad apžiūrėtų techniką ir įvykdytų užduotį. Tai – istoriškai ir politiškai įdomūs dalykai. Kartais mes tą laikotarpį įsivaizduojame labai įtemptą, bet paskaičius atrodo, kad eilinių žmonių gyvenimas iš tikrųjų vyko kiek kitaip, nei mes įsivaizduojame.
Žmogus visa tai parašė praėjus penkiasdešimčiai metų. Tai – ne dienoraštis. Su profesoriumi M. Koenigu sutarėme, kad greičiausiai Rietmannas savo prisiminimus rašė pagal laiškus, siųstus tėvams.

Kodėl inžinierius nusprendė užrašyti prisiminimus po tiek daug laiko?

Pirmuosius savo prisiminimus jis užrašė 1985-1986 m., kai „Sauer“ gamykla užsidarė. Žmogus visą savo gyvenimą atidavė šiai gamyklai.

Esu lankęsis Arbono mieste. Tai – miestas-gamykla. Visi bent kiek vyresnio amžiaus žmonės vienaip ar kitaip buvo susiję su „Sauer“. Dar vyresni senjorai ten dirbo. Mieste viskas priklausė nuo vienos gamyklos – pradinės bei profesinės mokyklos ir t.t. Kai visa tai sugriuvo ir nieko nebeliko, Rietmannas sureagavo skausmingai. Matyt, prisiminęs jaunystę ir visas šiam darbui atiduotas jėgas, jis nusprendė tą periodą aprašyti. Jo įžvalgose daug emocijų. Tai yra labai gražu.

Kita vertus, remtis vien tik žmonių prisiminimais – labai rizikinga, nes jie visad turi emocionalumą ir problemų su datomis. Kadangi transporto istorija pradėjau domėtis prieš 30-40 metų, savo gyvenime mačiau tokių pavyzdžių. Vis dėlto, žmonių prisiminimai nepaprastai vertingi, nes vien sausi skaičiai nieko nesako. Kai prisiminimus ir faktus sudedi kartu, gauni idealiausią kombinaciją.

Ar prisiminimus jis rašė tik sau? Neketino jų išleisti?

Ne, neketino, nors prieš mirtį juos padovanojo muziejui.

Kadangi A. Rietmannas atvyko iš kitos šalies ir kultūros, įdomu, kas jį labiausiai nustebino? Kokios jo įžvalgos apie Vilnių?

Daugelyje epizodų jis pabrėžė Vilniaus daugiakultūriškumą, labai šiltai atsiliepė apie vilniečius.
Rietmannas labai greitai susipažino su dujų fabriko direktoriumi, kuris taip pat buvo šveicaras. Taip pat labai sėkmingai susiklostė jo santykiai su miesto valdininkais. Tad jo bendravimo ratas nebuvo visai įprastas, autobusų garažas tuo metu buvo viena iš didžiausių miesto įmonių. Radijo aparatų fabrikas „Elektrit“ buvo didelė įmonė, o kitų, kuriose dirbtų per kelis šimtus darbuotojų, Vilniuje nebuvo daug.. Dauguma buvo mažesni fabrikėliai, stambesnės pramonės nebuvo.

Jo prisiminimuose, be abejo, yra ir anekdotinių situacijų. Vilniuje pragyvenęs keletą mėnesių, gal net nepilną pusmetį, pradėjo blogai jaustis. Jo pažįstamų ratas rekomendavo jam gydytoją, kuris šneka vokiškai ir mokslus baigęs Vienoje. Kreipęsis į šį gydytoją, jis gavo atsakymą, kuriuo labai stebėjosi. Jis rašo, kad išklausęs visus nusiskundimus gydytojas konstatavo, kad lenkiškas maistas jam netinka. Jeigu jis ir toliau nori taip maitintis, kiekvieną kartą prieš valgį turėtų išgerti taurelę degtinės. Pavalgius išgerti dar vieną taurelę. Nors per savo gyvenimą pas gydytojus lankėsi ne kartą, bet nei vienas nebuvo pataręs vartoti degtinę. Tokio gydymo metodo šveicaras nebuvo girdėjęs (juokiasi).

Perskaičiau visus jo prisiminimus, tačiau neradau neigiamų emocijų. Dažniausiai jis rašo apie su darbu susijusias problemas, tačiau jas sprendžia su dideliu entuziazmu, kantriai.

Vis dėlto, į Vilnių Rietmannas atvyko turėdamas konkretų tikslą. Jam buvo patikėta išgelbėti nuostolingai veikiančią įmonę. Ar jam pavyko?

Pavyko. Dirbti su autobusais jam sekėsi puikiai. 1939 m., prieš įžengiant Sovietinei armijai, jis pasitraukė. Techininės priežiūros ir remonto dėka visi 33 „Sauer“ autobusai sėkmingai važiavo.
1932 m. šie šveicariški autobusai atsirado Vilniuje. Rietmannas čia atvažiavo 1937 m., taigi visas parkas jau buvo nusidėvėjęs. Su tokiu jam reikėjo dirbti – tvarkyti, remontuoti ir užtikrinti, kad kiekvieną dieną tie autobusai važiuotų.

Direktorius rūpinosi gatvėmis miesto pakraščiuose, pavyzdžiui, Valakampių. Nors tuo metu tai buvo kaimas, bet autobuso maršrutas buvo. Ir yra krūva nuotraukų, kaip autobusų parko šaltkalvis remontuoja gatvę. Tai jam visiškai nepriklauso. Tuo turėtų rūpintis miestas, bet kažkodėl garažų viršininkui tai rūpi, jis atsiveža darbininkus, kastuvus, tvarko gatvę tam, kad jo autobusai galėtų atlikti savo funkciją – važinėti ta gatve ir tuo maršrutu. Vėliau tas pats Žvėryne, Savanorių prospekte, kur pavasarį važiuoja remontuoti gatvių. Autobusai įklimpę, negali išvažiuoti, tad jie prašo kariuomenės tankų, kad juos ištrauktų.

Atrodo, kad A. Rietmannas buvo neeilinė asmenybė, savo darbui atsidavęs žmogus. Ką galima pasakyti apie ankstesnius autobusų garažo direktorius? Ar yra žinoma, koks buvo jų vadovavimas?

Prieš jį dirbusieji buvo šveicarai, bet ilgiau nei pusmetį jie neišdirbdavo. Su ašaromis prašydavosi atgal. Teko girdėti, kad vieną iš prieš tai buvusių garažo viršininkų darbininkai įkišo į bačką ir nurideno nuo kalno. Nežinau, ar tai tiesa, ar anekdotas (juokiasi).

Parodos metu tris kartus vyks jūsų bei „Gatvės gyvos“ ekskursijos. Aprašyme nurodyta, kad jos susideda iš dviejų temų. Ką jų metu lankytojai sužinos?

Dalį to, ką papasakojau jums. Kalbėsiu šiek tiek apie autobusų istoriją, šiek tiek apie fotografijas, ką įdomaus galima pamatyti jose. Čia viena dalis. Kartu su Albertu Kazlausku iš „Gatvės gyvos“ pasikalbėjome ir nusprendėme, kadangi šiame muziejuje viską puikiai žinau, pradirbau dešimt metų, lankytojams aprodysiu senąją elektrinę.

Surengėte dvi parodas, išleidote tūkstančio tiražo leidinį lenkų kalba. Kokie tolimesni planai? Ar tai – projekto pabaiga?

Tolimesnė idėja – ateinančiais metais šią parodą „pavėžinti“ po rytų Lietuvos regionus. Norėčiau parodas surengti dviejuose ar trijuose šalies miestuose.

Ekspozicija Energetikos ir technikos muziejuje veiks gruodžio 7-21 d. Ekskursijos – gruodžio 7, 11 bei 18 d.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
5.0000

Mirė italų kalbininkas, žymus baltistas Guido Michelinis (3)

Mirė žymus italų baltistas, Parmos universiteto profesorius Guido Michelinis, ketvirtadienį...

Netikėtai atrasta negirdėta Vytauto Kernagio daina (19)

Šiandien pirmą kartą pristatoma niekam negirdėta, 1976 m. parašyta, maestro Vytauto Kernagio...

Netradicinis Advento kalendorius kino mylėtojams – kasdien po naują filmą

Didžiausių metų švenčių laukite su kinu – kasdien gruodžio 1–24 dienomis „Skalvijos“...

Alberto Camus pamoka Covid-19 pandemijos laikams (2)

Daugiau nei prieš 70 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Albertas Camus parašė romaną...

Virtualiame „Paviljono“ knygų savaitgalyje – dėmesys kultūros istorijai ir stiprioms rašytojų asmenybėms

Visai netrukus, gruodžio 4-6 d. vyks penktasis virtualus „Paviljono“ knygų savaitgalis....

Top naujienos

Lietuvio atradimai Norvegijoje nustebino net vietinius: užfiksuoti vaizdai masina atvykti ir nemėgstančius šaltų kraštų (29)

Turbūt sutiksite, kad per karantiną lietuviai juda kur kas mažiau – riboja ne tik namų sienos,...

„Žalgirio“ nesėkmių serija Eurolygoje tęsiasi – pralaimėjo penktą kartą iš eilės (311)

Nesėkmių seriją Eurolygoje išgyvenančiam Kauno „Žalgiriui“ (5/6) ketvirtadienį nepavyko jos...

Santaros klinikų medikė: net ir reanimacijoje dėl COVID-19 gydytas pacientas viruso egzistavimu netikėjo (370)

Kai kurie pacientai, net ir paguldyti į Santaros klinikų reanimacijos ir intensyvios terapijos...

Vis daugiau vaikų kamuoja šis sutrikimas: pasekmės – daug liūdnesnės nei galima įsivaizduoti (2)

Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį viršsvorį turinčių ar nutukimu sergančių vaikų gretos...

Dobrovolska papasakojo, apie ką kalbėjo su Nausėda: buvo labai įdomu mato būdą atpiginti notarų ir antstolių paslaugas (318)

Kandidatė į teisingumo ministres Evelina Dobrovolska sako turinti aiškią viziją, ką reikėtų...

Sunkus pasirinkimas: kokias galimų viceministrų pavardes Prezidentūroje išgirdo kandidatai (303)

Po Seimo balsavimo, prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį dekretu paskyrė Ingridą Šimonytę...

Seksas po 50-ties: patarimai, kurie padės iki senatvės mėgautis intymiais santykiais

Kad ir kiek mus bandytų įtikinti, kad lekiantis laikas tai tik skaičiai dokumente, o patirtis yra...

Sigutė Limontaitė | D+ nariams

Privatus detektyvas Romualdas: melagiai ir nusikaltėliai jo bijo – demaskuos vos per kelias minutes

Jis pažįsta jus geriau, nei jūs pats save. Vos kelios minutės pokalbio ir jis pasakys, ar...

Mokslininkai siūlo sukurti naują sekso robotų tipą: jie padėtų spręsti labai liūdną problemą (4)

Vašingtono universiteto mokslininkė Nancy Jecker nemano, kad sekso robotai yra juokinga tema –...

Specialistė išvardijo tinkamiausius žaislus 0-1 metų vaikams: neapsigaukite su populiariausiais mamų pirkiniais (2)

Artėjant didžiosioms metų šventėms, tėvai, seneliai, dėdės ir tetos šluoja nuo parduotuvių...

|Maža didelių žinių kaina