Knygos dizaineris – tartum režisierius

Žvelgdama į LDS parodų salės erdvėje išdėliotus A. Dautartaitės-Krutulės kurtus knygų viršelius užduodu jau amžinu tapusį klausimą: kas gyvenime svarbiau – vidus ar išorė?

„Viršelis ateina iš knygos turinio, turi atspindėti, atliepti tai, ką atrasi viduje, sukuria lūkestį, pažadą tam, kas laukia skaitytojo. Taip ir gyvenime: žmogaus išorė atspindi vidų, atsiskleidžia vidiniai charakterio vertybių dalykai. Negali nuo to pabėgti, tai tam tikra visuma. Jeigu pasižiūrėsite į mano kurtus knygų viršelius – jie nėra puošnūs, daugeliu atvejų – asketiški. Paroda – tarsi akistata: iki tol nebuvo progos išsidėlioti savo darbų, juos apžvelgti“, – kalbėjo A. Dautartaitė-Krutulė.

Kuriant knygos dizainą reikia ne tik techninio išmanymo, bet ir meniško požiūrio, išmonės. A. Dautartaitė-Krutulė prisipažino visada jaučianti dilemą dėl tiražinių leidinių – kiek tiražinė knyga su savimi gali atsinešti meninės kategorijos lauko potyrį, tai pliusas ar minusas? Tarp A. Dautartaitės-Krutulės sukurtų viršelių – nemažai meno albumų, poezijos knygų, akademinių, avangardinių leidinių. „Išskirtiniai projektai – arba aš prie jų prilimpu, arba jie mane prisitraukia, tuomet ir kūrinio tiražą lengviau pateisinu“, – sakė pašnekovė.
Agnės Dautartaitės-Krutulės apipavidalintos knygos
Agnė Dautartaitė-Krutulė
„Viršelis ateina iš knygos turinio, turi atspindėti, atliepti tai, ką atrasi viduje, sukuria lūkestį, pažadą tam, kas laukia skaitytojo. Taip ir gyvenime: žmogaus išorė atspindi vidų, atsiskleidžia vidiniai charakterio vertybių dalykai. Negali nuo to pabėgti, tai tam tikra visuma“
A. Dautartaitės-Krutulės kurti viršeliai, atrodytų, knygai padeda atsiskleisti kaip meno kūriniui. Natūraliai iškyla klausimas, ar tinkamas knygos dizainas gali proteguoti turinį?

„Knygoje svarbu susišnekėjimas – su tekstu, su autoriumi, turi išgirsti tai, kas sakoma tarp eilučių... Jeigu vaizdo knyga – tenka galvoti, kaip tas vaizdas galėtų labiau atsiskleisti. Kažkas yra gražiai pasakęs, kad knygos dizaineris – tartum režisierius, kuris duoda vaidmenis, randa erdvę atsiskleidimui. Tai komandinis darbas, o paskutinė grandis – dizaineris. Visgi, dizainerio žodis ne visada būna paskutinis – yra ir leidykla, ir autorius, ir daug kitų veikėjų toje knygoje. Žmogus, išmanantis teksto subtilumus ne visada pasiduoda kokiam nors eksperimentui, nes tai jam regisi tartum klaida. Tačiau ne visada tai klaidos, o unikalumas. Tuo metu iškyla kertinių klausimų, diskusijų – kaip elgtis? Ar rašyti knygos pavadinimą iš mažosios raidės, ar galima taip daryti?“, – apie kūrybiniam procesui tenkančius sprendinius ir kompromisus pasakojo dizainerė.

Geriausiai iliustruojantis procesą, kai tiražinė knyga tampa meno objektu, dizainerės manymu, – menininkės Severijos Inčiriauskaitės- Kriaunevičienės darbų katalogas, išleistas plėšomo kalendoriaus formate:

„Tai katalogas, pristatantis menininkės S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės meno kūrinius, kurie pirmu žvilgsniu matomi tik fragmentiškai, o visą kūrinį galima išvysti išplėšius plėšomo sieninio kalendoriaus 30 lapelių (mėnesį) ir sudėjus jį kaip puzlį. Šį veiksmą menininkė įgyvendino vienoje iš savo parodų, kur ir buvo eksponuojami suklijuoti kūrinių reprodukcijų visi fragmentai – 12 darbų.“

Agnė Dautartaitė-Krutulė

Amato dalykai kenkia idėjai, ji silpsta

Dizaino linijoje dirbantys kūrėjai neretai pažymi, kad šioje profesijoje sudėtingiausia yra suderinti savo matymą su užsakovo, esą tenka perlipti nemažą laiptelį – esi kūrėjas, norėtųsi įgyvendinti savo viziją, deja, tenka derintis. Paklausta, ar tai yra pats sudėtingiausias proceso momentas, A. Dautartaitė-Krutulė sakė, kad knygos viršelio kūrime dalyvauja daug veikėjų, kiekvienas jaučia atsakomybę, tad taip – nelengva rasti visapusišką idėjos pateisinimą, tartum amato dalykai kenkia idėjai, ir todėl ji silpsta.

„Kai menininkas organizuoja parodą – yra atsakingas pats už save, sprendimą priima pats vienas. Visi leidybiniai dalykai, kurie tiražuojami – didelė atsakomybė kiekvienam projekto dalyviui. Pagaliau, pati leidykla rūpinasi, kad idėjos būtų įdomios žmonėms, tiražas negulėtų sandėlyje. Mano tikslas – kiek įmanoma maksimaliai sustiprinti, parodyti idėją. Proceso gale savęs klausiu – ar išliko ta pirminė mintis, ar ji nuo visokių įtakų nepasidarė nematoma?“, – pasakojo susidurianti su iššūkiais A. Dautartaitė-Krutulė.
Agnė Dautartaitė-Krutulė

Sudėtingą viršelio gimimą, apie kurį, kitą sykį, net nesusimąstoma paėmus knygą į rankas, regis, geriausiai atskleidžia bestseleriu tapusios Marinos Abramovič autobiografijos „Eiti kiaurai sienas“ apipavidalinimo istorija, kuri buvo pasakojama iš lūpų į lūpas. Knygos tekste yra toks siužetas – Marina paauglystėje su draugu žaidė rusišką ruletę, dėl to jos tėvų knygų lentynoje atsirado šautinė skylė. Pats tekstas, kaip pasakojo A. Dautartaitė-Krutulė, pasufleravo tokį sprendimą. Tačiau iš pradžių leidyklai „Kitos knygos“ idėja pasirodė problemiška, tad dizainerė pragręžė senus teisinius kodeksus, kad įsitikintų, ar įmanoma pragręžti virš 400 puslapių knygą, ir dar kietu viršeliu. Visgi jai pavyko, „Balto print“ spaustuvė nusipirko specialų grąžtą, atliko bandymus. Galiausiai visi patikėjo dizainerės idėja.

„Kai atėjau į leidykla su mintimi – knyga peršauta kulkos, visi šią mintį priėmė kaip žavią, bet kai pradėjo galvoti, kaip čia viskas turi būti – pradėjo abejoti, ar išvis reikia tai daryti. Techniškai tai buvo iššūkis – ir leidėjui, ir spaustuvei. Reikėjo ieškoti sprendimo, kaip tai atlikti kokybiškai. Klausiu, tariuosi, o man sako, gal geriau taip nedaryk, tada ta idėja, dėl kurios aš sergu, ji silpsta... Kaip ir visur gyvenime – kažką reikia paaukoti vardan minties, idėjos, tikslo, gėrio, pozityvumo. Galvoju, kodėl nepabandžius to padaryti su knygos viršeliu?“, – pasakojo dizainerė.

Tiražinės knygos projektas „Pokalbiai su Jurgiu Baltrušaičiu“, A. Dautartaitei-Krutulei regisi itin prasmingas ir išskirtinis, nes rengė ją kartu su savo studentais.

„Matau prasmę, kai savo patirtimi galiu pasidalinti – pasikviečiau savo studentus, kuriems dėstau. Smagu, kai jaunas žmogus gali kurti, dirbti komandoje, diskutuoti, pasitarti. Galiausiai ši knyga tapo kūnu“, – pasidžiaugė Vilniaus dailės akademijoje Grafikos katedroje dėstanti A. Dautartaitė-Krutulė.
Agnė Dautartaitė-Krutulė

Savo rogėse

Pagal išsilavinimą A. Dautartaitė-Krutulė – grafikė. Su pastebėjimu, kad tiesioginė profesija galbūt liko kiek nuošalyje, pašnekovė nenorėjo sutikti – nuo grafikos, tikino ji, nesijaučia nutolusi.

„Keistas dalykas, įsivaizduojame grafiką kaip piešinį, estampą, printą – tai laikome grynuoju menu, o knyga tarsi ateina į tą taikomojo meno kategoriją. Ji turi kitokius veikėjus. Žiūriu į architektus – ten yra daug amato, apskaičiavimo, sprendinių. Knygos apipavidalinimas man truputį panaši kategorija, tik miniatiūriniame variante. Mokiausi Knygos meno Grafikos katedroje, kaip ir nesijaučiu nutolusi nuo specialybės, galvoju, kad dirbu tai, kas man atrodė įdomu, tai mano vieta“, – įsitikinusi menininkė.

Galbūt, kaip samprotavo A. Dautartaitė-Krutulė, kiek neįprasta būdavo tai, kai pradėjus dirbti Grafikos katedroje, kolegos išvykdavo į užsienį dalyvauti grupinėse parodose, o ji neturėjusi kaip įsiterpti į jų draugiją: „Formatas nelabai pritaikomas, tad kėliau sau klausimą – ką iš tikrųjų darau? Dabar esu visiškai rami – savo rogėse. Čia galiu padaryti daugiausia, man įdomu ir kiti vaizdo tvėrimo būdai, bet čia aš turiu – galimybę, galią. Knygos menas – pilnavertis grojėjas kultūros lauke, man atrodo, atsineša savo muziką, kuri yra kitokia, bet įdomi.“

Kad suprastum esąs „savo vietoje“, A. Dautartaitės-Krutulės įsitikinimu, reikia būti sąžiningam su savo širdimi. „Deja, mokykloje nemokina klausytis savo širdies. Mokina matematinių formulių, taisyklių, jaunystėje įgauname tokį įgūdį: tą su tuo sudėjus – gaunasi taip, tai yra vertė. Tačiau iš tiesų, kur yra ta tikroji vertė – akimirksniu pasako širdis, nereikia išvedžioti jokių formulių. Širdis sako, va, tau patinka, laikas tarsi išnyksta... Aš irgi ilgą laiką nepasitikėjau širdimi, galvojau ir ten pabūti, ir tą padaryti, reikėjo laiko, kad suprasčiau – čia mane labiausiai traukia. Vis dėlto, šiandien žiūrint į praeitį – nieko nekeisčiau, tas patirtis iš naujo kaupčiau. Kurį laiką dirbau reklamos srityje, tai davė tam tikrų įžvalgų, kurių nebūčiau gavusi, jei visą laiką būčiau dirbusi su knyga. Gyvenimo patirtys – turi įtakos“, – nė kiek neabejodama sakė pašnekovė.

Niekas nepaneigtų, kad daugiausia įtakos turi ir artimiausia aplinka, iš čia daugiausia pasisemiama įkvėpimo. „Taip, ir aš pasisemiu. Mano mama – teatro scenografė Virginija Idzelytė-Dautartienė, be abejonės, tam tikrą meninį skonį įgijau dar namuose. Tėtis Algimantas Dautartas – inžinierius -ekologas, tarsi kitos sferos atstovas, bet irgi daug dalykų davė, suvokimą, kad kartais gali rasti būdą, kaip išspręsti tam tikrą problemą. Be jų nekurčiau to, ką dabar darau. Turėjau galimybes jungti du pasaulius – meno ir inžinerinį“, – šiltai apie artimuosius kalbėjo A. Dautartaitė-Krutulė.

Sukūrusi savo šeimą, tikino ji, taip pat sulaukusi palaikymo: „Dėkoju angelams, kad jie man duoda galimybę taip gyventi ir kurti, kaip aš noriu. Kai niekas nekiša pagalio į ratus – tiesiog darai. Ne visi turi tokį komfortą. Po to likome dviese su dukra gyventi. Kai ji rinkosi profesiją, galvojau – ne, ne, tik ne menininkė! Bet ji mane visgi nustebino, įstojo į menus, Grafikos katedrą. Priešinausi tam pasirinkimui, bet ji turi tvirtą valią ir žinojimą, tad manęs neklausė. Lengva, žinoma, nebus, bet žmogus jaučia, kur jis nori būti. Iškeliavo gyventi savarankiškai, bet pasiėmė savąjį kūrybinį debesį.“

Paroda, pristatanti LDS apdovanojimo – Aukso mūza / Aukso ženklelis 2021 metų laureates: Agnę Dautartaitę-Krutulę, Moniką Žaltauskaitę-Grašienę ir Arūnę Tornau, sostinės LDS parodų erdvėje (Vokiečių g. 4) bus rodoma iki gruodžio 30 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)