Vakare uždarius knygyną, Karlas Kolhofas kaskart leidžiasi vaizdingomis senamiesčio gatvelėmis ir asmeniškai išnešioja užsakytas knygas ypatingiems klientams. Šie žmonės jam tarsi draugai, o jis – svarbiausia juos su pasauliu siejanti gija. Ant pečių knygininkas nešioja garbingo amžiaus sulaukusią kuprinę, kimšte prikimštą knygų. Kiekviena jų supakuota į popierių lyg dovana, o Karlo niekas kitaip nevadina, tik knygų dalintoju. Tačiau, jam netikėtai praradus darbą, prireikia knygų ir devynmetės mergaitės galių, kad visi, net ir pats Karlas, išdrįstų susitikti...
Sklandus, vaizdingas ir poetiškas pasakojimo stilius jau pirmaisiais žodžiais įsiskverbia į skaitytojo širdį ir leidžia jam žengti šalia Karlo, lydėti jį kasdienėse kelionėse ir pažinti jo klientus bei naująją draugę – devynmetę Sašą, kuri savo vaikiška išmintimi ir drąsa neretai pranoksta suaugusiuosius. Karlas yra santūrus ir vienišas senukas, kuris gali atrodyti šiek tiek keistas, bet, geriau jį pažinus, už šio fasado išryškėja empatiškas žmogus, kuriam rūpi jo klientų likimai.
Romano autorius labai aiškiai parodo, kad knygos ne tik suartina ir sujungia žmones, bet ir suteikia galimybę pabėgti nuo kasdienybės bei atsiverti kitiems, taip bent trumpam pamirštant savo vienatvę. Šis kūrinys parašytas kaip šiuolaikinė pasaka ir yra duoklė knygų pasauliui. Tačiau „Knygų dalintojas“ – ne vien meilės grožinei literatūrai deklaracija. Pasakojime aiškiai matyti ir knygynų komercinimo kritika, nes šiuolaikiniams knygų pardavėjams dažnai pritrūksta reikiamų žinių.
C. Hennas su meile apibūdina kiekvieną savo personažą. Jo romanas yra ne tik apie knygas ir jų skaitytojus, bet ir apie draugystę, sąmoningumą bei gyvenimo smulkmenas. Nors mūsų visuomenė nuolat keičiasi, autorius visus knygų mėgėjus skuba paguosti: „Užrašytas žodis išliks visada, nes yra dalykų, kurių geriau išreikšti neįmanoma.“
Buvęs radijo laidų vedėjas, žurnalistas, vyno ir restoranų kritikas C. Hennas rašo ne tik romanus, bet ir negrožinės literatūros knygas vyno bei kulinarijos temomis. Jis yra pelnęs ne vieną kultūros premiją, o romanas „Knygų dalintojas“ užėmė šeštą vietą 2021 m. „Spiegel“ bestselerių sąraše.
Iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kitą vakarą ji vėl buvo čia. Saša nusprendė veikti gudrumu. Kad ir kokie geri būtų jos argumentai lydėti Karlą, jis visada sugebėdavo atsikirsti. Todėl ji visiškai nieko nesakys ir tiesiog eis drauge.
Karlas kiekviename žingsnyje laukė, kol išgirs iš jos bent žodį, bet nesulaukė. Kadangi nežinojo, ką jai pasakyti, nesakė nieko. Kurį laiką taip ir ėjo vienas greta kito. O tuomet Karlas ir nutarė jai leisti eiti drauge tik šiandien, nes ji buvo tokia tyli, nors tai, be jokios abejonės, buvo klaida. Jis pažvelgė į ją.
– O tu nesakai nė žodžio. Visą laiką tyli!
– Taip, aišku.
– Ir nekreti niekų. Kaip vaikai kad daro.
– Niekada to nedarau.
– Nekibk prie mano klientų!
– Niekada prie nieko nekimbu.
– Tik šiandien! Išimties tvarka. Ar žinai, kas yra išimtis?
– Aišku. Aš nebe vaikas, man beveik dešimt metų!
Sašai teko žengti du su puse žingsnio, kai Karlui pakako vieno vienintelio. Todėl jos žingsniai greta jo buvo neramūs, tolygų jo žingsnių taktą papildė neritmingas šlepsėjimas.
Išnirus Darsio vilai, Karlas sustojo ir giliai atsiduso.
– Misteris Darsis – labai geras klientas. Beveik kasdien perskaito po knygą.
– Visą knygą?
– Taip.
– Oho, – Saša pagarbiai linktelėjo. – Turbūt daugiau nieko ir neveikia. – Ji pažvelgė į vilą. – Tuomet jo namai tikriausiai pilni knygų. Iki pastogės.
Pilna knygų vila jai atrodė lyg rojus. Ar bent jau vienas rojų, kuriuos ji galėjo įsivaizduoti. Vienas jų buvo tipiškas: su cukraus vatos medžiais ir šokolado fontanu. Sašos nuomone, devynmetei buvo galima turėti visą rojų rinkinį.
– Man atrodo, kad misteris Darsis nelabai žino, kaip elgtis su vaikais, – įspėjo skambindamas Karlas. Ir tą akimirką pasijuto tarsi jo sąjungininkas.
Šeimininkas pravėrė ir tučtuojau vėl užvėrė duris, nes pamatė Sašą ir pamanė, kad jiedu renka lėšas labdaros tikslais. Darsis labai nemėgo aukoti asmeniškai. Jis kasmet pervesdavo dešimtadalį savo pelno labdaros organizacijoms, bet, įspausdamas pinigus asmeniškai kam nors į delną, jis jautėsi lyg atsiprašydamas.
Karlas dar kartą paskambino.
– Tai aš, pone fon Hohenešai. Karlas Kolhofas iš knygyno „Prie miesto vartų“.
Durys vėl atsivėrė.
– Ko reikia tam vaikui?
– Ji su manim. Ji labai paklusni.
Tai buvo ne konstatavimas, o prašymas.
– Kiek knygų turite? – paklausė Saša. – Iš viso?
Darsis tik papurtė galvą, lyg būtų nesupratęs klausimo.
– Aš labai gerai skaičiuoju, – tarė Saša ir šmurkštelėjo pro jį. – Tiesiog puikiai. Sako, mergaitėms nesiseka matematika. Kurgi ne! Dar sako, kad mergaitėms nesiseka sportas. Aš moku bėgti ir skaičiuoti vienu metu! Parodyti?
Saša nelaukė atsakymo. Jos patirtis bylojo, kad galima sulaukti priešingo atsako, nei tikiesi. Taigi, ji įlėkė į vilą, kuri, rodėsi, buvo pilna koridorių su paveikslais ant aksomu apmuštų sienų, laiptų ir turėklų, durų ir langų. Ko ji nebuvo pilna – tai žmonių ir knygų. Vietoj mūro Saša tikėjosi išvysti galybę knygų nugarėlių, bet nebuvo nė vienos.
– Sustok, vaike! – išgirdo už nugaros, bet apsimetė, lyg būtų sakoma kažkam kitam, bėgiojančiam po vilą.
Netrukus Saša pateko į didžiulę tuščią salę su liepsnojančiu senu židiniu, tamsiai rudos odos sofa ir marmuro staleliu, ant kurio gulėjo nešiojamasis kompiuteris ir trys knygos.
– Trys? – sušuko ji. – Tik trys? O kurgi kitos? Rūsy?
Saša buvo bebėganti toliau, bet į salę įžengė Darsis su Karlu.
– Be galo apgailestauju, – tarė Karlas. – Nesitikėjau tokio elgesio.
Jis tikrai baisiausiai apgailestavo. Su savo ištikimais klientais, tais likusiais keliais, jis elgėsi atsargiai lyg su stiklo figūrėlėmis, o dabar turėjo žiūrėti, kaip Saša viską griauna, vieną jų sudaužė. Būtent misterį Darsį, patį santūriausią iš visų, kuris taip saugo savo asmeninę erdvę, išsirinko būtent jį. Ir kodėl gi jis neatsispyrė, kodėl leido eiti drauge? Senas kvailys! O šitą vaiką jis tučtuojau parves į namus ir lauks, kol tėvas grįš iš darbo, o tada jam lieps pasirūpinti, kad Saša daugiau niekada nebekibtų. Misteris Darsis prisiartino prie Sašos. Kažin ką iš įtūžio jis padarys?
– Daugiau knygų nerasi, – švelniai pasakė. – Visuose namuose tėra trys.
Saša išgąstingai pažvelgė į židinį.
– Negi jas sudeginate?
Darsis atsisėdo ant sofos.
– Eikš.
Saša nedvejojo. Ji tebegyveno pasaulyje, kuriame turtingi žmonės yra geri, kitaip nebūtų tokie turtingi. Požiūris, kuris su metais pasikeis.
– Žinai, labai mėgstu knygas, todėl jų nedeginu. Nors manau, kad knygas deginti galima, bet tik išimties atveju, kad sušiltum, kai žiemą spigina šaltis ir yra pavojus mirtinai sušalti. Tuomet jos gali išgelbėti gyvybę. Tai padaryti knygos gali įvairiais būdais: jos gali sušildyti mūsų širdis, o kritiniais atvejais ir mūsų kūnus.
– Bet kurgi visos knygos? – paklausė Saša.
– Matai, žmonės vis labiau užmiršta skaityti. O štai tarp viršelių yra žmonių, jų istorijų. Kiekvienoje knygoje yra širdis, kuri ima stuksenti, kai ją skaitai, nes paties širdis su ja susivienija. – Jo balsas skambėjo liūdnai.
Kalbėdamas Darsis nežiūrėjo į Sašą, jis žiūrėjo į ugnį. Paprastai jis daug nekalbėdavo, o ir šįkart jam pavyko tik todėl, kad kalbėjo lyg su savimi. Ir jei šią akimirką jis apskritai su kuo nors kalbėjo, tai su Karlu, kuriam jis jau taip seniai norėjo tiek daug pasakyti.
– Aš atgyvena. Ir man patinka ja būti. Esu lėtas šiame vis greitesniame pasaulyje. Ir noriu, kad žmonės skaitytų. – Darsis iš krūvelės paėmė knygą. – Viskas, ką perskaitau, keliauja tiesiai į miesto biblioteką, kad kiti tuo pasidžiaugtų, kol knyga pagels.
– Pagels... – nuslydo Sašos lūpomis. – Šlykštus žodis. Lyg būtų lipnu, – pasakė ji.
– Taip, būtent! Ir užkrečiama kaip liga, kurią pasigauni palietęs lapus. Prie pageltusios knygos niekas nebenori prisiliesti. Tai lyg žmogus, sergantis raupsais. Senamiesčio bibliotekai daviau pinigų priestatui, kuriame pageltusias knygas galėtų laikyti tokiomis saugiomis sąlygomis, kad jos toliau nebesentų. Atstumtųjų kolonija, galima būtų taip pavadinti. Deja, jos jau niekada nebeišgis.
Saša įsivaizdavo, kaip senos knygos tamsioje bibliotekoje glaudžiasi viena prie kitos, ir ją apėmė liūdesys. Nedžiugino jos ir tai, ką čia pamatė: vilos tuštuma, plikos, šaltos sienos.
– Tačiau tikriausiai yra bent kelios knygos, kurios jums ypač patiko. Jų juk neatiduodate, jas norisi turėti. Niekada neatiduočiau „Dvynukių“!
– Kaip tik šias knygas ir reikia atiduoti, kad ir kiti jose rastų savo laimę. Knygas, kurios labiausiai prie širdies.
– Kalbate beveik kaip kunigas.
Darsis šyptelėjo.
– Kartais taip ir jaučiuosi. – Dabar jis pažvelgė į Karlą Kolhofą. – Gudrią palydovę turite.
– Aš ne mažiau nustebęs nei jūs.
– Galite atsivesti ją ir kitą kartą. Bet dabar man reikia padirbėti, kol tolimoje šalyje neužsidarė biržos. – Darsis mėgo vartoti senovinius žodžius. Taip racionalus žaidimas pinigais įgaudavo žavingą atspalvį. – Kitą kartą parodysiu tau savo sodą, gerai? Tau ir ponui Kolhofui. Mat jį jam jau seniai noriu parodyti.
Karlas nebuvo iš tų, kurie verkia. Paskutinį kartą verkė keturiolikos, kai jam širdį sudaužė mergaitė, draugėms per pertrauką perskaičiusi brangiais motinos kvepalais iškvepintą jo meilės laišką, o paskui jį išmetusi į šiukšlių dėžę. Karlas nebeprisiminė jos vardo, o jo akys buvo pamiršusios, kaip verkiama iš liūdesio. Todėl dabar Karlas pajuto tik peršulį akių kampučiuose.
Misteris Darsis palydėjo juos prie durų, kur visi mandagiai atsisveikino.
Tada Karlas pažvelgė į Sašą, bandančią išlaikyti pusiausvyrą ant vienos kojos. Jis ilgai į ją žiūrėjo.
– Žinau, ką nori pasakyti. – Galiausiai jai pavyko išlaikyti pusiausvyrą. – Kad man nebuvo galima bėgti į vidų. Ir tikrai nebuvo galima.
Karlas linktelėjo.
– Ir dar nori pasakyti, kad viduje, jei būtumei galėjęs, būtumei nutvėręs už ausies ir nutempęs pas tėtį. – Ji pagrūmojo piršteliu. – Ir kad daugiau niekada, niekada, niekada nedrįsčiau ateiti!
Karlas nelinktelėjo.
– Bet dabar, kadangi tas vyras buvo toks malonus ir mus abu vėl pakvietė, tu to sakyti nebegali. Tai gerai, kad įbėgau vidun, nors iš tikrųjų tai buvo neteisinga. Todėl nežinai, ką sakyti. Nes tau ausyse skamba du skirtingi balsai ir nežinai, kurio klausyti. Turiu tau pasiūlymą: leisk man toliau eiti drauge. Ir aš gerai elgsiuosi. Juk pasimokiau iš savo klaidos, o už tai turi būti atlyginta, tiesa?
– Tu viską puikiai apgalvojai.
– Bėgant tuo ilgu koridoriumi, ten visa tai man atėjo į galvą.
– Man reikia eiti, – pasakė Karlas ir purtydamas galvą leidosi toliau. – Kitos mano kuprinėje esančios knygos turi patekti pas savo šeimininkus.
– O aš? – paklausė Saša. – Aš nežinau, kaip iš čia grįžti namo!
Karlas sustojo.
– Ar ir tai sugalvojai koridoriuje?
Saša išdidžiai linktelėjo.
– Jei kitko neužtektų.
Ji nekaltai nusišypsojo, tarytum būtų mieliausia mergaitė pasaulyje.
Karlas giliai atsiduso.
– Bet daugiau niekada nebėgsi į vidų? Net iš smalsumo?
– Nee, nebėgsiu.
– Tikrai?
Saša žengė artyn, ištiesė Karlui ranką ir šis ją paėmė.
– Pa-ža-du.
Su kiekvienu skiemeniu Saša krestelėjo ranką ir pažadas buvo užtvirtintas.
