Knygą įkvėpė pyktis
Š. Černiauskas prisipažino, kad jam vis dar keistas jausmas save vadinti rašytoju: „Ilgai atidėliojau šitą idėją, nors mintys sukosi gal 10 metų. Šiaip vis tiek tai nėra knyga kaip knyga – tai nėra nei romanas, nei mokslinė fantastika, nei dar kažkas. Tai yra kažkoks keistas kokteilis nuo savų išgyvenimų iki istorijų apie purvinus pinigus. Smagu, kad knyga sulaukia nemažo susidomėjimo, smagu, kad gavau progą užsikabinti rašytojo titulą, bet vis dar nesu prie jo pripratęs“.
Pasak jo, knygos rašymas prasidėjo nuo pykčio.
„Rašyti pradėjau pirmais pilno masto Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesiais, nes buvau žiauriai piktas. Iš tikrųjų paskatino kolegos iš Rusijos laiškas, iš žmogaus, kuris ne kartą ir ne dešimt rizikavo tiek savo, tiek savo artimųjų saugumu ir dirbo tam, kad atskleistų Putino režimo nusikaltimus. Jis parašė mums visiems laišką sakydamas, atsiprašau, kad nepadariau pakankamai. Ir man iš tikrųjų sukilo milžiniškas pyktis, nes tie juodi, nešvarūs pinigai, kurie plaukia per Europos bankų sistemą, taip pat ir per Lietuvos bankų sistemą, yra viena iš priežasčių, dėl ko Rusija gali tą karą kariauti. Tad pradėjau rašyti knygą apie tai, kaip blogai yra pinigų plovimas, kaip jis žlugdo ištisas valstybių sistemas ir ištisas demokratijas, bet galutinis rezultatas nėra tai. Galutinis rezultatas, kaip kažkas iš kolegų, manau, gana taikliai apibrėžė, yra odė žurnalistikai. Tai yra ta meilė, kitų meilių knygoje nėra – yra daug nemeilės, kurią pats patyriau per 20 metų žurnalistikoje, bet meilė žurnalistikai yra konstanta“, – kalbėjo Š. Černiauskas.
Ne tas pats kaip būti žurnalistu
Jis pastebėjo, kad knygos rašymas ir žurnalistika – visiškai skirtingi dalykai.
„Iš tikrųjų norėjau apšviesti visuomenę ir paprastai papasakoti, kas tas pinigų plovimas, su kuo jis valgomas ir kodėl tai yra blogai. Tai buvo visiška avantiūra, nes nepaisant to, kad gyvenu iš rašymo praktiškai visą savo brandų gyvenimą, bet knygos rašymas yra visiškai kitas dalykas negu žurnalistinis darbas. Aš tikrai negaliu pasigirti nei kruopščiu planavimu, nei kokiomis nors specialiomis procedūromis, kurias daugelis rašytojų atlieka, dėliojasi siužetą, turinį. Aš tiesiog rašiau ir tai buvo patrakęs periodas“, – pasakojo žurnalistas.
Knygą rašyti jis pradėjo 2022 metais, tada pusantrų metų buvo „pakibęs“, nes prioritetą skyrė žurnalistiniams darbams.
„Pasinėriau į darbą daug labiau, nes nusprendžiau pakariauti savo karą narstant sankcijų apeidinėjimo schemas. Tai buvo pagrindinis prioritetas, bet netyčia dar vieno bičiulio dėka praėjusiais metais buvau priverstas vėl grįžti prie knygos rašymo ir tada tiesiog rašiau taip, kaip rašėsi, rašiau naktimis, kartais iki paryčių ir tai išvirto į „Smarvę“, – prisiminė jis.
Be humoro – neįmanoma
Š. Černiauskas įsitikinęs, kad būti žurnalistu be humoro jausmo – neįmanoma, tai atsispindi ir jo knygoje.
„Aš manau, kad dirbant šitą darbą, jeigu neišsivystysi gausaus ir sveiko humoro kiekio savo gyvenime, tu nuprotėsi. Du variantai, arba nuprotėsi, arba susireikšminsi, nežinau, kas yra blogiau, dėl to aš ir ironiją, ir sarkazmą, ir kitus panašius elementus labai mėgstu. Be to, aš manau, kad šitie, galima sakyti, techniniai elementai, iš dalies parodo, kad žurnalistai yra žmonės, mes nesam ant jokių pjedestalų užsikėlę megateisuoliai, kurie dėl tiesos paaukos gyvybę, mes turim nuomones, mes turim pasitenkinimus, nepasitenkinimus, mes galim apie žmones kalbėti šlykščiai. Kodėl gi ne?“, – atviravo jis.
Apskritai jis laikosi nuomonės, kad Lietuvoje žurnalistikos kokybė labai pagerėjusi. „Tarkim, prieš 10 ar 15 metų, buvo toks recesijos periodas, kai buvo daug padrikų galų ir naujienos sukosi apie kas kur kada. O dabar labai džiaugiuosi, kad yra tikrai padaugėję visur tos kokybinės žurnalistikos, kiekviena redakcija turi žmonių, kurie dirba dėl pokyčių. Aš manau, kad pokytis yra didžiausias apdovanojimas žurnalistiniam darbui ir labai gerai, kad daug kolegų tuo užsiima“, – kalbėjo Š. Černiauskas.
O jis pats prisipažino nustebęs, kad Lietuvoje žurnalistika domina tiek daug žmonių, bent taip atrodo iš susidomėjimo jo knyga, pavyzdžiui, Vilniaus knygų mugėje.
„Man buvo šokas. Buvo pristatymo renginys tokioje mažoje salytėje tame pastate, kur yra muzikos salė. Aš galvojau, žmonės galimai net neras, bet pilna salė prisirinko, kas buvo žiauriai smagu. Po to iš karto turėjau keliauti į „Alma litteros“ autorių stendą parašus dėlioti, galvojai, pasirašysiu ten tris ar keturias knygas ir valio. Bet matau, eilės stovi, pusantros valandos iki rankos paspaudimo pasirašinėjau be atokvėpio. Tai buvo šokas, turbūt maloniausias šokas per pastaruosius dvejus trejus metus. Aš vis dar nežinau, kodėl tą knygą perka. Aš nuoširdžiai tikėjau, kad parašiau nišinę knygą apie žurnalistiką, kuri bus įdomi labai labai siaurai auditorijai, bet panašu, kad suklydau. Maloni klaida tokiu atveju“, – šypsojosi jis.