Aštuntojoje savo knygoje – romane „Smogiko išpažintis“ – žurnalistas kuria tikrais faktais paremtą pasakojimą apie Lietuvoje veikusį vokiečių kilmės agentą-smogiką Gerhardą Bögeleiną, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Perskaitęs Gerhardo Bögeleino bylą, supratau, kokia ši istorija yra spalvinga. Tai tikrai ne šviesus kovotojo paveikslas. Matyt, šėtonas jam pažadėjo kažką tokio, už ką jis sutiko parduoti savo sielą“, – svarsto knygos autorius M. Milinis.

Kaip vokietis galėjo tapti specialiuoju agentu Klevu, smogiku? Rodos, jaunuolio laukė puiki Vermachto karininko karjera. 1941 metų lapkritį sužeistas mūšiuose dėl Maskvos, atsigavęs po sužeidimo, paskirtas į „Vokiečių Arabijos legioną“ ir išsiųstas į Persiją. Pargrąžintas į dabartinę Ukrainos teritoriją, tarnavęs Kroatijoje, Sardinijoje ir galiausiai atsidūręs Rytų Prūsijoje. Būtent čia, 1947-aisiais, juo susidomėjo Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) specialiosios paskirties 2-N skyrius. Į savo grupes jis priimdavo ne tik buvusius partizanus, bet ir užverbuotus Lietuvoje besislapsčiusius ar karo belaisvių lageriuose kalėjusius buvusius Vermachto karius.

Knygos autorius sako, kad pastaruoju metu pastebimai iš stalčiaus traukiami naratyvai apie tai, kad pokariu Lietuvoje vyko klasių kovos, pilietinis karas, kuriame „savi šaudė į savus“. Esą naktimis į sodybas ateidavo ne partizanai, o banditai, kurie žudydavo nekaltus ūkininkus.

„Tačiau čia visada „pamirštama“ pasakyti, kad tie „banditai“ tikrai buvo banditai – partizanais persirengę nusikaltėliai-smogikai, kurių tikslas – įbauginti gyventojus ir sukelti jiems priešiškumą tikriesiems partizanams. Kaip dabar populiaru sakyti – hibridinio karo dalis, kuriame sunku atskirti, kur savi, kur priešai. Kaip rašė istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė (1938–2000), šį metodą bolševikai išbandė 1928–1929 metais įtvirtindami okupacinį režimą Vidurinėje Azijoje. Tuose regionuose basmačiais persirengusios čekistų grupės vykdė nežabotą terorą. Ši patirtis po Antrojo pasaulinio karo pritaikyta naujai okupuotose kraštuose – Vakarų Ukrainoje ir Baltijos šalyse“, – teigia knygos autorius.

Apie knygą „Smogiko išpažintis“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, su jos autoriumi M. Miliniu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Romanas parašytas pagal tikrus faktus. Koks jame fikcijos ir realybės santykis?

– Romane beveik viskas tikra: veikėjas tikrai gyvenęs, jo istorija – neišgalvota, istoriniai įvykiai taip pat autentiški. Autentiškos ir operacijos, kuriose knygos veikėjas dalyvavo, kitos biografinės detalės. Stengiausi knygoje išlaikyti tikroviškumą. Kad sukurčiau kuo artimesnį savo aprašomam laikotarpiui paveikslą, prieš kiekvieną skyrių pateikiau epigrafus su amžininkų komentarais, liudijimais ar mokslinių straipsnių ištraukomis. Aišku, kad būtų lengviau skaityti, reikėjo prigalvoti dialogų, juos, žinoma, pats sukūriau.

– Mes kažkaip klaidingai įsivaizduojame, kad partizanų kovos buvo tik žali miškai, dainos ir Tėvynės meilė. Kasdienybės, matyt, būta kitokios, juk kartais anuomečiai įvykiai labiau primindavo trilerius. Kaip manote, kodėl mes tarsi bijome kalbėti apie tikrus mūšius ir kruvinas to meto kovas?

– Rašydamas dviejų dalių „Partizaną“ norėjau, kad tai būtų nuotykių romanas, kurio veiksmas vyktų ne tik miškuose, bet ir miestuose. Tie, kurie perskaitė, pastebėjo, kad knyga panaši į trilerį ar veiksmo filmą. Tokiam žingsniui mane pastūmėjo pačių partizanų papasakotos istorijos, kurias perskaičiau. Povilas Pečiulaitis-Lakštingala savo knygoje „Šitą paimti gyvą“ aprašo neįtikėtiną istoriją, kai partizanai sustabdė ir apiplėšė algas durpyno darbininkams vežusį traukinį.

O ko vertas iš Juozo Lukšos knygos „Partizanai“ mus pasiekęs vadinamasis „blynų balius“, kuriame partizanas Kazimieras Pyplys-Mažytis ir partizanų ryšininkė Anelė Senkutė-Pušelė sunaikino aukštus Marijampolės okupacinės valdžios bei komunistų partijos pareigūnus? Beje, K. Pyplys, kadaise perplaukęs Baltijos jūrą, sugebėjo išvengti partizanais apsimetusių smogikų pinklių ir pasitraukti į miškus, nepelnytai užmirštas. Jo nuopelnai partizaniniam pasipriešinimai nė kiek ne menkesni nei J. Lukšos ar Adolfo Ramanausko-Vanago. Tokių istorijų partizanų kovose – ne viena.

Nesutikčiau, kad mes apie tai nekalbame. Tačiau liūdesio, tragizmo ir nevilties prisimenant pasipriešinimo kovas išties daugiau nei optimizmo. Bet juk partizanų aukos nebuvo beprasmės – turime nepriklausomą šalį, laisvai galime kelti Trispalvę ir giedoti „Tautišką giesmę“.

– Rašote, kad vienas šėtoniškiausių Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos kovos su pasipriešinimu metodų buvo smogikų gaujos. Kokie žmonės jose dalyvavo?

– Apie smogikų gaujų šėtoniškumą ir klastingumą pirmoji parašė straipsnyje „Žmonės be Dievo. NKVD agentai smogikai“ istorikė N. Gaškaitė-Žemaitienė. Nesu istorikas, tačiau kiek teko susipažinti su „sokolovininkų“ veikla, daryčiau prielaidą, kad jie atliko lemiamą vaidmenį užgniaužiant pasipriešinimą.

Iš pradžių okupantai naudojo „persirengėlius“ – partizanų uniformomis perrengtus stribus. Tačiau šiuos partizanai greitai išaiškino, nes išties stribai buvo girtuokliai, valkatos ir vagys, savo įpročių negalėję atsikratyti net ir perrengti partizanų uniformomis. Užėję pas gyventojus, jie gerdavo, vogdavo ir prievartaudavo moteris. Todėl veikė neilgai, patys emgėbistai – sovietiniai specialiųjų tarnybų darbuotojai – jų atsisakė. Reikalai pasitaisė, kai buvo pasitelkti suimti ir bendradarbiauti linkę partizanai, kurie pažinojo apylinkes, buvo susipažinę su partizanine taktika, pažinojo ryšininkus. Tereikėjo iškviesti į susitikimą juos dominusius vadus ir – darbas padarytas.
Teigiama, kad šį metodą Lietuvoje išplėtojo Aleksejus Sokolovas, kuris iki tol sėkmingai jį taikė kovoje su Ukrainos pasipriešinimo armijos (UPA) kovotojais. Todėl ir smogikai yra vadinami „sokolovininkais“.

Istorikų duomenimis, 1945–1959 metais specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4 900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis istoriko pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Ir tai – tik žinomi faktai, o iš tiesų neginkluotų gyventojų galėjo žūti daugiau.

– Kaip dažnai smogikams pavykdavo apgauti vietos gyventojus, o ir pačius partizanus? Kokios žalos jie pridarė pasipriešinimo judėjimui?

– Vietiniams gyventojams didžiausią grėsmę kėlė stribai ir tarp kaimynų atsiradę skundikai-pretendentai į įskųsto kaimyno turto dalį. Premijas skundikams už įduotus iš miško ateinančius kovotojus mokėdavo ir valdžia.

Partizanai nuolat gyveno nepasitikėdami net ir draugais. Juk net į partizanų vadų suvažiavimą ėjęs A. Ramanauskas-Vanagas Žemaitijoje buvo 12 valandų tardomas, kol J. Žemaitis įsitikino, kad Vanagas nėra provokatorius. Partizanai, bent jau vadai, suvokė: pasitikėti galima tik tais, kuriuos pažįsti. Vadai rašė ir įsakymus, ir aplinkraščius, kuriuose kovotojai buvo supažindinami su nauja okupantų karo metodika. Tačiau laikas ėjo, partizanų mažėjo, jų grupės skaidėsi į vis mažesnius darinius, kol galiausiai ėmė slapstytis pavieniui. O kaip atpažinti priešą? Kai bendrauji su draugu, juk nesitiki, kad jis užverbuotas. Tuo smogikai ir naudojosi, nušaudami partizanus miegančius arba šaudami jiems į nugarą.

Kad ir koks buvo atsargus J. Lukša, vis dėlto patikėjo Jonu Kukausku. Eidamas į susitikimą su juo, Lukša ir buvo nukautas. Vienas paskutinių Pietų srities vadų S. Staniškis-Litas niekuo nepasitikėjo, sakė „naujokų vengiąs“. Nepaisant atsargumo, jis taip pat buvo išduotas, galiausiai nusišovė bunkeryje. Jau minėtą P. Pečiulaitį išdavė užverbuotas buvęs apygardos vadas Demonas. Šiaurės Rytų srities vadas B. Kalytis-Siaubas taip pat buvo suimtas ir užverbuotas. Jis, savo ruožtu, pats suėmė savo vadą J. Kimštą-Žalgirį. Okupantai jį žiauriai kankino, pjaustė rankas, kol galiausiai palaužė. Taigi, kiekvienas sau atsakykime, kaip atpažinti užverbuotą smogiką, jeigu jis yra tavo vadas ar geriausias draugas?

– Vienas iš legendinių smogikų buvo vokietis G. Bögeleinas, agentas Klevas. Agentas-smogikas yra puikus personažas knygai. Ką iš tiesų norėjote skaitytojams papasakoti jį pasitelkęs?

– Nepavadinčiau jo legendiniu, nes smogikų grupėje jis veikė apie pusantrų metų, tačiau jo gyvenimo istorija – labai spalvinga. Galvoje netelpa, kiek šis asmuo per savo gyvenimą visko patyrė. Jei kurtume biografinį filmą, žiūrovai nepatikėtų, kad taip galėjo būti, įrodinėtų, kad viskas išgalvota.

Pirmą kartą jo pavardę pamačiau trumpoje žinutėje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro tinklalapyje, kurioje buvo skelbiamos KGB agentų pavardės, jų slapyvardžiai ir trumpas veiklos aprašymas. Tada, rinkdamas medžiagą antrajai romano „Partizanas“ daliai, ieškojau informacijos apie su čekistais bendradarbiavusius vokiečius ir Klaipėdos krašto gyventojus.

Trumpame aprašyme buvo pateiktas faktas, kad agentas Klevas ėmė siautėti bazėje, norėjo patekti į ginklinę ir iššovė į agentą Kruką. Viskas. Tačiau tame sakinyje buvo daug neaiškumų. Kokios priežastys galėjo lemti tokį smogiko elgesį? Ar jam prabilo sąžinė?

Po kelerių metų grįžau prie šios temos. Apsilankęs Lietuvos ypatingajame archyve, agento Klevo bylos neradau. Agentų smogikų bylų išvis archyve nėra. Jos, greičiausiai, buvo arba sunaikintos, arba išvežtos į Maskvą. Užtat radau G. Bögeleino baudžiamąją bylą. Joje buvo kažkuriame lageryje parašytas „prisipažinimas“, adresuotas kažkokiai sovietinei institucijai. Nors ant rankraščio nenurodytas adresatas, tai galėjo būti arba Generalinis Sovietų Sąjungos prokuroras, arba Karo prokuratūra. Tame laiške autorius aprašė beveik visą savo gyvenimą, tarnybą vermachte, perėjimo į Raudonosios armijos aplinkybes, išsamiai aprašė savo pirmąją sovietų kontržvalgybos užduotį Rytų Prūsijoje, Sembos pusiasalyje. Tiesa, labai miglotai užsiminė apie užduotis N. Sokolovo smogikų grupėje. Ir beveik nieko, ką veikė vėliau. Todėl teko ilgokai pasirausti archyvinėje medžiagoje ir iš šalutinių dokumentų sulipdyti asmens, naikinusio Lietuvos partizanus, paveikslą. Kadangi Seimas įslaptino KGB agentų bylas, su jomis susipažinti nebeturėjau galimybės, teko remtis seniau parašytais istorikų Mindaugo Pociaus, Nijolės Gaškaitės, Juozo Starkausko ir kitų straipsniais, knygomis, kurie buvo sukurti tuomet, kai agentų bylos dar buvo prieinamos.

Iš pradžių spėjau, kad G. Bögeleinui prabilo sąžinė. Paskui kilo mintis, kad jam tiesiog pabodo monotoniška veikla. O gal tai buvo dar viena MGB kombinacija?

Beje, agentas Krukas, į kurį šovė G. Bögeleinas, ukrainietis Michailas Žaba. Buvęs partizanas. Smogiku tapęs dar Ukrainoje, kur žudė ne tik savo buvusius bendražygius, bet ir civilius. Apie jį neradau išvis jokios informacijos, išskyrus tai, kad prieš tapdamas „sokolovininku“ buvo UPA Pietinės grupės vado Petro Chamčiuko-Bistro asmens sargybinis.

– Ar radote paaiškinimą, kodėl vokietis nusprendė tarnauti sovietams? Ir kodėl garsėjo žiaurumu?

– Žiaurumas – išskirtinis smogikų bruožas, turėjęs įbauginti gyventojus, kad jie patikėtų, jog tai – partizanų darbas. Kartu ir nuteikti gyventojus prieš partizanus. Be to, už „pasižymėjimą“ operacijose agentai smogikai gaudavo premijas, kurios siekdavo nuo 500 rublių. Grupės vado alga buvo 1 200 rublių, pavaduotojo – 1 100 rublių, o eilinio kovotojo – 1 000. Tad kas mėnesį gauti 50 procentų priedą – nemenka paskata. Kartais tos premijos siekdavo ir 1 000 rublių.

Vienas iš „produktyviausių“ smogikų buvo mano knygos veikėjo tautietis ir „kolega“ agentas Kirvis – Rudolfas Ostinas (Otingas). Jis taip pat pradėjo nuo kovos partizanų gretose, tačiau suimtas iškart viską išdavė ir tapo pačiu „produktyviausiu“ smogiku. Istorikų teigimu, jis pats galėjo likviduoti apie 150–200 partizanų. Kirvis kai kuriose operacijose buvo Klevo grupės vadas. Tad jie nemažai laiko praleido kartu, juolab kad gyveno vienoje bazėje.

Apie Klevo pasirinkimą, kodėl jis nusprendė tarnauti sovietams, plačiau nepasakosiu. Apie tai parašyta knygoje. Skaitytojai gali supykti, kad „spoilinu“.

– G. Bögeleino istorija nesibaigia Lietuvoje, savo baisius darbus jis tęsia Vokietijoje. Ar jums teko jo pėdsakus pasekti iki šios šalies, pasidomėti VDR KGB istorija?

– Paskutiniai G. Bögeleino gyvenimo dešimtmečiai – liūdni. Jis buvo gydomas psichiatrinėse ligoninėse. Galiausiai – sėdo į teisiamųjų suolą. Už ką? Sužinosite perskaitę knygą.

– Išties, nuo jūsų knygos personažo mirties prabėgo visai nedaug laiko – vos trys dešimtmečiai. Kaip manote, ar panašios technologijos vis dar egzistuoja pasaulyje, o ir KGB, ar šiandien panašūs verbavimai vyksta?

– Vyksta. Nei Rusija, nei jos siekis daryti įtaką postsovietinėse valstybėse nepasikeitė. Šiandien tai nebe KGB, o FSB. Jie nevilki odinių striukių, neavi aulinių batų, važinėja vokiškais automobiliais, vilki brangius itališkus kostiumus, tačiau viduje liko tokie pat čekistai. Kaip rašė buvęs žvalgybininkas Viktoras Rezunas-Suvorovas, „vyrukai šaltomis galvomis ir karštomis širdimis“. Jų organizacija nepanaikinta. Gal šiek tiek susilpnėjo, tačiau neišnyko. Nė kiek neabejoju, kad jau šiandien tarp mūsų vaikšto užverbuoti agentai, kurie išaušus dienai X bus aktyvuoti ir labai nuoširdžiai dirbs savo šeimininkams, sėdintiems kremliuje. Jie tikrai ir skųs, ir patys suiminės „senosios buržuazinės Lietuvos“ pareigūnus, patriotus, kaip tai darė 1940-aisiais. Ar mes galime juos atskirti? Ne. Galbūt tai mūsų bendradarbiai. O gal kaimynai. Duok Dieve, kad to niekuomet nesužinotume.

Smogiko išpažintis

– Ar tai, kad gyvenate Klaipėdoje, domitės Klaipėdos krašto istorija, daro įtaką renkantis temas knygoms? Beje, kaip aptikote vokiečių smogikų bylas?

– Dabartinis Klaipėdos kraštas – unikalus Lietuvos regionas, nes jis šimtus metų buvo Prūsijos dalis. Kartais šiandien glumina kai kurių „didlietuvių“ pasisakymai, kad čia gyveno vokiečiai. Taip, miestuose būta daug vokiečių, tačiau kaimuose vyravo lietuvių kalba. Juk niekas nesako, kad Žemaitijoje gyveno rusai, nors šis regionas pusantro šimto metų priklausė Rusijos imperijai.
Nors po karo vietinius gyventojus išvijo raudonasis tvanas, įdomiausia, kad didžioji dalis atvykėlių, atsikėlę į Klaipėdą, Šilutę ar Pagėgius po karo, šiandien save laiko lietuvininkais.

Pats esu gimęs Šilutėje, mano mama gimė Šilutėje. Tiesa, tėvas aukštaitis, tačiau save laikau „šišioniškiu“. Ir šio krašto istorijos ir skauduliai man artimesni nei Dzūkijos ar Aukštaitijos.

– Knygos aprašyme nuskamba – šėtono sugundytas. Ar iš tiesų manote, kad žmoguje blogio jėgas užkuria piktasis? Nes kaip dar galima paaiškinti blogį?

– Į tai stengiamasi atsakyti tūkstančius metų, tačiau nei Miguelis de Cervantesas, nei Williamas Shakespeare’as, nei lordas Byronas, nei Goethe nepateikė galutinio išsamaus atsakymo. Kažkada žavėjausi F. Dostojevskiu. Ir jis ieškojo atsakymo į jūsų pateiktą klausimą. Kaip paaiškinti tai, kas šiandien vyksta pasaulyje? Kaip atsiranda blogis, kodėl jis toks gajus ir daugeliui priimtinas? Atsakymas būtų ne itin originalus, tačiau man jis atrodytų teisingas: todėl, kad mažai skaito knygų ir nesidomi istorija.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt