Iš viso konkursui buvo atrinkta 16 solistų bei ansamblių iš 14 skirtingų šalių – Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Naujosios Zelandijos, Kinijos ir kt. Jie susitarė dėl 70 koncertų su jų pasirodymus stebėjusiais koncertų organizatoriais. Minimalus būsimų koncerto honoraras vienam atlikėjui – 500 Lt, didžiausias – 3000 Lt.

Taip pat buvo apdovanoti ir trys publikai labiausiai patikę solistai arba ansambliai. Priešingai nei tradiciniuose klasikinės muzikos konkursuose, pirmųjų vietų čia nebuvo. Pagrindinis laimėjimas – publikos pripažinimas ir kontraktas su koncertų organizatoriais.

Konkursas buvo orientuotas į jaunus (iki 28 m., studijuojančius Vokietijoje) klasikinės muzikos atlikėjus – tuos, kuriems yra sunkiausia patekti į koncertų organizatorių akiratį.

10 metų Vokietijoje gyvenantis, pats daugelio konkursų laureatas G. Janusevičius „Hanoverio muzikos talentų biržą“ vadina savo kūdikiu, o jam ją surengti padėjusius kolegas iš Vokietijos – krikštatėviais. Pianistas buvo konkurso vyriausias prodiuseris ir reklaminis veidas, atsakingas už renginio planavimą, reklamą, bendravimą su dalyviais ir koncertų organizatoriais, renginio vedimą ir kitas organizacines funkcijas. Visa tai jis atliko labdaringais tikslais – konkursas yra ne komercinis.
Gintaras Januševičius

Apie tai, kodėl klasikinės muzikos pasaulyje buvo būtinos naujovės ir kodėl kalbant apie meną nereikia bijoti žodžio „birža“ G. Januševičius pasakoja interviu DELFI:

 - Jau 10 metų gyvenate Vokietijoje. Kas paskatino išvykti iš Lietuvos ir karjerą tęsti šioje šalyje?

 - Išvykau gavęs gyvenimo šansą mokytis iš vieno žymiausių pasaulio pianistų Vladimiro Krainevo, taip pat norėjau pabandyti įsitvirtinti gilias muzikines tradicijas turinčioje šalyje. Lietuvoje solisto muzikanto samprata buvo gerokai atsilikusi nuo pasaulio, užsienio muzikos rinkos nelabai domėjosi lietuviais, o iš Lietuvoje uždirbamų honorarų pianistui būtų buvę labai sunku pragyventi.

 - Kaip kilo idėja organizuoti „Hanoverio muzikos talentų biržą“?

 - Iki man sukako 26-eri, pats buvau aktyviu konkursų dalyviu ir daugelyje jų tapau prizininku. Tačiau nustojau ten dalyvauti supratęs, kad konkursų siekiai yra lyginti nelygintinus muzikinius talentus, dažnai remiantis vien teisėjų skoniu ar „taip groti galima, o taip negalima“ principu. Toks požiūris visiškai prasilenkė su mano gyvenimo logika.

 Jei konkurse susitiktų Vladimiras Horowitzas, Sviatoslavas Richteris ir Claudio Arrau (garsūs XX a. pianistai – K.V.) – kuris geriausias, kuriam skirti prizą? O juk šiandien konkursuose ir susitinka tokie atlikėjai, kurie vieną dieną turės tūkstantines gerbėjų minias!

Taip pat niekada nesuprasdavau, kodėl publikai labiausiai patikę atlikėjai dažnai prizinėje lentelėje atsidurdavo žemiau tų, kurie tiesiog tiksliai ir tvarkingai atlikdavo kūrinius, bet nesukeldavo tokio publikos susižavėjimo.

 - Tuo labiau nesupratau, kaip daugiau nei dvidešimties konkursų nugalėtojai neranda kelio į publikos širdis bei sales. Klausiau savęs – kas ir kodėl laimi konkursus?

Savo karjerą Vokietijoje sukūriau ne dėl prizų ar diplomų, o dėka įdomių programų, interaktyvaus koncerto formato ir kontakto su publika. Kada nors tapęs pedagogu, tokį požiūrį ugdysiu ir savo klasėse, nes, neabejoju, tai – klasikinės muzikos ateitis. Klausytojas ateina į koncertus ne tik paklausyti nepriekaištingo atlikimo, bet ir pabendrauti su atlikėju, daugiau sužinoti apie muziką. Tik geriau supratęs už garsų besislepiančius siužetus, istorijas, humorą ir simbolius klausytojas gali tais garsais visapusiškai mėgautis. O mėgaudamasis jis grįš į sales naujoms koncertinėms patirtims.

Visada norėjau tokio konkurso, kur atlikėją vertintų ne profesoriai ar muzikantai, o publika ir koncertų organizatoriai – būsimieji atlikėjo darbdaviai. Norėjau, kad prizais būtų ne dažnai beverčiai diplomai, o kontraktai koncertams. „Hanoverio muzikos talentų biržos“ užduotis ir buvo rasti solistus ir ansamblius, užsitarnausiančius publikos ovacijas ir dėmesį, o kartu ir koncertų organizatorių bei agentų pasitikėjimą. Dalyviai turėjo ne tik mokėti profesionaliai, virtuoziškai bei įdomiai atlikti kūrinius, bet ir meistriškai vesti savo pasirodymą, parinkti įdomią programą bei neleisti publikai nuobodžiauti.

 - Kokių atsiliepimų po pirmojo konkurso sulaukėte?

 - Koncertų organizatoriai buvo susižavėję nauju formatu, nes jis be galo palengvino jų darbą atrenkant koncertams jaunus muzikantus. Kiekvienas jų turėjo užduoti į „Biržą“ „atsinešti“ tam tikrą skaičių koncertų iš savo kuruojamos institucijos ir tuos koncertus pasiūlyti patikusiems muzikams.

Taisykėse buvo sąlygą, kad neradęs tinkamo atlikėjo, organizatorius galėjo tiesiog niekam tų koncertų nepasiūlyti. Iš beveik 20 organizatorių nė vienas šia sąlyga nepasinaudojo, o kai kurie spontaniškai net padidino koncertų skaičių.

Tai liudija aukštą dalyvių meistriškumo lygį. Buvo išdalinta 70 koncertų. Honorarai vienam atlikėjui juose – nuo 500 iki 3000 Lt už pasirodymą. Dalyviai taip pat labai laimingi – šis konkursas padovanojo jiems naujos sceninės praktikos bei patirties, o kartu ir pagerino jų finansinę padėtį.

 - Pagrindinis jūsų konkurso tikslas yra suvesti jaunus muzikantus su renginių organizatoriais. Ar klasikinės muzikos pasaulyje tai yra problema – jauniems atlikėjams rasti galimus jų koncertų organizatorius ir atvirkščiai?

 - Organizatoriams kasdien siunčiami kalnai laiškų su prašymais koncertuoti. Dažnas skundžiamasi, kad nespėjama nei skaityti, nei tikrinti informacijos apie besisiūlantį atlikėją. Natūralu, kad turėdamas pakankamą skaičių jau „patikrintų“ atlikėjų, kuriais gali pasitikėti, organizatorius neprivalės domėtis augančia karta. Tačiau nuo to kenčia naujos kartos muzikantai, o galiausiai ir publikai atsibosta eiti į tų pačių atlikėjų koncertus. Organizatoriai taip patiria nuostolių.

Mano pasiūlytas formatas daugeliui organizatorių palengvina darbą, o kartu leidžia geriau susipažinti su atlikėju, jo charizma, asmenybe, publikos reakcija į jį. Tik klausantis gyvai galima įsitikinti atlikėjo profesionaliais gebėjimais, nes nežinia, iš kurio karto įrašytas įrašas siunčiamas savireklamai ir kokio lygio konkursų laimėjimai puošia atsiųstą biografiją.

 - „Talentų birža“ – skamba grėsmingai, ypač tiems, kurie nelinkę meno vertinti per komercinę prizmę.

 - Publika sakė tą patį, bet galiausiai suprato tiek pavadinimą, tiek už jo slypintį humorą ir konkurso organizatorių keliamus tikslus. Vokiškas žodis „börse“ turi daugiau oficialių ir numanomų reikšmių, nei tik pažodinis vertimas „birža“. Man labiausiai patinka vertimas „kasinėjimas“, nes konkurso tikslas – nustebinti organizatorius, dažnai iki konkurso nieko negirdėjusius apie juos abstulbinusius muzikos „deimantus“.

Kita tema – atlikėjų darbas ir duona. Muzika nori nenori privalo būti susijusi su finansais, nes geras scenos profesionalas neturi galimybės uždirbti iš kitų darbų (nebent pedagoginio), tuo pat metu aukščiausiu lygiu koncertuodamas scenoje be atlyginimo. Kažkas turi ruošti programą, kažkas turi dirbti vadybinį darbą ir visi turi iš to galėti išmaitinti save ir savo šeimas – taip atsiranda rinka. Tikras profesionalas, kita vertus, niekada neturėtų savo publikai suteikti jausmo, kad svarbiausias jo veiklos motyvas – pinigai.

 - Konkursas – nekomercinis. Kas jus skatina užsiimti labdargina veikla?

 - Kiek save pamenu, daugelį dalykų dariau susižavėjęs idėja. Taip prieš šešerius metus pasaulį išvydo dabar jau didelis muzikinis projektas „Plathner’s Eleven“ (kitas G. Janusevičiaus kuruojamas muzikinis projektas Vokietijoje – K.V.), po jo sekė daug muzikinių iniciatyvų ir labdaringų koncertų. Turiu galimybę leisti sau dirbti labdarai, nes turiu mane išlaikančius koncertus ir muzikinius projektus, toli gražu nebadauju.

Man svarbi idėja, o šio konkurso atveju aš ir mano kolegos gauname realų šansą ne tik padėti atsiskleisti talentams, supažindinti juos su gyvenimu ant ir už scenos, bet kartu ir keisti atlikėjų požiūrį į jų darbą ir misiją, o muzikos pasaulio – į klasikinės muzikos konkursus ir jų paskirtį. Istorija parodys – galbūt savo idėja pradėjome mažą revoliuciją muzikos konkursų pasaulyje.

 - Ar konkursą organizuosite ir kitais metais?

 - Taip, tai jau patvirtinome. Kitais metais bus daugiau prizų ir daugiau galimybių. Dauguma šįmet dalyvavusių koncertų organizatorių jau pažadėjo grįžti, o dar turime beveik 11 mėnesių sudominti ir pakviesti naujų. Kitąmet planuojame dalyviams pasiūlyti apie 140-ies koncertų prizinį fondą.

 - Galbūt planuojate panašų konkursą surengti ir Lietuvoje?

Lietuvoje muzikantų padėtis jau yra ženkliai pagerėjusi. Pastaraisiais metais esu dirbęs su nuostabiais organizatoriais, kaip „Ambravox“, „Meno Manija“, nekalbant apie didžiuosius organizatorius ir pagrindines Vilniaus koncertų sales. Šiuos organizatorius kviesčiau ir pasitikėčiau.

Tačiau Lietuva – maža šalis, ir scenai pasiruošę atlikėjai, galintys koncertą paversti įvykiu, koncertų organizatoriams yra gerai žinomi. Nematau priežasčių Lietuvoje organizuoti tokį renginį. Bet jei čia veikiančių konkursų organizatoriams būtų įdomi mano patirtis – be abejonės, ja pasidalinčiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)