aA
Pietryčių universiteto Nankine (Kinija) dėstytojas, šiuo metu Vilniaus dailės akademijos (VDA) vizituojantis profesorius Dedongas Zhengas pasirodė besąs 35-erių metų šypsena plačiai besišypsantis barzdočius. Mums leidžiantis Latako gatve, jis sutiko du pažįstamus ir įvardijo bent tris priežastis, kodėl jam labai patinka Vilnius. Grožiu, ramybe ir tuo, kad viskas čia vyksta natūraliai: įvykiai ir reikiami žmonės seka vienas kitą be jokios įtampos, savaime. „Atrodo, Vilniui jis irgi patinka“, – pamaniau.
"Vilniaus panorama"
"Vilniaus panorama"
© Organizatorių nuotr.

Ir jį – Vilnių – galima suprasti. Juk Dedongas vienas iš nedaugelio vėl į šį miestą atidžiau pažvelgusių tapytojų. Neskaičiuokime studentiškų etiudų ir suvenyrų sektoriaus auksarankių. Prieš keturias dešimtis metų Vilnius modernistinėmis mozaikomis mirgėjo Aloyzo Stasiulevičiaus darbai, vėliau senamiesčio ir Užupio kampeliai pasirodydavo ramiose Mindaugo Skudučio drobėse, negali nepaminėti ir jaukaus Vilniaus Petro Repšio ofortuose. Na, ir maždaug viskas.

Jau kelias dešimtis metų Vilnius kažkokiu susitarimu atiduotas poetams ir fotografams. Kas žino, gal šitą jaunosios kartos tapytojų Vilniaus baimės užkeikimą nuims rugsėjo 29-ąją Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje atidaroma Dedongo tapybos paroda „Double awareness. Susivokti. Dar kartą“?

Trumpai pristatant šio menininko biografiją reiktų pasakyti, kad pirmoji jo mokykla – tradicinė kinų tapyba, kurios pamokas dar vaikystėje jis gavo iš savo dėdės, garsaus Kinijos tapytojo Jinpingo Lee. Vėliau jis baigė mokslus universitete Šanchajuje, o architektūros mokslų daktaro disertaciją apgynė Berlyne. Yra dėstęs Vokietijos ir JAV universitetuose.

Dedongas Zhengas
Dedongas Zhengas
© Asmeninio albumo nuot.

Įvairiomis technikomis kuriantis menininkas yra dalyvavęs apie 20 individualių bei grupinių parodų ir įgyvendinęs apie 40 kraštovaizdžio skulptūros ir urbanistinės architektūros projektų gimtojoje Kinijoje, Japonijoje, Vokietijoje ir JAV. Suprantama, kad vienas pirmųjų mano klausimų buvo toks:

– Dedongai, kaip atsitiko, kad atsidūrei čia, Vilniuje?

– Kinijoje dėstau ir meno istoriją. Akivaizdu, kad mūsų šalyje daug dėmesio skiriama Vakarų Europos menui, tiek tradiciniam, tiek šiuolaikiniam. Tačiau apie centrinę Europą beveik nekalbama. Galvojau – juk negali taip būti, kad ten nebūtų gerų menininkų. Juo labiau, kad šio regiono istorija sudėtinga, vyko nuolatiniai karai, okupacijos ir pokyčiai, kurie visada skatina kūrybą.

Ir iš tiesų – atvažiavęs čia pamačiau daug nuostabių dalykų. Juk mums reikia pagaliau sutvarkyti tą meno istoriją! Pats vienas to nepadarysiu, bet gal bent kiek praversiu kokį mažą langelį.

– Tačiau nekeliauji po įvairias šalis, o nusprendei visą laiką būti Lietuvoje?

– Manau, kad gilesnis pažinimas yra labiau vertingas nei platus. Todėl pasirinkau turimus tris mėnesius praleisti viename mieste, šiuo atveju – Vilniuje. Galbūt kitą kartą pasirinksiu kitą miestą. Susisiekiau su VDA, jie pakvietė mane kaip vizituojantį profesorių. Turiu pasakyti, kad mano pasirinkimas buvo tiesiog puikus – man labai patinka šis miestas ir jame sutikti malonūs, atviri žmonės.

– Kalbant apie vilniečius atrodo, kad vienas jų tau tapo itin svarbus. Gal galėtum papasakoti, kaip susipažinai su Edmondu Kelmicku, antikvaru ir poetu (beje, parašiusiu Vilniui dedikuotą sonetų vainiką).

– Istorija su Edmondu tik dar kartą parodo, koks tai nuostabus miestas. Vos atvykęs čia, ėjau iš bibliotekos ir netyčia užtikau „E. K. Art“ galeriją. Užėjęs pamačiau joje daug labai gražių dalykų. Pradėjau jais domėtis, nes buvo įdomu pačiam, be to, ir mano draugai kolekcininkai Kinijoje prašė, kad praneščiau jiems, jei pamatysiu ką nors įdomaus.

Taip susipažinome su Edmondu. Ir tik pradėję kalbėtis, abu pasijutome, lyg būtume seni pažįstami. Kadangi Edmondui įdomi tapyba, jis klausė manęs, ar tapau. Na, parodžiau kelis savo laisvalaikiu padarytus darbus. Jis klausė, ar galėtų juos įsigyti. Atsakiau, kad ne, jie ne pardavimui, galiu nebent sukurti kažką panašaus ir padovanoti. Jis savo name įrengė man studiją, kur galėjau tapyti.

Nusistovėjo maždaug tokia rutina: susitinkame ryte, geriame kavą ir kalbamės. Tada einu į studiją ir tapau. Kai išvažiuoju, vakare Edmondas vienas apžiūri mano paveikslą, kitą rytą kalbamės apie jį. Jis laukė, kada galės pamatyti mano naują paveikslą, o aš laukiau, kai galėsiu pasikalbėti su Edmondu apie jį. Tokiu būdu abu daug ko išmokome, tai tikrai puiki draugystė.

"Halės turgus naktį"
"Halės turgus naktį"
© Organizatorių nuotr.

– Žinau, kad nuo vaikystės mokeisi tradicinės kinų tapybos, po to buvo ilgoka pertrauka ir vėl pradėjai tapyti tik Vilniuje?

– Taip, 11 metų tradicinės kinų tapybos mane mokė dėdė. Maždaug prieš 10 metų tapybos pradėjau vengti, gal todėl, kad jutau labai stiprią dėdės įtaką. Man atrodo, kad kartais tai, ko mėgini vengti, ir yra toji svarbiausioji kibirkštis. Tada nesupratau, dabar tai matau vis aiškiau.

Berlyne esu mokęsis vakarietiškos tapybos. Čia daug daugiau laisvės, kurios tradicinėje kinų tapyboje tikrai mažoka. Tačiau vis tik grįžęs į Kiniją dirbau skulptūros, keramikos srityje, vėliau studijavau kraštovaizdžio architektūrą. Tapyba užsiimdavau nebent laisvalaikiu. Galbūt mano santykį su tapyba tada galima buvo lyginti su kava: galėjau be jos išgyventi. Tačiau ji kartais paversdavo gyvenimą kiek ryškesniu.

– Ar dėdė matė tavo naujausius paveikslus?

– Taip. Jis pasakė: „Pagaliau grįžai“. Ir aš taip manau, su šia paroda oficialiai grįžau į tapybą. Prieš tai jis dėl manęs nerimavo, nes praleidau tiek daug laiko mokydamasis tapybos, o paskui dirbau su skulptūra, keramika. Jis baiminosi, kad prarasiu įgūdžius. Tačiau aš nemanau, kad menininkui reikia apsiriboti viena tradicija ar medžiaga.

Atsimenu vieną tyrimą, kai mirštančių ligonių buvo klausiama, ko jie labiausiai gailisi. Įdomu, kad dauguma žmonių labiausiai apgailestavo ne dėl to, ką padarė, o dėl to, ko nepadarė ar nespėjo padaryti. Tą patį galima pasakyti ir apie meną – nereikia bijoti ar atidėlioti.

Visada verta imtis naujos medžiagos. Įsivaizduok, kad gyveni savo namuose ir niekur neini. Viskas tampa labai pažįstama ir net nepastebima. Tačiau jei nueini į svečius pas draugą, pamatai, kad jo butas atrodo visai kitaip, ir gal net pasisemi kažkokių idėjų savo namams pagerinti ar papuošti. Tai juk nereiškia, kad palikai savo namus. Tu gali būti, išeiti ir grįžti su naujomis patirtimis. Turbūt taip man atsitiko su tapyba.

– Gali palyginti rytų ir vakarų tapybos tradiciją ir, regis, tavo paveiksluose jas mėgini sieti. O kaip tau atrodo, kas svarbiausia menininkui?

– Sakau savo studentams – jei pats nežinai, ko sieki ir kas esi, kaip gali įtikinti savo kūriniais kitus? Yra istorija apie chemijos dėstytoją, kuris į auditoriją atsinešė užkimštą dujų butelį ir studentams pasakė, kad nori patikrinti, kaip greitai sklinda butelyje esančių dujų kvapas. Tada atkimšo butelį, o nemalonų kvapą pajutę studentai turėjo pakelti rankas. Praėjo minutė, ir vienas studentas pakėlė ranką. Vėliau rankas pradėjo kelti ir kiti. Tačiau tame butelyje nebuvo dujų, nebuvo jokio kvapo.

Kartais panašiai elgiasi ir menininkai. Kai jiems trūksta pagrindo, jie tiesiog tapo, lyg žaistų žaidimą. Todėl svarbiausia yra suprasti save ir žinoti savo darbo prasmę. Tik tada gali augti. Ir taip turbūt visą gyvenimą. Tačiau tai ir nuostabu, nes gyvenimas tampa nuotykiu.

Taip pat man atrodo, kad tradicija yra svarbu. Šiandien dažnai jauni menininkai ja visiškai nesidomi. Tikiu, kad svarbu turėti pagrindą, ant kurio paskui gali kurti kažką savito ir šiuolaikiško. Kaip pasinaudosi ta tradicija, priklausys tik nuo tavęs.

"Kelias į Belmontą"
"Kelias į Belmontą"
© Organizatorių archyvas

Kalbant apie tradicijų skirtumus, jų yra. Kai studijavau Berlyne, dėstytojai mane ir kitus studentus daugiausia mokė, kaip atrasti ir įsiklausyti į save. Tai iš tiesų yra labai svarbu. Tačiau toks požiūris labiau vakarietiškas. Senoji Kinijos tapybos tradicija ieško ne menininko ir jo širdies dialogo, joje svarbiau dialogas tarp menininko ir gamtos. Menininkas mokosi iš gamtos, ji yra svarbiausias mokytojas ir įkvėpimo šaltinis. Per Nidoje vykusius mokymus VDA studentams mėginau parodyti šį, kitokį, metodą. Jie ėjo ir ieškojo gamtoje to, kas jiems gražiausia ir sukūrė daug nuostabių dalykų.

Vakarietiškos tradicijos tapybai labai svarbios smulkmenos. Paveiksle svarbu viskas, kiekviena detalė. Tuo tarpu kinų tradicijos menininkai išryškina vieną svarbų dalyką, taip palikdami daugiau laisvės žiūrovui – tai galima pastebėti ir mano dabartiniuose paveiksluose.

– Tad gal raktas tavo parodos žiūrovui galėtų būti pasiūlymas pamėginti surasti kiekviename paveiksle tą esminį elementą?

– Taip, tai tikai yra kiekviename mano paveiksle. Kokia nors detalė, kuri padeda suprasti, „atrakinti“ visą likusį paveikslą. Man tai svarbu, juk menas ir yra dialogas tarp menininko ir žiūrovo.

Dedongo Zhengo tapybos paroda „Double awareness. Susivokti. Dar kartą“ veiks iki spalio 16 dienos.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Jubiliejų pasitinkanti aktorė Eleonora Koriznaitė: teatras turi būti paveikus

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė , apdovanota ypatingu grožiu ir...

Preiloje atidaromas visą parą veiksiantis knygų namelis (1)

Neringos savivaldybėje esančioje Preilos gyvenvietėje šeštadienį bus pristatytas knygų namelis,...

Knygos, kurios patiks paaugliams: svarbu atrasti juos sudominančią temą

Dažną paauglį sudominti knygomis nelengva. Tačiau tai tikrai įmanoma, jei rašytojams pavyksta...

O ką skaitote jūs: Rasa Jusionytė dalinasi atradimais ir atskleidžia karantino metu gimusią tradiciją (1)

„Bandau perskaityti bent 20 puslapių kasryt. O vakare neužmiegu be grožinės literatūros“, –...

Festivalis „Kultūros naktis“ keliasi į rudenį

Atsižvelgdami į pasaulinės pandemijos situaciją bei reaguodami į Vyriausybės nurodymus bei...

Top naujienos

Statė namą sau, bet neliko nepastebėtas didelio koncerno: lietuvio būsto idėja sulaukė pasisekimo (47)

Tomui Petrauskui – 26-eri, tačiau jis šiandien savomis rankomis stato modulinius ekologiškus...

Dėl Europos Sąjungos „pietiečių“ ima kelti nepatogius klausimus: išvardijo visas nuodėmes (90)

Briuselyje dauguma sutaria, kad reikalingas bendras atsakymas į pandemijos sukeltą ekonominę...

Istorija kartojasi: tūkstančiai gyvūnų rūšių masiškai ieško šaltesnio klimato – juda link išnykimo (4)

Niekam ne paslaptis, kad pasaulinis atšilimas skatina daugybę gyvūnų visame pasaulyje palikti...

30 eurų vertės pirkinys kaunietį pavertė ginklų kontrabandininku (142)

Įstatymų neišmanymas ir nedėkingai susiklosčiusios aplinkybės karo istorija besidomintį...

Vokiečių spauda: šalies neonaciai sukarintus mokymus atlieka Rusijoje (107)

Dešiniosios pakraipos ekstremistai iš Vokietijos lavinti kovinių įgūdžių vysta į Rusiją ,...

Kada reikia keisti automobilio tepalus ir kas nutiks, jei laiku to nepadarysite

Variklio alyvos keitimas yra vienas iš nedidelių vargų eksploatuojant automobilį, tačiau ją...

Po baisios avarijos vaikinas liko neįgaliu – gydytojos žodžiai pakreipė jo gyvenimą ypatinga linkme (13)

Mano vardas – Artūras Tūrė Žilis. Norėčiau pasidalinti savo istorija ir tikiuosi, kad ji...

Jurbarko krašto gamtos ir architektūros lobiai: kelionė paliks neišdildomus įspūdžius (28)

Jei visus gražiausius Lietuvos kampelius būtų galima sudėti į vieną didelę knygą, Jurbarko...

Europa dėl Kinijos pasiekė lūžio tašką: dabar viskas keičiasi (174)

Europos santykiai su Kinija iš blogų tampa dar blogesniais. Pekino sprendimas Honkonge...

|Maža didelių žinių kaina