aA
Lapkričio 8 dieną Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks lietuvių kino režisierės Giedrės Žickytės ir jos kolegės iš Čilės Maites Alberdi trumpametražio dokumentinio filmo „Aš čia tik svečias“ nacionalinė premjera.
Giedrė Žickytė
Giedrė Žickytė
© Asmeninio albumo nuotr.

Filmas skina laurus pasaulio kino festivaliuose, parsivežė jų iš „Visions du Reel“ Šveicarijoje, „Sheffield Doc/Fest“ Didžiojoje Britanijoje, „Message to Man“ Peterburge. Taip pat iš Krokuvos, Budapešto, Madrido, Italijos, Hueskos. Ir tai tik pradžia. Taip pat kūrinys pelnė Europos „Oskarais“ vadinamų Europos kino apdovanojimų nominaciją kaip geriausias trumpametražis filmas.

Filmo centre – slaugos namuose Čilėje gyvenantį devyniasdešimtmetė imigrantė iš Ispanijos Josebė, kuri serga Alzheimerio liga. Ji puikiai prisimena savo jaunystę baskų krašte ir nuolat apie ją pasakoja, tačiau pamiršta, kur gyvena dabar.

– Kaip atsirado „Aš čia tik svečias“ – bendras tokių tolimų šalių kaip Lietuva ir Čilė kino kūrėjų darbas? – klausiau Giedrės Žickytės.

– 2013 metais bendradarbiaujant Lietuvos kino centrui ir Kopenhagos dokumentinių filmų festivaliui gavau kvietimą dalyvauti programoje „CPH:DOX Lab“, kuri „suporuoja“ įvairių šalių režisierius, kad jie kartu sukurtų trumpametražį dokumentinį filmą. Taip susitikau su M. Alberdi iš Čilės. Tai buvo kaip „aklas pasimatymas“. Ir tikrai sėkmingas!

Susitikome Kopenhagoje, be mūsų dar buvo penkios poros. Rengėjai sumanė, kad režisieriai duetuose būtų iš kuo tolimesnių šalių. Tarkime, vienas kūrėjas iš Europos, antras – iš kito žemyno. Ne visiems pavyko sudaryti stiprias poras. Mums su Maite pasisekė, iškart atradome bendrą kalbą.

Kadras iš filmo "Aš čia tik svečias"
Kadras iš filmo "Aš čia tik svečias"
© Filmo kūrėjų nuotr.

Iš pradžių turėjome surasti, kas mus sieja, ką turime bendro. Supratome, kad abi labai domina atminties fenomenas ir kaip mūsų asmenybę apibrėžia praeitis ir išgyventi patyrimai. Tarkime, pradinėje Alzheimerio stadijoje žmonės kuo aiškiausiai prisimena ankstyvą vaikystę – dažnai jų atsiminimai būna tokie ryškūs, lyg ką tik išgyventi. O kas buvo vakar – pamiršta.

Išsikėlėme klausimą: kaip tokioje situacijoje jaustųsi emigrantas, sergantis Alzheimeriu? Juolab jei tas žmogus gyventų ne savo, o slaugos namuose. Ne savo šeimoje, ne savo aplinkoje. Taip Santjago senelių namuose ir pradėjome ieškoti emigranto iš Europos. Pasirinkome Čilę, nes ši šalis aname amžiuje patyrė imigrantų antplūdį. Tad ten buvo daugiau galimybių rasti Alzheimeriu sergantį emigrantą iš Europos nei Lietuvoje. Tikėjomės sutikti lietuvį, tačiau nepavyko. Atradome baskę Josebę – filmo pagrindinę veikėją.

– Kiek truko visas filmo kūrimo procesas?

– Abi su Maite intensyviai dirbame prie savo ilgametražių filmų, todėl kūrėme atskirais tarpsniais. Ilgiausiai truko pasirengimo etapas, per kurį kruopščiai rinkomės pagrindinį filmo herojų. Iš pradžių Čilėje radome apie penkiasdešimt emigrantų iš įvairių Europos šalių. Mūsų pasamdyta vietinė žurnalistė juos filmavo ir darė trumpus vaizdo reportažus. Atrankos procesas užtruko beveik tris mėnesius, tačiau pavyko surasti labai stiprią pagrindinę heroję. Žurnalistės surinkta medžiaga labai padėjo – prieš apsilankymą Čilėje jau buvome susipažinusios su herojų kasdienybe, aplinka ir santykių peripetijomis.

Šiuo atveju galbūt labiausia padėjo tai, kad į savo herojus žiūrėjome ne kaip į ligonius. Tiesiog matėme jų patiriamas gyvenimiškas situacijas, jose atpažinome save.

– Alzheimerio liga – sudėtinga tema dokumentininko etikos požiūriu. Juk žmogus iki galo nesuvokia fakto, kad yra filmuojamas. Jums pavyko šią temą atskleisti jautriai ir preciziškai. Ką apie tai svarstėte kurdamos filmą?

– Etinis klausimas ir pagarba savo herojams apskritai yra esminiai kuriant dokumentiką. Niekada nesileidžiu į kompromisus. Šiuo atveju galbūt labiausia padėjo tai, kad į savo herojus žiūrėjome ne kaip į ligonius. Tiesiog matėme jų patiriamas gyvenimiškas situacijas, jose atpažinome save. Tai filmas apie žmones. Net ir sirgdama tokia sudėtinga liga Josebė išlieka nepaprastai ori, nepasiduoda. Apie tai mes ir norėjome kalbėti.

Filme yra epizodas, kur Josebė netikėtai parkrenta. Gali kilti klausimas, ką darėme tokiu atveju, ar toliau stebėjome ją pro objektyvą. Iš tiesų puolėme jai padėti, tik ši dalis, kai kadre atsirandame mes, yra iškirpta. Tą akimirką pasidarė baisu dėl Josebės ir galvojome tik apie ją, o ne apie tai, kad šis epizodas vėliau galėtų tapti viena pagrindinių filmo scenų.

– Kaip jus pakeitė „Aš čia tik svečias“ kūrybos procesas?

– Kiekvienas filmas pakeičia, nes per kiną mėginu suprasti gyvenimą, pasaulį. Tai iš dalies ir mano pačios pokalbis su savimi. Intuityviai apčiuopiamus vidinius procesus, kartais itin asmeniškus, sunku apibūdinti žodžiais.

Galiu tik išvardyti, kokius klausimus pati sau kėliau, o atsakymai tegu lieka manyje. Pirmiausia filmas privertė susimąstyti, kokią reikšmę mūsų gyvenime turi mūsų vaikystės ir jaunystės patirtys. Kodėl neprisimename, kas buvo, tarkime, prieš dešimt metų? Kodėl prisimename būtent vaikystę ir jaunystę? Kodėl tik šitos patirtys mus formuoja? Jei susirgsiu Alzheimeriu, neprisiminsiu, ką dabar išgyvenu? Labai įdomus, bet tuo pačiu ir mistinis, bauginantis dalykas.

Per kiną mėginu suprasti gyvenimą, pasaulį. Tai iš dalies ir mano pačios pokalbis su savimi. Intuityviai apčiuopiamus vidinius procesus, kartais itin asmeniškus, sunku apibūdinti žodžiais.

Taip pat mane labai skaudžiai palietė dar viena – namų ir šeimos – tema. Visi slaugytiniai nepriklausomai nuo amžiaus nori pas mamą ir tėtį. Devyniasdešimtmetė klausia, kada tėvai ateis jos pasiimti? Visi nori namo. Josebė mano, kad ji tuose namuose tik svečiuojasi, atvyko tik trumpam.

Esame individualistai, susitelkę į savo darbus, karjeras. Neturime laiko net sekmadienio pietums su šeima ar skambučiui mamai, tėčiui. Galų gale net savo vaikams... Nors kalbame, kad reikia sustoti, skirti artimiesiems daugiau laiko.

Kadras iš filmo "Aš čia tik svečias"
Kadras iš filmo "Aš čia tik svečias"
© "Scanorama" nuotr.

Dar viena tema – slaugos namai. Galima sakyti, jie yra būtini. Kai žmogus sunkiai serga, ten jam suteikiama pagalba. Tačiau prieš šimtmetį apskritai nebuvo tokio pavadinimo – „senelių namai“. Viskas vyko šeimose. Neteigiu, kad vienu atveju tai yra teisinga, kitu – nelabai. Tik keliu klausimą.

Galų gale – garbingo amžiaus žmonių padėtis. Gyvename jaunimo visuomenėje. Atrodo, esame amžinai jauni, amžinai gražūs, amžinai sėkmingi. Tačiau taip nėra – pagal statistinį vidurkį žmonija sensta. Kalbant apie vyresnių žmonių integravimą, ypač Lietuvoje, jų tarsi nėra. Visas socialinis gyvenimas yra sukurtas jaunam žmogui – kavinės, restoranai, kino teatrai, sporto klubai... Didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių ten neranda sau vietos, todėl užsidaro namuose.

Kalbant apie vyresnių žmonių integravimą, ypač Lietuvoje, jų tarsi nėra. Visas socialinis gyvenimas yra sukurtas jaunam žmogui – kavinės, restoranai, kino teatrai, sporto klubai... Didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių ten neranda sau vietos, todėl užsidaro namuose.

Nors filmo tema rimta ir verčia susimąstyti, vis dėlto jis nėra slogus, ir mums su Maite tai buvo ypač svarbu. Filmas daug keliauja po festivalius, ir ne kartą per susitikimus jauni žmonės prisipažino, kad jis įkvepia gyventi. „Mes dabar mažiau bijome senatvės“, – išgirdome skirtingose šalyse. Galbūt kurdama šį filmą pati mėginau galynėtis su savo baime – senatvės, ligos... Dažnai atsitinka, kad kuri apie tai, ko bijai. Filmo tema ir sudėtinga, ir be galo įdomi, atverianti mums dar visai nepažįstamus žmogaus pasąmonės klodus. Supranti, koks žmogus sudėtingas ir kiek daug dar nežinome apie tai, kas vyksta mūsų galvoje.

Giedrė Žickytė
Giedrė Žickytė
© Asmeninio albimo nuot.

– Kaip dalijotės darbais su bendraautore M. Alberdi?

– Nesidalijome, nekūrėme plano – viskas klostėsi natūraliai. Manau todėl, kad tai trumpo metro filmas. Viską labai tikslingai filmavome, žinojome, ko norime, todėl neužtrukome. Tiesiog kūrėme bendrą filmą. Maite labai puikus žmogus. Ji žino, ko nori, ir tuo pačiu nėra kategoriška. Bendradarbiavimo patirtis buvo puiki, iš jos daug ko išmokau.

Kita vertus, mums labai sekėsi. Nes befilmuojant dėjosi tikri stebuklai, kuriuos matysite ekrane. Dar vienas svarbus aspektas – „nespaudėme“ gyvenimo, leidome realybei mus režisuoti. Tik būk kantrus ir stebėk! Tada realybė atskleis tau visas savo dovanas.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama“ filmų kūrėjai.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
© SRTRF logotipas
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Specialiai „Delfi“ iš Berlyno: italų viduriniosios klasės tarakonai

Brolių D'Innocenzo „Blogos pasakos“ („Favolacce“) – vienas ambicingiausių Berlynalės...

Jonas Vaitkus palieka Lietuvos rusų dramos teatro vyr. režisieriaus pareigas (1)

Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) vyriausiasis režisierius Jonas Vaitkus palieka šias pareigas,...

Norvegijos valdžia leido nugriauti pastatą su Picasso raižiniais betone (3)

Norvegijos pareigūnai davė leidimą nugriauti sprogdinimo apgriautą pastatą, kurio sienas puošia...

Romanas Polanski baimindamasis „linčo“ nedalyvaus Prancūzijos kino apdovanojimų ceremonijoje

Prieštaringai vertinamas kino režisierius Romanas Polanski ketvirtadienį naujienų agentūrai AFP...

JAV mirė rašytojas ir nuskendusių laivų ieškotojas Clive`as Cussleris

Didelio pasisekimo sulaukęs JAV rašytojas Clive'as Cussleris, taip pat pagarsėjęs kaip...

Top naujienos

Panikos nėra, bet ūkininkai nerimauja: jei virusas įsisiūbuos, pokyčius parduotuvių lentynose tikrai pajusime (7)

Koronavirusas lemia ne tik tai, kad iš lentynų šluojamos ilgo galiojimo prekės, tokios kaip...

Šiauliuose dėl koronaviruso grėsmės stebimi 12 asmenų: tarp jų ir uždarytos gimnazijos mokytoja (112)

Be moters, kuriai diagnozuotas koronaviruso susirgimas, Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje...

Paaiškėjus pirmajam koronaviruso atvejui – profesoriaus Usonio perspėjimas: neturime 2 pagrindinių ginklų (234)

Kol kas Lietuvoje nustatytas vienas COVID-19 atvejis – koronavirusas diagnozuotas iš Šiaurės...

Šuniui nustatytas koronavirusas: veterinarai jau prognozuoja, kas vyktų, jei virusas paliestų lietuvių šunis (92)

Kinijoje, Honkonge, gyvūnų prieglaudoje izoliuotas šuo , kuriam nustatytas nežymus teigiamas...

Incidentas Vilniuje: vyras žmoną įkalino vonios kambaryje, nes manė, kad ji užsikrėtė koronavirusu (13)

Dėl koronaviruso Lietuvoje kilęs chaosas pasiekė neįtikėtiną lygį - policijai tenka reaguoti...

Mėnesio prognozė tikrai džiugina: kovas nustebins ne tik šiluma (14)

Šių metų kovas numatomas šiltesnis ir šiek tiek sausesnis nei įprasta Lietuvoje, teigia Lietuvos...

Įspėja dėl Turkijos įsiūčio: nepavykus susitarti Europos laukia chaosas (589)

Jei nenorite mums padėti – turėkite tuos pabėgėlius. Tokiais grasinimais Europos Sąjungai...

Migrantų antplūdžio išsigandusios šalys iki didžiausio lygio griežtina sienų apsaugą, pasiųstos pajėgos (157)

Graikija penktadienį sugriežtino patruliavimą pasienyje Turkijai paskelbus, kad ji nebetrukdys...

Bilietus į „Žalgirio“ rungtynes grąžinti prašo apie 400 gerbėjų, skaičius gali augti šiauliečių prašoma nevykti (105)

Šimtai krepšinio sirgalių pateikė prašymus grąžinti pinigus už bilietus į penktadienio vakaro...

Kelionių organizatoriai atšaukia artimiausius skrydžius į Italiją (18)

Atsižvelgiant į sugriežtintas Užsienio reikalų ministerijos (URM) rekomendacijas nevykti į...

|Maža didelių žinių kaina