Abu susitiko Izraelyje, kad taptų dokumentinio filmo „Dialogas su Josefu“ veikėjais. Josefo dukra Elžbieta Josadė yra ne tik šio filmo aktorė, bet ir režisierė, debiutuojanti Europos šalių kino forumo „Scanorama“ lietuviškų premjerų programoje.
Tėvo ir dukros dialogai filme neįprasti. Jie kalbasi ne žodžiais, o žvilgsniais. Ir žvelgia ne vienas į kitą, o tolyn, į Artimųjų Rytų dykumą. Juodu sieja bendras, galima sakyti – profesinis, interesas. Abu siekia pastebėti, ne tai, kas matoma atvira akimi, o tikrąjį šios žemės švytėjimą, kurį gali pajusti tik širdimi ir meninėmis pajautomis. Ir, regis, tai jiems visai pavyksta.
Vos pradėjęs tarptautinę kelionę, E. Josadės filmas praėjusį savaitgalį tapo vienu Jihlavos tarptautinio dokumentinių filmų festivalio Čekijoje laureatų. „Juostą galima vadinti vidine kūrėjos kelione, per kurią sukuriamas intymus jos tėvo portretas. Filmo kadrai, kraštovaizdžiai ir paveikslai brėžia pagrindines jųdviejų dialogo linijas. E. Josadės poetinis stilius teikia daug vilties, todėl žiuri jaučia pareigą paskatinti režisierę tęsti kinematografinį kelią“, – teigta vertintojų pranešime.
„Dialogas su Josefu“ suręstas iš nutylėjimų, užuominų, kasdienių frazių. Mažakalbis, tylenis. Nors autorė filmo prologe trumpai papasakoja tėvo istoriją, maga dar daugiau sužinoti apie šiuos žmones.
Pirmieji žodžiai – prancūzų kalba
Elžbieta gimė 1990 metais Vilniuje filologijos mokslų daktarės, prancūzų kalbos vertėjos Anelės Keršytės-Josadės ir žydų kilmės teniso trenerio, tapytojo mėgėjo Josefo Josadės šeimoje. Nuo mažumės kalbėjo lietuviškai ir prancūziškai. Jos vyresnė sesuo Salomėja jau 15 metų gyvena Paryžiuje, ten pat prieš ketverius metus atsidūrė ir Elžbieta. Nieko nuostabaus – šeimoje daug dėmesio buvo skiriama prancūzų kalbai ir kultūrai, skaitytos prancūziškos knygos, žiūrėti prancūzų TV kanalai. Kai Elžbietai buvo dveji, mama ją ir septynerių Salomėją nusivežė į stažuotę Prancūzijoje. „Pirmuosius savo žodžius ištariau prancūzų kalba“, – kalbinama DELFI, pasakojo E. Josadė.
Vilniaus dailės akademijoje ji studijavo tapybą, vėliau – skulptūrą ir šiuolaikinį meną. 2012 metais išvyko į Prancūziją, Paryžiaus 8-ajame universitete baigė kino kūrybos ir režisūros magistrantūrą. Elžbieta teigia visada žinojusi, kad savo gyvenimą trumpiau ar ilgiau susies su Prancūzija.
Atsparos ėmė ieškoti tikėjime
Elžbietos tėvo, filmo „Dialogas su Josefu“ pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija klostėsi kitaip. Gimęs holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje (Josefo tėvas – žinomas rašytojas Jokūbas Josadė), jis 50 metų praleido Vilniuje. Baigė Justino Vienožinskio dailės mokyklą, vertėsi įvairiais darbais, vadovavo „Teniso studijai“, tapė. Praktiką atliko savo bičiulio tapytojo Henriko Čerapo dirbtuvėje.
„Josefo tėvai, kaip ir jis pats, buvo nereligingi. Po karo grįžę į Lietuvą, jie nerado savo artimųjų – visi buvo nužudyti. Lietuvoje mano tėvas jautėsi vienišas, jam teko patirti ir diskriminacijos, antisemitinių patyčių“, – pasakojo Elžbieta.
Teniso treneris nemažai keliavo po Europą. Kartą, apie 2000-uosius, nuvažiavęs į Izraelį jis netikėtai apsisprendė ten pasilikti. Pirmieji žingsniai buvo sunkūs, tačiau padedamas bendruomenės Josefas pamažu įsitvirtino protėvių žemėje. Prasidėjo ilgas religinio pabudimo kelias, tapatybės paieškos. Pasak E. Josadės, tokia istorija būdinga daugeliui holokaustą išgyvenusių žydų vaikų.
„Praradimo trauma jaučiama nuolat, visą gyvenimą. Kai aplink nėra artimųjų, kai neturi į ką atsiremti, imi ieškoti atsparos religijoje. Tokie atvejai žydų bendruomenėje labai dažni“ , – tvirtino E. Josadė.
Susitiko po dešimties metų
Dešimt metų nemačiusi tėvo, dukra nusprendė jį aplankyti. Pirmą kartą leidosi ne tik į Izraelį – apskritai į Rytų kraštą. „Išvydau kasdien tėvo matomą, o man visai neįprastą peizažą. Tą nepaprastą šviesą, kurią skleidžia per dieną saulės kaitinama žemė. Kartu keliavome, filmavome ir dairėmės jos. Galiausiai supratau, kad atradau ne tik šviesą, bet ir savo tėvą“, – pasakojo filmo kūrėja.
Jų bendravimas niekada nebuvo kasdieniškas, buitiškas. Per dešimt išsiskyrimo metų jis ir negalėjo toks būti. Tėvas daug aiškinęs dukrai, kad tėra vienintelis kūrėjas – Dievas. Todėl pats savęs kūrėju nevadina, tik mėgina geriau įsižiūrėti į Dievo pasaulį, perteikti jį. Paprašytas paaiškinti savo požiūrį filme, Josefas nutyla. „Tai neverbalizuojami dalykai“, – tėvo elgesį paaiškina filmo režisierė.
Tad filmo pavadinimą „Dialogas su Josefu“ galima laikyti tam tikra autorės ironija. Arba intriga, skirta žiūrovui. Josefas taip ir neatsako į dukros „didžiuosius klausimus“. „Dialogų buvo daug, kalbėjomės apie viską – meną, tapybą, tikėjimą, žydiškas šaknis, dabartį ir praeitį. Tačiau supratau, kad pagrindinis mūsų dialogas, dalijimasis tuo, kas mums svarbu, yra pats veiksmas – tapymas, filmavimas, kelionės, žiūrėjimas. Stebėjimas. Per jį labiausia ir kalbamės“, – teigė režisierė.
Kasdienybė primena štetlą
Iš filmo gali susidaryti įspūdis, kad Josefas gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą. Jis tapo, meldžiasi, rūko terasoje atsirėmęs į tvorelę. Ir vis žvelgia tolin, tyrinėja prieš jį plytinčią gamtą. Kai išsiruošia į kelionę, fotografuoja peizažus, jiedu ir vėl matomi vieni su dukra. Tačiau jokios izoliacijos, pasak Elžbietos, nėra.
„Jis turi žmoną, o daugiabučiame name, kuriame jiedu gyvena, nuolat zuja žydų ortodoksų vaikai. Visos laiptinės aikštelės prigrūstos vaikiškų vežimėlių. Tas bruzdesys aplink – nepaprastas, ypač sustiprėja per gausias religines šventes. Tikras žydiškas gyvenimas, koks kažkada vyko štetluose Lietuvoje“, – sugretino Elžbieta.
Padedamas savo bičiulio fotomenininko Arūno Baltėno, tėvas išmoko daryti fotografijas ir dažnai išvyksta į gamtą fiksuoti peizažų. Tačiau fotografijų netapo, jų vaizdus kaupia atminčiai. Pasak Elžbietos, Izraelyje nepriimta atviroje vietoje pasistatyti molbertą ir tapyti. Tai laikoma pavojingu užsiėmimu.
Elžbietos tėvas Lietuvoje gana retas svečias. „Dabar jo žemė – Izraelis. Kaip sugrįžo į tikėjimą, taip atrado ir savo tikrąją tėvynę. Lietuva jam kelia ne visai geras emocijas. Jis čia visada jautėsi nesavas“, – teigė dukra.
Nepriklausomybės pojūtis
Ar filmas pakeitė Elžbietą, klausti neverta: ji tapo režisiere. „Vieno filmo režisiere, – patikslino pašnekovė. – Dar nežinia, kur pasuks gyvenimas, – nusijuokė. – Mane pakeitė pats procesas. Pirmiausia susipažinau su Izraeliu. Daug mąsčiau apie savąjį identitetą, žydiškumą. Juk manyje irgi teka šiek tiek žydiško kraujo. Dažnai žmogus mėgina „pasislėpti“, negalvoti apie tai, kas iš tiesų svarbu. Nes taip gyventi lengviau. Kino kūryba suteikė nepriklausomybės pojūtį. Labai daug išmokau – ir iš tėvo, ir iš dokumentinio kino proceso. Jis labai įdomus.“ Dabar E. Josadė svarsto galimybę kurti filmą Lietuvoje. Jis taip pat pasakos žydų istoriją. Ir vėl vienas svarbesnių objektų bus krašto peizažas.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvos jaunųjų meno kūrėjų darbai.
