„Mums visada buvo įdomesni filmai, kuriuose labai ryškiai matoma režisieriaus pozicija ir asmeniškas, gyvas, artimas jo požiūris į personažą, temą, objektą“, – nekantraudamos atversti naująjį festivalio puslapį teigė VDFF programos sudarytojos kinotyrininkė Sonata Žalneravičiūtė ir „Skalvijos“ kino centro vadovė Vilma Levickaitė.
Profesionalūs autoriniai darbai, lietuviškam kontekstui aktuali tematika, įdomios formos kūriniai – tokiomis nuostatomis vadovaujasi rugsėjo 22 dieną prasidedančio festivalio rengėjos. „Programa gana kompaktiška, tad siekiame, kad kiekvienas filmas paveiktų žiūrovą, turėtų intelektualinį krūvį, siųstų stiprią žinią“, – teigė V. Levickaitė.
Ukrainos šerifas atvyksta į Lietuvą
Pagrindinėje festivalio programoje, paprastai apžvelgiančioje pastarųjų dvejų metų naujienas, vyrauja tradicinė dokumentika. Galbūt nėra filmo, kuris nustebintų netikėta pasakojimo kalba, tačiau už dokumentikos formas kur kas svarbiau kūrėjo talentas.
Politinis, socialinis fonas gerai jaučiamas Romano Bondarčiuko filme „Ukrainos šerifai“. Vis dėlto autoriui įdomiau stebėti ne tai, o pagrindinių herojų policininkų Viktoro ir Volodios bendravimą su atokaus Ukrainos kaimelio gyventojais. Geltona „Lada“, papuošta valstybine vėliavėle, „šerifai“ keliauja nuo trobos prie trobos ir visiems kuo nors padeda – ramina kaimyną, kitą paprotina, kad nevalgytų šunų, ieško pasprukusio vagies ir net... atranda lavoną.
R. Bondarčiukas į savo veikėjus ir provincijos kasdienybę žvelgia mylinčiu ir kiek ironišku žvilgsniu. „Suprantame, kad šie žmonės atsidūrę viltingų permainų laike – tarp skurdo, nevilties ir šviesesnės, europietiškos ateities“, – teigė V. Levickaitė.
Filmas „Ukrainos šerifai“ pelnė Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio (IDFA) žiuri apdovanojimą, Ukraina jį nominavo „Oskarams“. Vienas „šerifų“ – Viktoras Kryvoborodka atvažiuoja susitikti su festivalio žiūrovais. Tad... tvarka bus.
Kino monumentas nužudytam politikui
Filmo „Mano draugas Borisas Nemcovas“ režisierė Zosia Rodkevič gavo televizijos užduotį sukurti šio politiko portretą. Darbo ėmėsi nenoromis. Tačiau netrukus jos akyse atsiskleidė nieko bendra su televiziniu įvaizdžiu neturintis žmogus. „Pasirodė besąs šaunus, geras ir nuoširdus. Susidraugavome. O tada jį nužudė“, – viename interviu sakė režisierė.
Jai pavyko sukurti itin asmenišką, intymų ir tragikomišką filmą. „Z. Rodkevič suteikia mums progą pamatyti, koks B. Nemcovas buvo artimųjų rate, neformalioje aplinkoje“, – teigė V. Levickaitė.
Pilnametražiu dokumentiniu filmu debiutuojanti Z. Rodkevič ketina aplankyti VDFF festivalio žiūrovus.
Kuba: vietinio žmogaus pasakojimas
Atrodytų, ką dar apie tolimąją Karibų salą galėtų papasakoti filmas „Mes esame Kuba“... Dainos, salsa, cigarai, romas, seni amerikietiški automobiliai. Žodžiui, egzotika. Vis dėlto programos sudarytojos tikina, kad pamatysime visai kitokią salą.
Filmo kūrėjams pavyko beveik neįmanomas dalykas. Septynerius metus darbininkas ir savamokslis operatorius Andresas filmavo savo šeimos ir draugų kasdienybę skurdžiame Havanos rajone. Vokiečių režisierei Annettai Ilijew pavyko slapta iš Kubos išsivežti kalną jo juostų ir drauge su montažo režisiere Friederike Chuchardt sukurti unikalų, intymų ir gyvą dokumentą.
„Dar niekam iki šiol nepavyko taip autentiškai ir visapusiškai atskleisti Kubos realijų“, – tikino S. Žalneravičiūtė. Abi filmo kūrėjos atvažiuoja pasimatyti su lietuvių žiūrovais. Gal jau netrukus tai galės padaryti ir trečiasis autorius.
Daug nesuvaidinto sekso
Filmo „Europa, ji myli“ pirmame plane – jauni žmonės, jų jausmai. Šveicarų režisierių Janą Gassmaną domina jaunimo subkultūra. Šįkart per savo herojų santykius jis nori atskleisti jaunosios Europos nerimą. Dėl ekonominės krizės, nedarbo, emigracijos.
Iš labai arti fiksuojamos sujauktos keturių porų vizijos, kasdieniai rūpesčiai, pykčiai, vaikai, daug aistringo sekso. Tiek daug, kad nejučia susimąstai, ar tai ne vaidybinis filmas. „Seksas čia lyg būdas išsigelbėti, pabėgti nuo rimtų problemų. Apsinuoginimo scenos atrodo nejaukiai. Tačiau tas nepatogumas verčia žiūrovą susimąstyti, kuo iš tiesų dabar gyvena jaunas žmogus, kas jam svarbiausia“, – teigė S. Žalneravičiūtė.
J. Gassmanas savo filmo herojus sutiko Sevilijoje, Taline, Dubline ir Salonikuose. Žiūrovai atpažins ir Lietuvoje įamžintus vaizdus.
Danas kelia amžinuosius klausimus
Danų režisierius Jonas Bangas Carlsenas naujausiame filme „Déjà vu“ apžvelgia visą savo kūrybą, kuri neatsiejama nuo jo paties gyvenimo. Filosofiniame autobiografiniame pasakojime atsikartoja tos pačios temos, motyvai, filmų fragmentai.
Viena ryškiausių danų dokumentikos figūrų kaskart sugrįždavo prie mėginimo suprasti tėvą, save patį. Atsakymų ieškota ir religijoje. Režisierius pripažįsta, kad filmus kūrė mėgindamas išsivaduoti nuo įsisenėjusių nuoskaudų.
Surežisuota, „pastatyminė“ dokumentika patinka festivalio rengėjoms. Tad danas vėl svečiuojasi programoje. „Jau ne pirmą dešimtmetį režisierius eksperimentuoja su kino forma: dokumentika siejama su fikcijos elementais, režisuota realybe. Taip randasi vizualiai ir simboliškai paveikūs darbai“, – teigė S. Žalneravičiūtė.
Prieš keletą metų J. B. Carlsenas lankėsi VDFF, pristatė filmą „Tikslus smurto kiekis“ ir vedė kūrybines dirbtuves. Šiemet neatvažiuos – festivalio laikas sutampa su Jono gimtadieniu.
Mįslingų moterų bendruomenė
Portugalų režisierė Cláudia Varejão filme „Ama-San – jūrų moterys“ pasakoja apie atokaus Japonijos kampelio moterų bendruomenę. Rizikuodamos gyvybe, moterys neria į jūra ieškoti dumblių ir vėžiagyvių be jokios specialios įrangos. Seniau jų motinos ir senelės ieškojo perlų, dabar tradicija keičiasi ir pamažu nyksta.
Kamera fiksuoja šių mįslingų moterų kasdienybės ritualus: ruošimąsi darbui, nardymą, padžiautus kostiumus, rankšluosčiais apvyniotas galvas, ruošiamą maistą, džiugius santykius, dainavimą. Lėtai banguojantis jų gyvenimas sukuria nepaprastos harmonijos įspūdį. „Šis filmas įdomus dėl paties reiškinio, unikalaus net ir pasauliniame kontekste“, – tvirtino S. Žalneravičiūtė. Filmo seansą pristatys režisierė C. Varejão.
Eksperimentas įžiebė švelnius jausmus
Festivalį uždarys smagus, nuotaikingas filmas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį sukūrė itališko žurnalo „Rolling Stone“ redaktorius Massimo Coppola. Filmas griauna stereotipą apie romus, kaip gyvenančius skurdžiai, nieko nedirbančius, linkusius nusikalsti. Tuo pačiu vieną stereotipą patvirtina – „Romeo ir Džiuljetos“ istorija gali pasikartoti labai netikėtomis aplinkybėmis.
Režisierius sumanė eksperimentą – paprašė romų bendruomenės narių suvaidinti žymiosios tragedijos ištrauką. Iš pradžių – ne be nuotykių – ieškojo pagrindinių personažų, o juos atradus ėmė dėtis keisti dalykai.
„Filmavimo kamera įamžino meilės gimimą: pagrindiniai herojai pajunta švelnius jausmus vienas kitam ir garsios tragedijos konfliktai stebėtinai ima virsti tikrove. Jaunuolių šeimos yra susipriešinusios, nenori, kad jų vaikai bendrautų“, – juostos peripetijas atskleidė V. Levickaitė. O kas liko neatskleista, papasakos pats režisierius, kuris per festivalį žada lankytis Lietuvoje.
Iš meilės kinui
Specialioji VDFF programa šiemet pavadinta „Kinas – mano meilė“. „Turbūt nė nereikia sakyti, kad ji mums nepaprastai artima“, – nusišypsojo kino centro vadovė V. Levickaitė. Programą sudaro penki filmai, kurie atskleidžia kino rodytojų ir vertintojų gyvenimą iš vidaus.
Ji pasakoja apie keliaujančius kino teatrus Indijoje, kai filmai rodomi atokiuose kaimuose, kurių gyventojai negali pasiekti didmiesčių („Kino keliautojai“). Filme „Šviesai nykstant“ kalbama apie operatoriaus darbą, kino juostos, kino šviesos gimimo magiją. „Kinas: viešas reikalas“ pristato rusų teoretiką, Sergejaus Eizenšteino kūrybos žinovą Naumą Kleimaną. Nuolatiniu darbu, nepertraukiama veikla jis išugdė kelias kino kūrėjų kartas. Alexandru Belco „Cinema, mon amour“ sprendžia kino teatro išlikimo klausimą.
„Visiems šiems filmams nestinga dramatizmo, nes senosios kino formos susiduria su naujais iššūkiais, interneto grėsmėmis“, – tvirtino S. Žalneravičiūtė.
Garsiosios čekų dokumentininkės retrospektyva
Programos sudarytojos nuolat stebi visos virtinės garsių dokumentininkų kūrybą, naujausius darbus. Todėl festivalio programoje dažnai svečiuojasi Frederickas Wisemanas, Raymond‘o Depardonas. Ir čekų dokumentinio kino garsenybė Helena Třeštíkova.
Apie jos retrospektyvą VDFF rengėjos mąstė gana seniai. Tačiau nepaprastai užsiėmusi režisierė niekaip nerado progos atvažiuoti į Lietuvą. Nebus jos ir šįkart, tačiau žiūrovai pamatys penkis čekės filmus „Rene“, „Katka“, „Malorė“ „Marčela“ ir „Pasmerktas grožis“.
„H. Třeštíkova ištobulino „laiko rinkimo“ arba „ilgalaikio stebėjimo“ metodą (angl. „long-term observation“). Visus savo herojus ji stebi ir filmuoja labai ilgai ir vienu metu. Savąjį metodą atrado intuityviai, supratusi, kad jai tiesiog patinka stebėti veikėjų gyvenimą. Pasak režisierės, tik per ilgą laiko tarpą atsiskleidžia visa jo dramaturgija – posūkiai, lūžiai, nauji įvykiai“, – pasakojo V. Levickaitė.
Nors filmai „Renė“ ir „Katka“ jau seniai sukurti, režisierė savo herojų neapleidžia, nepaliaujamai stebi jų gyvenimą, filmuoja. „Veikėjai tapo režisierės gyvenimo dalimi, artimaisiais. Ji rūpinasi jais, net skatina keisti savo gyvenimą“, – teigė S. Žalneravičiūtė.
„Per paprastus gyvenimus stebėtinai atsiskleidžia laiko permainos, keičiasi valstybės“, – pridūrė Sonatos kolegė.
A. Stonio kūrybos dokumentai
2016 metų VDFF parengė ir dar vieną retrospektyvą. Gana netikėta, tačiau jos autorius – Audrius Stonys. Pasirodo, vieno garsiausių lietuvių režisierių filmai, bent jau taip gausiai, dar niekada Lietuvoje nebuvo rodomi.
Pasak S. Žalneravičiūtės, A. Stonio kūrybos pristatymas per festivalį bus gana išsamus, tačiau toli gražu ne pilnas. Didžiausiais dėmesys skiriamas pirmiesiems A. Stonio filmams, tarp kurių žiūrovai pamatys „Neregių žemę“, „Antigravitaciją“, „Vieną“.
„Bėgant laikui, senieji filmai įgyja naujų verčių ir poteksčių, o jauniems žiūrovams darosi sunku juos suvokti. Tad į kiekvieną seansą režisierius žiūrovus palydės pats, atsakys į jų klausimus“, – teigė S. Žalneravičiūtė. Lietuvos kino centro nuopelnu į visus A. Stonio filmų seansus bus galima patekti su nemokamu bilietu. Režisierius ves kūrybines dirbtuves „Tiesa ir/ar iliuzija“, papasakos apie savo kūrybinį santykį su tikrove ir dokumentika.
Festivalio rengėjos vylėsi parodyti ir naujausią A. Stonio filmą „Moteris ir Ledynas“, tačiau pasaulinė jo premjera įvyks tik 2017 metais per Nijono kino festivalį (Šveicarija).
Dėmesys jauniesiems žiūrovams
Festivalis šiemet sumanė naujovę – parengė dvi dokumentinio kino programas vaikams: „Mes dešimtmečiai“, „Ir viso pasaulio negana“. Dokumentika suaugusiųjų simpatijomis jau rimtai galynėjasi su vaidybiniu kinu. Tad verta „prasimušti“ ir į jaunesnę auditoriją.
„Trumpametražiai filmai ir aktualios temos, – lakoniškai programas apibūdino V. Levickaitė. – Filmai kalba apie drąsą, norą ir teisę būti savimi. Daug sporto temų.“ Vienas filmas „Liūtas ir drąsi pelytė“ pasakoja apie sirų emigrantus, atskleidžiama vaikų kasdienybė pabėgėlių stovykloje.
„Manome, kad mūsiškiams pats laikas pasižiūrėti, kaip gyvena kiti vaikai ne tokiose saugiose sąlygose“, – svarstė Vilma. Programoje „Ir viso pasaulio negana“ bus rodomas naujausias rusų dokumentinio kino garsenybės Viktoro Kosakovskio filmas „Varičela“.
Ieškos senųjų kino teatrų
Rugsėjo 25 dieną S. Žalneravičiūtė kino mėgėjus išsives į ekskursiją „Vilniaus kino teatrai“. Pasivaikščiojimą ketinama pradėti nuo Evangelikų reformatų bažnyčios – buvusio „Kronikos“ kino teatro. Toliau maršrutas nusidrieks pro „Lietuvą“, „Mūzą“, „Aušrą“, „Karinį kino teatrą nr. 6“, „atras“ aplink Rotušę susispietusius kino teatrus „Casino“, „Maskva“, R. Štremerio kino teatrą, „Piccadilly“, du „Edenus“, „Iliuziją“.
Panaši iškyla bus rengiama ir Kaune. Ekskursantai lankysis kino centre „Romuva“, seniausiame ir vieninteliame vis dar veikiančiame tarpukario kino teatre Lietuvoje, užsuks į autentišką jo aparatinę. Ekskursija vyks spalio 9 dieną prieš filmo „Šviesai nykstant“ seansą.
„Skalvijos“ kino centre per festivalį veiks Andrejaus Kibisovo koliažų paroda.
