aA
Paradoksalu, tačiau pasiekėme tokią istorinės raidos pakopą, kai Lietuvos valstybingumo idėjai išlaikyti reikia nemenkų valdžios ir visuomenės pastangų. Pasak Mečio Laurinkaus, „Lietuva išsivaikšto ne tik fiziškai, bet ir mintimis bei emocijomis valstybės atžvilgiu“.1
Kelios pastabos apie Lietuvos valstybės kultūros viziją
© Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Siaučiant globalizacijos skersvėjams, Lietuvos ateitis lemtingai priklausys nuo etoso, kitaip tariant, nuo visuomenę saistančių dvasinių ryšių tvirtumo, nuo pasitikėjimo valstybe ir jos institutais, nuo bendruomeniškumo ir sutelktumo, net nuo pagarbos valstybės simboliams. Kitos, beje, ne tik mažos, šalys irgi yra susirūpinusios, koks bus jų valstybės, tautos ir kultūros likimas.

Britai siekia per Brexit kančias apsaugoti etnokultūrinį savo koloritą nuo svetimų, dažnai agresyvių subkultūrų skverbimosi. Socialiniai ir politiniai procesai Austrijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje irgi pakankamai iškalbingi – mėginama išgryninti savo tautos ir valstybės idėją. Panašu, kad tai tik pradinė tautų ir valstybių prisitaikymo prie visiškai naujos pasaulio tvarkos pakopa, bet anaiptol ne susitaikymas su nepalankiai besiklostančiomis aplinkybėmis.

Laisvėjimo liudytoja

Tarp jubiliejinių sukakčių viena data liko nepastebėta – prieš tris dešimtmečius pasirodė straipsnių rinkinys „Tautinis mentalitetas“,2 parengtas viso labo per dvi savaites (tomis skurdo sąlygomis tai rekordiškai trumpas laikas). Šis tautinės saviraiškos proveržis nustūmė į šalikelę ideologinį „vieningos“ tarybinės liaudies konstruktą.

Redaktorių kolegijoje ir autorių sąraše – šviesiausi to meto valstybingumo ir lietuvių etoso puoselėtojai (apie 30 pavardžių), tarp jų Romualdas Ozolas, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, kun. Ričardas Mikutavičius...

Buvo likę dar metai iki Nepriklausomybės paskelbimo, bet knygos autoriai jau spinduliavo entuziazmu, užkrečiančia viltimi ir optimizmu. Grynuoliškas jų tikėjimas šviesia valstybingumo ir tautiškumo ateitimi buvo visiškai atsietas nuo dviejų dalykų – tai pasaulinės raidos tendencijos ir galimi ne vien pozityvūs socialiniai pokyčiai. Ištrūkę iš dominuojančios ideologijos gniaužtų, jie projektavo optimistinę perspektyvą, nepaisydami stiprėjančių globalizacijos skersvėjų, nenujausdami, kokia klampi bus socialinių permainų lavina.

Leidinys atliko prikeliančią ir telkiančią funkciją. „Lietuva persitvarkys tik tuo atveju, jeigu jos žmonės atgims kaip asmenybės, kaip piliečiai, o tauta atgims kaip kovojantis dėl suvereniteto istorijos subjektas“, – ši įžvalgi Kuzmicko tezė neprarado aktualumo iki šiol.

Sunku atspėti, kiek buvo šios tezės skaitytojų ir bendraminčių (knyga išleista 10 tūkstančių tiražu ir greitai išgraibstyta – Sąjūdžio laikais gaudytas kiekvienas laisvas tiesos žodis). Gali būti, kad pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje įsivyravęs postkomunistinis mentalitetas ir iš viešojo gyvenimo pradėjęs jį stumti naivusis liberalizmas priskyrė šiuos išmintingus žodžius prie lozungų kategorijos.

Paskelbus Nepriklausomybę, dėmesys Lietuvos valstybingumui staiga sumenko. Greičiausiai tai buvo tarpinio finišo efektas – esame nepriklausomi, valio! Netrukus prasidėjo matavimosi europiniais drabužiais karštinė. Dar vėliau, kai džiūgavimas prisijungus prie geros kompanijos kiek nurimo, Kuzmickas, Grigas, Viktorija Daujotytė,3 kiti valstybingumo, pilietiškumo ir tautinių santykių tyrėjai, viešosios nuomonės formuotojai pradėjo skelbti nerimo kupinus liudijimus apie dvasingumo nykimą, apie augančią socialinę nesantaiką, net neapykantą, apie vertybinį tautos nuosmukį. Visa tai, galima sakyti, katastrofiškai sumenkino valstybės prestižą eilinių piliečių akyse. O juk „tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas.“4

Lietuvių nacionalumas ir etosas

Nacionalumas neatsiejamas nuo dvasinių tautos klodų, valstybinių ir patriotinių jos ambicijų, moralinių ir estetinių vertybių. Šis universalus lydinys ir vadinamas etosu, sintezuojančiu visų konkrečioje šalyje gyvenančių (ir gyvenusių) tautybių etnokultūras, apibrėžiančiu vertybinį jų santykį su valstybe. Taigi atsiranda triada: tautiškumai (lietuvių, lenkų, rusų, žydų, gudų, vokiečių, latvių ir kt.) – bendrinis sociumo etosas – valstybingumas. Kontinuumas, kuris lemia istorinę valstybės raidą.

Lietuvių nacionalumas, užsimezgęs jų apgyventoje teritorijoje, įgavęs unikalų socialinį, kultūrinį pavidalą, buvo įtvirtintas valstybingumo organizacijos ir nepaliaujamai atsinaujina visų pirma dėl vietinių subkultūrų poveikio. Ryšiai su lenkų, rusų, baltarusių, žydų, kitų čia gyvenančių mažumų etnokultūromis generuoja bendrinį Lietuvos etosą.

Nacionalumas turi savo istorinį laiką, geografinę erdvę, materialiąją ir dvasinę kultūrą. Jis kyla iš intensyvios ilgalaikės įvairių luomų, socialinių ir profesinių grupių sąveikos. Nacionalumas, viena vertus, susaistytas su vietininkiškumu(ais), yra įvairiausių bendrijų ir bendruomenių tapatumo „druska“. Antra vertus, jis įsikūnija valstybės organizacijoje. Tokia, galima sakyti, antroji minėtos triados paskirtis – užtikrinti tvarią dermę nuo vietininkiškumo per kultūrinį ir pilietinį tapatumą iki valstybingumo. Šios kategorijos suponuoja sampratą, kas mes esame.

Žmogus suvokia save pagal tai, koks jo vaidmuo šeimoje, kolektyve (mokykla, darbovietė, asociacija), platesniame kontekste (teritorija, kalba, istorija), pagaliau tautoje ir valstybėje. Žmonių pilietinis susitelkimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti labai stiprus. Agresijos prieš valstybę, karo arba stichinių katastrofų atvejais tam tikra visuomenės dalis savo egzistencijos prasmę pradeda suvokti per valstybingumo idealus, be dvejonių juos gindama ir jiems atstovaudama.

Gyvename palyginti tikslių matavimų amžiuje. Todėl ir kalbėdami apie tai, kokį valstybinio sąmoningumo lygmenį pasiekusi visuomenė, turėtume vartoti kiek įmanoma tikslesnes kategorijas, nors aprėpti šį fenomeną nėra paprasta. Kalbant pakiliai, valstybės vizija yra tarsi dangaus mėlynė, rieškučiomis jos nepasisemsi, tačiau ja be perstojo „kvėpuojame“, maitindami savo sielas. Energetinius impulsus jai siunčia kultūra ir ekonomika, socialinė politika ir geopolitika. Dėl tų sąveikų sudėtingumo nėra lengva apibendrinti, kas labiau lemia visuomenės junglumą. Dažnokai šį diskursą tiesiog paskandina pernelyg jausmingi arba atvirksčiai – skepsio rūgšties persunkti komentarai.

Visuomenės grupių atvirumas Lietuvos vizijai

Visa tai, kas Vakarų Europoje vyko mažiausiai kelis dešimtmečius, Lietuvoje trinktelėjo keliais smūgiais – okupacinio režimo atsikratymas, ekonominės restruktūrizacijos šokas, socialinio mobilumo chaosas. Atsivėrimas pasauliui, radikalios ekonominės, politinės ir administracinės reformos, naujoji technologinės revoliucijos banga Lietuvoje sukėlė savotišką perkaitimą. Žmonės atrodė sutrikę, įtarūs, savanaudiški, užsisklendę tarp ribotų asmeninių interesų. Tai pakirto dvasinį visuomenės stuburą, jos etosą.

Pakito ir socialinė struktūra – senieji dariniai išnyko, atsirado nauji su naujomis takoskyromis. Santykis su savo tautos arba tautinės bendrijos ir valstybės vertybėmis, su kultūros artefaktais formavosi iš naujo. Po trumpos euforijos ėmė rastis nepasitikėjimas valstybės institucijomis, apklausos rodė, kad procentas respondentų, nusiteikusių ginti šalį, jei kiltų karo grėsmė, kritiškai mažas, o susipriešinimas, konfliktiškumas tarp asmenų ir socialinių grupių smarkiai išaugęs.

Stokojant vientisos politinės strategijos, kaip spręsti konfliktus ir užmegzti socialinį dialogą, ryšys tarp piliečių ir valstybės neišvengiamai silpsta. Asmeninis gyvenimas nesiejamas su valstybės gyvenimu. Per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nepasitikėjimas šalies valdžia ir savivalda, teisėkūra ir teisėtvarka, bankais ir socialine verslo misija nepaliaujamai augo.5 Pagal 1998 metų viešosios nuomonės apklausą, teismais, partijomis, Seimu, policija pasitikėjo nuo 8 iki 21 proc. apklaustųjų, Vyriausybe ir kariuomene – kiek daugiau negu ketvirtadalis respondentų.6 Daug žmonių neigiamai vertino prievolę mokėti mokesčius valstybei.7 Didelio atgarsio sulaukė įtakingo verslininko viešas pareiškimas, kad jis nemokės esą „neteisingų“ mokesčių.

Kokie viso to erzelio ir socialinės rezignacijos atgarsiai mūsų dienomis? Tradiciška, kad šalies gyventojai labiausiai nepasitiki Seimu (69 proc.) ir Vyriausybe (55 proc.). Įvairūs tyrimai apytikriai atskleidžia, kad tam tikros socialinės grupės į šalies valstybingumą apskritai žiūri abejingai.

Lietuvoje viduriniosios klasės stuburą sudaro kvalifikuota valdininkija. Kitą jos dalį, kuri gerokai mažiau reiškiasi viešajame gyvenime, sudaro smulkieji ir vidutinio „kalibro“ verslininkai, aukštos kvalifikacijos amatininkai, aptarnavimo įmonių savininkai ir specialistai, aukštesnės kategorijos inžinerinis ir techninis personalas, vadinamieji startuoliai – įvairių proveržių pradininkai... Tai nėra toji klasikinė pilietiškai brandi vidurinioji Vakarų Europos klasė, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino ekonominį ir politinį savo šalių stabilumą, puoselėjo vietinį koloritą, prieraišumą prie tradicijų ir pagarbą valstybei.

Lietuvos vidurinioji klasė klostėsi, pasiduodama stipriai vakarietiško liberalizmo, atmetančio tautiškumą, įtakai. Stokodama pilietinės patirties, ji nevertina nacionalinės tradicijos, nejaučia sentimentų vietos dvasiai, o prisirišimą prie tėviškės laiko provincialiu, nes yra nepalyginamai mobilesnė negu jos pirmtakė XX a. pradžioje. Santykis su istorine tradicija labai nuosaikus, ryšys su gimtosiomis vietomis silpnas, nes į viską žvelgiama per automobilio langą. Vienareikšmiškai nustatyti viduriniosios klasės patriotizmo lygį nėra paprasta. Aišku tik tiek, kad dabartinė raidos pakopa neleidžia jai daryti bent kiek rimtesnio poveikio visuomenės įpročiams, gyvenimo būdui ir savimonei, jis yra palaikomasis ir ideologiškai diferencijuotas.

Lietuvos inteligentija politiniu ir kultūriniu požiūriu nevienalytė, o socialinė jos sudėtis labai marga. Išsiskiria pasiturintis technokratų ir aukščiausio lygio vadybininkų posluoksnis. Šios grupės nekamuoja neišsprendžiama dilema, kur – Lietuvoje ar užsienyje – kurti savo gerovę. XIX ir XX amžių sandūroje atgimusios Lietuvos istorija teikia vilčių, kad būtent ši terpė palaikys valstybinį mąstymą ir jį brandins, kaip būta anuomet.

Humanitarų ir menininkų požiūriai smarkiai išsisluoksniavę. Esama ultrapatriotinių ir nacionalistinių apraiškų. Kai kas svajoja atkurti istorinės Lietuvos didybę, yra puoselėjančių etnines tradicijas, kalbos kultūrą, rašančių Lietuvos kroniką... Tačiau tai nėra (bent kol kas) sutelkta, energinga intelektualų grupė, kuri pajėgtų daryti įtaką dvasinei visuomenės raidai.

Tradicinis kaimas, rajoniniai miesteliai, dėl emigracijos smarkiai nukraujavę, verčiasi kaip išmano, jų padėtis smarkiai skiriasi (pavyzdžiui, palyginkime Seirijus ir Pabradę, Anykščius ir Ignaliną), o įtaka postmodernios Lietuvos kultūrai ir etosui, deja, ribota. Kultūrinis, emocinis ryšys tarp dar išlikusio „senojo“ kaimo, miestelių sanklodos, papročių, mentaliteto ir kol kas „neapsiplunksnavusios“ viduriniosios klasės nėra tvarus. Tad ir šio šaltinio, kuris galėtų gaivinti nacionalumą, etosą, srovė, vaizdžiai tariant, vos gyva.

Jauni, išsimokslinę, modernūs darbdaviai elgiasi jau palyginti atsakingai, yra socialiai orientuoti. To ypač reikia Lietuvos proveržiui. Tačiau šalia jų tarpsta naujieji lietuviai, visokie nuvorišai, kilę iš gariūniškos aplinkos, po pramoninių ir agrarinių sovietmečio monstrų griūties išlaikę tarpusavyje tvirtus buvusios nomenklatūros ryšius. Jų gobšumas, žema darbo santykių kultūra, socialinė nekompetencija paskatino nacionalinių ir etinių vertybių degradaciją, sukėlė visuomenės nusivylimą, nes dabartis dvelkte dvelkė sovietine praeitimi. Karolis Klimka, aptardamas socialinį šios „kastos“ vaidmenį, akcentavo jos „patologinį antivisuomeniškumą“ (Delfi. 2006-08-16).

Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 300 multimilijonierių tarp aptirpusių 3 milijonų gyventojų. Neblogas rodiklis per 30 metų! Ar toji verslumo energija ir išradingumas pagaliau pakryps socialinio atsakingumo link? Ar atsiras bendri verslo veiksmai su pilietinėmis organizacijomis? Ar verslininkai taps mecenatais, globojančiais talentus, remiančiais vietos bendruomenes?

Šiaip ar taip, be aiškaus apsisprendimo remti savo valstybingumą Lietuva neturės užtikrintos ateities.

Bendruomenių Lietuva

Visuomenės tyrėjai pažymi, kad įsigali vienišumo kultas. Šeimyninius ir darbinius ryšius vis labiau silpnina begalinės klajonės po interneto portalus, elektroninė komunikacija, kompiuteriniai žaidimai, nuotolinės pažintys ir nuotykiai... Ar šiose hibridinėse erdvėse bręsta naujo tipo individas? Kaip ir kiek šis individas socializuojasi, kaip ir kiek jis tampa visuomeniškas, pilietiškas, tautiškas?

Vienatvę masinės komunikacijos laikais šiek tiek neutralizuoja socialiai aktyvios ir pilietiškos gyvenviečių, šeimynų, darbo kolektyvų, religinės, įvairiausių pomėgių ir specifinių poreikių, turizmo, sporto rėmėjų bendruomenės, generuojančios tam tikrą socialinę, kultūrinę, tautinę ir net patriotinę patirtį. Tapatindamiesi su jomis, individai įprasmina save. Vietos bendruomenės ypač jautrios socialinėms problemoms, rūpinasi neįgaliųjų globa, švietimu, sveikatingumu, laisvalaikio organizavimu, gyvenviečių estetika, glaudžiai bendradarbiauja su savivaldos institucijomis.

Įregistruotų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje yra daugiau kaip 3 tūkstančiai, vietos bendruomenių – apie 2 tūkstančius. Sunku spėti, kiek iš tos aibės yra veiklių viešojo gyvenimo subjektų, darančių poveikį visuomenei. Neseniai atlikta „Vilmorus“ apklausa rodo, kad pasitikėjimo visuomeniniais sambūriais indeksas yra palyginti aukštas (52 proc. apklaustųjų).

Dalyvavau bendrame Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų tyrime, susijusiame su vietinėmis iniciatyvomis ir verslumu. Siekėme išsiaiškinti, kaip viešojo administravimo ir savivaldos institucijos skatina vietinių bendruomenių veiklą. Panašu, kad mūsų kaimynai turi daug geriau subalansuotą vietinių iniciatyvų finansavimo modelį. Valstybės mastu veikia Pilietinių iniciatyvų fondas, kuris 2018 m. parėmė maždaug tris tūkst. nevyriausybinių organizacijų.

Dar platesnę rėmimo programą vykdo vietos savivalda, kuri arba perleidžia tam tikras savo funkcijas vietos organizacijoms, arba kartu su jomis realizuoja socialines ir kultūrines programas pagal partnerystės sutartis. Bene įdomiausias kaimynų sumanymas – vadinamasis pilietinis biudžetas, sudaromas jau kelerius metus. Vietinės savivaldos taryba numato tam tikrą savo kasmetinio biudžeto dalį skirti visuomeninėms reikmėms (nustatytas minimumas – 0,5 proc. visų šio administracinio vieneto išlaidų praėjusiais metais).

Patys gyventojai siūlo, kokiems konkrečiai tikslams tos lėšos labiausiai reikalingos, o vėliau balsavimu išrenka tinkamiausius. Populiarumas konkrečiose vietovėse skirtingas – balsuoja nuo 3 iki 75 proc. gyventojų. Priėmus sprendimą, įrengiamos poilsio ir laisvalaikio vietos, vaikų žaidimų aikštelės, gėlynai, nutiesiami pasivaikščiojimo ir dviračių takai. Pilietinis ir visuomeninis efektas akivaizdus – į savivaldą įsitraukia tūkstančiai žmonių.

Pilietinio biudžeto idėja iš tikrųjų verta dėmesio, nes vietinės bendruomenės tampa principiniu partneriu, tiek sprendžiant ekologijos ir švaros problemas, tiek puoselėjant dvasinę sveikatą. Tačiau tam reikalingi finansiniai bei organizaciniai ištekliai. Ar dažnai išgirstame apie Lietuvos politikų dalykinius (ne proginius) susitikimus su nevyriausybinių organizacijų atstovais? Tai būtų tarsi atskaitos taškas, palaikant pilietines iniciatyvas, skatinant subsidiarumą. Bet kažkodėl delsiama įteisinti fondą, kuris remtų vietines bendruomenes ir visą trečiąjį sektorių.

Seniai įrodyta, kad vietinių lyderių ugdymas, įtraukimas į visuomenei reikšmingų problemų sprendimą yra investicija į pilietiškumą. Neteko aptikti informacijos, kiek Lietuvoje vykdoma programų, skirtų, tarkime, kaimų, miestelių lyderiams ugdyti.

Bendra tendencija tokia – valstybė semiasi bendruomeniškumo, etnokultūros, patriotiškumo iš apačios, t. y. iš tos visuomenės dalies, kuri telkiasi sambūriuose. Kaip visa tai vyksta, rodo, pavyzdžiui, Dainų šventės, krepšinio čempionatai.

Valstybinis mąstymas, viešojo intereso gynimas dabar yra nepalyginamai brandesnis negu prieš 10 ar 20 metų. Vadinasi, visuomenė, nors lėtai, bet vis dėlto darosi pilietiškesnė. Didėja ir pasitikėjimas valstybės institucijomis, viešuoju administravimu. Daugiau svorio visuomenės opinijoje įgauna sąvokos „valstybės saugumas“, „socialinė atsakomybė“, „dvasinis sveikatingumas“. Tolesnė Lietuvos valstybingumo vizijos dinamika, manyčiau, ypač glaudžiai susijusi su tokiais probleminiais laukais:

– lietuvių ir kitų Lietuvos tautybių nepagražinta autentiška istorija. Labai trūksta sistemingo ir išradingo (bet ne prievarta brukamo) švietimo;

– dialogo kultūra ir jos brandinimas visais lygmenimis. Prisiminkime, kaip reagavo valdžia į pastaraisiais metais surengtus mokytojų streikus (vienas buvęs ministras įžiūrėjo juose net priešiškų užsienio tarnybų kėslus). Tačiau turime ir puikių pavyzdžių, tarkime, šiemet įvykęs Dialogo festivalis Birštone. Žinoma, reikės nemenkų pastangų, kad dialogo kultūra, jos nuostatos visais lygmenimis paveiktų santykius tarp valstybės ir piliečių;

– programa, skirta imigrantų iš kitų šalių socializacijai ir integracijai, pavyzdžiui, tokia kaip Švedijoje. Atvyksta tūkstančiai darbuotojų su šeimomis – tai problema, reikalaujanti itin skubaus sprendimo. Tačiau kol kas mūsų valdžia primena kiaurą kišenę – kas ten įdedama, iškart iškrinta;

– būtinybė remti vietos bendruomenes ir susivienijimus, kad žmonės galėtų atskleisti pilietinį savo potencialą, nes tada valdymo procesai taps skaidresni.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, kurių kalbos ir kultūros sklaidą apriboja jų teritorija, jaučia nuolatinį pavojų, kad praras tautiškumą, etnokultūrą. Neatsitiktinai Europoje tai šen, tai ten įsiplieskia karštos etnokultūrinės diskusijos, kyla net konfliktai. Šiandien, kai piliečių, socialinių ir profesinių grupių, vietinių bendruomenių santykiai su valstybe palaipsniui stabilizuojasi, ypač svarbu turėti aiškią Lietuvos valstybingumo projekciją.

Literatūra:

1 Mečys Laurinkus, www.lrytas.lt, 2019-08-18.

2 Tautinis mentalitetas. Mintis. 1989.

3 Bronislovas Kuzmickas. Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai. Vilnius: MRU. 2007. Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo, www.tekstai.lt, rugpjūtis–rugsėjis. 2013; Romualdas Grigas. Lietuvių tautos išlikimo drama. Vilnius: Diemedžio leidykla. 2014. 4 Bronius Genzelis. Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2012, p. 65.

5 Paribio Lietuva. 1996, p. 156, 174; Socialinis pranešimas. 2000, p. 171.

6 Socialiniai pokyčiai: Lietuva. 2000, p. 182.

7 Stanislovas Juknevičius. Skirtingumo dimensijos. 2002, p. 41.

Žurnalas „Kultūros barai“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
5.0000

Miunchene skambėjo 60 metrų aukštyje vertikaliai pakabintas pianinas

Sausio 24 dieną dar nebaigtoje statyti Miuncheno koncertų salėje buvo ne tik ko pasiklausyti, bet...

Filmas „Les Misérables. Vargdieniai“ – kritiškas žvilgsnis į sudėtingą Paryžiaus priemiesčio kasdienybę

„Les Misérables. Vargdieniai“ nėra dar viena XIX a. pabaigoje pasirodžiusio Viktoro Hugo...

LVSO gimtadienyje – netikėta pažintis su orkestro muzikantais

Sausio 31 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras , vadovaujamas...

2020 m. „Kino pavasaris“ pristato garsių menininkų sukurtą vizualinį identitetą ir atidarymo filmą

Kovo 19–balandžio 2 dienomis vyksiantis jubiliejinis festivalis „Kino pavasaris“ nesigręžia...

Naujame dokumentiniame projekte „Teatro repeticijos“ – išsami spektaklio genezė

Internetinėje erdvėje startuoja dokumentinis projektas „Teatro repeticijos“, fiksuojantis...

Top naujienos

Karoliniškes ryja „šiukšlių monstras“: paviešinti vaizdai šokiruoja (75)

„Karoliniškių sąvartynas“ arba „šiukšlių monstras“, – taip vilnietė Jurgita...

Precedento neturintis sprendimas: ŠMM nutarė prisiimti atsakomybę dėl vaikų centre prievartautų paauglių (42)

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMM) priėmė precedento neturintį sprendimą – po net...

Europoje patvirtintas pirmasis užsikrėtimo koronavirusu nuo kito žmogaus atvejis (5)

Vokietijoje nustatytas pirmasis nauju koronavirusu užsikrėtęs pacientas šio užkrato gavo iš...

Užfiksavo chuliganiškus BMW vairuotojo veiksmus, bet policija perspėjo – kaltas ne tik „kelių erelis“ (14)

Nemažu greičiu pro dešinį šoną praneriantis BMW , tuojau persirikiuojantis į kairę eismo...

Baigtas Ūkio banko ikiteisminis tyrimas: pareikšti įtarimai 13 asmenų (20)

Generalinė prokuratūra antradienį pranešė, kad baigė dalį žlugusio Ūkio banko ikiteisminio...

Navickienė neigia Karbauskio įtarimus dėl neužmirštuolės ženklo: tiesiog norėjau jį apsaugoti (211)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis antradienio...

Putinas dar gali nustebinti: tai tik įžanginis šūvis (133)

Kai Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas sukvietė vyriausiuosius įstatymų leidėjus...

Gediminas Grigelevičius

Naujasis koronavirusas ir jo „giminaičiai“: palyginimas su kitomis pavojingomis ligomis infografikas (1)

Nutrauktas susisiekimas su milijoniniu miestu, per šešias dienas planuojama pastatyti didelė...

Gyvai / DELFI Premjera: svečiuose - lietuviškos komedijos „Importinis jaunikis“ žvaigždės

Jau šį savaitgalį kino ekranus pasieks lietuviška romantinė komedija „Importinis jaunikis“....

Seimas sugriežtino taršos kontrolę: baudos didės (9)

Seimas antradienį neeilinėje sesijoje priėmė aplinkos taršos kontrolę ir prevenciją...