Minorinėmis nuotaikomis persmelktu spektakliu autorė siekia ne tik garsiai prabilti apie skaudžius, nors dažniausiai nutylimus dalykus, bet ir išaukštinti stiprią ir humanišką žmogaus prigimtį, kuriai nesvetima meilė, tolerancija, bendradarbiavimas ir tikėjimas.
Naujas teatro mokyklėlės ir Kauno dramos teatro scenos kūrinys yra skirtas žymaus humanisto, gydytojo, pedagogo – novatoriaus Janušo Korčako (Henriko Holdšmito) asmenybei ir gyvenimui holokausto metais Varšuvos gete, į kurį buvo perkelti jo vadovaujami Našlaičių namai. 1942m. J.Korčakas ir aštuoni Našlaičių namų darbuotojai kartu su 200 vaikų buvo sudeginti Treblinkos mirties lageryje.
Visame pasaulyje egzistuoja tarptautinės J.Korčako asociacijos. Korčako pasaulėjauta nagrinėjama kaip metafizinis reiškinys, apie jį kuriamos knygos, spektakliai, filmai (A.Vaida „Korčakas“ ir kt.). Žydų tautybės lenkų šviesuolis Korčakas tapo meilės ir pasiaukojimo vaikui simboliu ne tik holokausto laikotarpiu - jis juo išlieka iki šiolei. Spektakliu siekiama supažindinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą su J.Korčako idėjomis, gyvenimu ir veikla skirta vaikui.
Holokaustas – vienas tragiškiausių puslapių žmonijos istorijoje. Katastrofos liepsnose žuvo 1,5 mln. žydų vaikų... Kiek žuvo lietuvių, lenkų, čečėnų, gruzinų vaikų vakar, kiek žūva šiandien, kiek žus rytoj? Pasaulis sunkiai keičiasi. Iki šiol vyksta karai, nesantaika dėl tautybės, tikėjimo, pažiūrų, odos spalvos. Prisiminkime Čečėniją, Beslano mokyklą ir joje vos prieš kelerius metus susprogdintus 186 vaikus. Suaugę dėdės žaidžia politiką, o kas toliau? Nustėrę stebime kino kadruose sukrėstų, išsigandusių vaikų akis. Alkanų, nelaimingų, nustebusių... ką galime mes, suaugusieji?... Bent jau netylėti ir neleisti užmiršti.
Labiausiai neįtikėtina yra tai, kad tragiškais periodais, būtent vaikai randa savyje jėgų pasipriešinti realybei. Jie turi tos stiprybės, kurios dažnai pritrūksta suaugusiems. Tai nutinka dėka gyvos vaikiškos vaizduotės, išlikusio troškimo žaisti, sugebėjimo atsiriboti nuo siaubingos realybės ir pasinerti į svajones. Net sunkiausiomis sąlygomis vaikai nenustojo žaisti, ieškoti ir kurti. Jie ir toliau išliko vaikais. Sugebėjimas žaidimų ir vaizduotės pagalba pakeisti realybę padėjo vaikams atlaikyti fizinius krūvius ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.
Spektaklio scenografė ir kostiumų autorė – Kotryna Daujotaitė, kompozitorius – Faustas Latėnas, šviesų dailininkas Vladas Šerstabojevas. Vaidina: Egidijus Stancikas, Nijolė Lepeškaitė, Daiva Rudokaitė, Inesa Paliulytė, Tomas Erbrėderis, Audronė Paškonytė ir 200 teatro mokyklėlės „Mano teatras“ auklėtinių.
Su spektaklyje vaidinančiais vaikais dirbo teatro pedagogai N. Lepeškaitė, T. Erbrėderis, D. Rudokaitė, R. Sviderskienė.
