Kaunas žadina Mitinį žvėrį: į sukilimą kyla Žvėries brolijai priklausančios mitinės būtybės

Pažabojant negerąją energiją

Skulptūros atgis ypatingame Kauno miestui pastate, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (dabartinė KAVB, Donelaičio g. 8), kurie yra įtraukti į Europos paveldo sąrašą. Skulptūros – tai legendomis ir istorijomis apipintos būtybės, pabudusios iš knygų ir senų, buvusių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų rūsių, Mažojo ąžuolyno šlaitų, tokios kaip slibinas, Baziliskas, kaukas, Feniksas, cerberis.

Kauko ir cerberio figūras sukūręs skulptorius D. Beniulis tikino kūrybos procese labiausiai kreipęs dėmesį į meninę išraišką.

„Kiek internete radau vaizdinės medžiagos, tai abudu šie charakteriai pavaizduoti su daug agresijos. Mano mintis buvo juos rodyti per pop art stilistiką, šiek tiek sudekoratyvinant, į tą agresyvią išvaizdą pažvelgiant šiek tiek su ironija – atrodo kaip vaikiški žaislai“, – pasakojo pašnekovas.

Donatas Beniulis

© Viktorijos Babrės; Rasos Didaitės; Inetos Daunytės nuotr.

Pačios „sukilimo“ žodžio sampratos skulptorius aiškino daug neanalizavęs, svarbiau esą buvo pažaboti negerąją energiją, kuri sklinda iš mitų.

„Vaizdinė informacija, kuri yra mitologiniuose šaltiniuose ar portaluose – fantasy stiliumi, pompastiška, realistiška, užaštrinta. Jei šunys – tai patys kovingiausi, iš dantų tykšta seilės ir kraujai... Gesinau tą pusę, stengiausi švelniau ir ramiau tą negerąją energiją pavaizduoti. Žiūrėjau iš dekoratyvios pusės, kaip simbolius sukurti, o ne atgrasias figūras“, – apie užmanymo realizaciją kalbėjo D. Beniulis.

Visiems įdomios istorijos „iš rūsio“. Apie ką šiandien kalba cerberis su kauku? „Tiek vienas, tiek kitas galės atsakyti į užduotus klausimus. O klausimus reikia užduoti mintimis, šiek tiek palaukus – gausi atsakymą... Pats labai ilgai kalbėjausi su jais, tad dabar jau net neišskirčiau, ką labiausiai įsiminiau. Bet jie nusiteikę kuo geriausiai, yra pačios geriausios formos – agresiją pamiršę, nusiteikę šventę švęsti“, – šypsodamasis sakė skulptorius.

Skulptūrų paroda KAVB „Kauno žvėries brolija“

© Viktorijos Babrės; Rasos Didaitės; Inetos Daunytės nuotr.

Žadinantis vaizduotę kūrybinis šaltinis – knygos, senieji užmiršti rūsiai

KAVB Kultūros renginių vadybininkė Kristina Vainiutė sakė, kad ši skulptūrų parodos idėja gimė dėl to, kad teko persikraustyti iš vienų patalpų į kitas.

„Dėl renovacijos buvo pradėta judinti daugybė senų rūsių, knygų, reikėjo viską perstumdyti, sutilpti į vieną senąjį pastatą. Tuo metu paraleliai vyko pasirengimas „Kaunas 2022” programai, kuri kvietė kurti mitą apie Kauno žvėrį. Sulaukėme pasiūlymo sukurti projektą ta tematika, sugalvojome, kad kūrybinis šaltinis – knygos, senieji užmiršti rūsiai – žadina vaizduotę. Kiemelyje yra toks senas rūsys, kur tarpukariu vykdavo šokiai, – vietos, iš kurių galėtų kilti senosios istorijos ir mitai. Bet norėjome, kad tai būtų ne pasakojimas, o vizualizacija, taip atsirado skulptūros“, – pasakojo K. Vainiutė.

Skulptūrų paroda KAVB „Kauno žvėries brolija“

© Viktorijos Babrės; Rasos Didaitės; Inetos Daunytės nuotr.

Svarbiausias uždavinys, anot K. Vainiutės, pažadinti lankytojų vaizduotę, įkvėpti juos skaityti knygas, mitus ir legendas: „Projekto pavadinimas – „Kauno žvėries brolija“, tarsi iš knygų ir rūsių atėję veikėjai atsišaukia į Kauno Mitinio žvėries šauksmą ir laukia jo nurodymų, įsakymų, nori apsijungti, auginti broliją – surinkti visus miestų mitų žvėris. Daugybė miestų turi tokius personažus: Vilnius – Baziliską, Kaunas – Mitinį žvėrį, Varšuva – Vavelio slibiną, jų yra visame pasaulyje.“

Kauno Mitinio žvėries legenda atsirado prieš kokius dvejus metus. Ji, anot K. Vainiutės, nuolat formuojasi, o mitus kuria žmonės.

„Tarp skulptūrų neturėsime Kauno Mitinio žvėries – tai sąmoningas sprendimas, jis gyvena po Kaunu. Apie tai kalba daugybė šiemetinių projektų, pasakojimų, istorijų, knygų išleista. Kas iš to susiformuos – man pačiai įdomu“, – smalsavo K. Vainiutė.

Slibinai – kultūringi geriečiai

Didžiąją dalį skulptūrų šiai parodai sukūrusi A. Volkova pasakojo, kad su Europos kultūros sostinės (KEKS) koordinatorėmis bendruose susirinkimuose ilgai sprendė, kokie žvėrys tiktų šiai „Kauno žvėries brolijai“.

„Pasiskolinome Vilniaus simbolį Baziliską – gaidžio ir driežo hibridą, slibiną pabaisą, kurio aukomis kaskart tapdavo niekuo dėti vilniečiai, išėję pasivaikščioti Bokšto kalno ir Misionierių sodų pašlaitėmis, poros, skirdavę pasimatymus ant Barbakano mūrų liekanų. Bazilisko žvilgsnis buvo mirtinas, tačiau pabaisą galiausiai pavyko nugalėti vienam jaunuoliui, parodžiusiam Baziliskui veidrodį. Tačiau kadangi pas mus kultūros įstaiga, tad ir slibinai – kultūringi geriečiai, nori bendrauti su lankytojais“, – patikino A. Volkova.

Ala Volkova

© Viktorijos Babrės; Rasos Didaitės; Inetos Daunytės nuotr.

Didžiausias iššūkis, kaip pasakojo menininkė, buvo sukurti skulptūras, atsparias atšiaurioms klimato sąlygoms. „Kiek dabar prisnigę! Eisiu slibiną konstruoti, turėsiu prisegti jį sniege... Kad nesušlaptų, atlaikytų sniegą ir vėją skulptūras sukūriau iš tvoros tinklo“, – apie iššūkius ir kūrybinį procesą kalbėjo skulptūrų autorė.

Skulptūras A. Volkova kūrė savo kiemo požeminiame garaže: Bazilisko uodega nutįsusi apie devynis metrus... Vien sukirpti uodegą ir ištiesti tinklą – jau iššūkis! Tinklas priešinasi, susisuka, kimba, yra ką veikti! Nors ir daug esu rankdarbių darius, tačiau čia, tikrąja ta žodžio prasme, šliaužiojau, negali greitai to padaryti. Tvoros viela riečiasi, turi kiekvieną detalę paremti. Sunaudojau 70-80 metrų tvoros vielos. Pirkau po ritinį, kad ir kokio storumu būtų – teko ieškoti įvairiose parduotuvėse, regzto tvoros tinklo mažai begaminama, mažas poreikis“, – pasakojo kūrėja.

Skulptūrų paroda KAVB „Kauno žvėries brolija“

© Viktorijos Babrės; Rasos Didaitės; Inetos Daunytės nuotr.

Nors pats žodis „sukilimas“ skamba grėsmingai, bet A. Volkova įsitikinusi, – vis tiek – pasakos gerai baigiasi, su pamokymu. „Tai sukilimas gerąja prasme, žvėrys – pabudinti, pajudinti. Visas gyvenimas yra judėjimas, kaita, manau, kad būtent šitą prasmę į projektą sudėjo rengėjai. Aš matau šviesiąją ir gerąją pusę, kaip evoliuciją, kaitą, sujudinant visus miestiečius. Esu kaunietė, gyvenu Aleksote, labai gražioje vietoje. Labai myliu Kauną, neįsivaizduoju, kaip galima būtų palikti šį miestą? Kokios panoramos! Linkėčiau dar kartą visiems pamatyti tą grožį, o būtybėms – leisti žmonėms pamatyti savyje vaiką, kad ir kokio amžiaus jis būtų – leiskime jam žaisti, pafantazuoti“, – nepamiršti žaismingumo ragino kūrėja.