aA
Lukiškių kalėjimas visada buvo daugiafunkcė erdvė. 1904 m. pastatytas kompleksas buvo vienas moderniausių kalėjimo kompleksų Rusijos imperijoje – su darbui, maldai ir sveikatos priežiūrai pritaikytomis patalpomis, administraciniu korpusu ir bausmių vykdymo vieta.
Lukiškių kalėjimas
Lukiškių kalėjimas
© S. Žiūros nuotr.

Po 115 metų, 2019-ųjų liepą, kalėjimo čia nebeliko. Prasidėjo įnirtinga diskusija apie pastatų komplekso ateitį: kam jį naudoti? Ar jis turėtų būti pritaikytas gyventi? O gal paverstas viešbučiu? Jei atiduotas, tai kam – verslui ar menams? Tai tik keletas į viešąją erdvę mesteltų idėjų, Vilniui bandant rasti šiuolaikišką šio komplekso, kuris visada buvo daugiau nei tik kalėjimas, pritaikymą.
Lukiškių kalėjimas buvo suprojektuotas taip, kad jame tilptų bemaž 700 kalinių. Jis užima nemažą plotą Vilniaus miesto centre – vertingą žemės sklypą taip arti Seimo, kad iki ten akmenį gali nusviesti. Atsižvelgiant į komplekso išsidėstymą ir vietą, tikėtina, kad ir ateityje šis kompleksas išliks daugiafunkcis. Galvodami apie jo ateitį nepamirškime, kad buvęs kalėjimas yra viešosios atminties erdvė, todėl priimant sprendimus svarbu plačiau pažvelgti į Lukiškių istoriją bei socialinę šio objekto reikšmę.

Felixas Ackermannas
Felixas Ackermannas
© DELFI / Andrius Ufartas

Šį kalėjimo kompleksą, tokį, koks jis yra šiandien, nebūtų sunku paversti XX amžiaus Vilniaus muziejumi. Kadangi šis pastatų kompleksas yra ir vieta, ir artefaktas, jo istoriją būtų galima papasakoti kaip virtinę pasakojimų ne tik apie nusikaltimus ir bausmes, bet ir apie socialinę bei politinę miesto ir regiono raidą įvairių režimų, kuriems šis kalėjimas tarnavo, sąlygomis. Tokiame muziejuje būtų atspindėtos caro represijos prieš įvairių tautinių judėjimų dalyvius ir revoliucionierius, ypač po 1905-ųjų revoliucijos. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacinis režimas į šį kalėjimą masiškai kišo politinius aktyvistus, tokius kaip leidėjas ir advokatas Jonas Vileišis, tapęs vienu iš Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų.

Tarpukariu Lukiškių kalėjimas buvo ta vieta, į kurią lenkų valdžia grūdo komunistus ir socialistus kartu su tautinių judėjimų veikėjais baltarusiais, žydais ir lietuviais. Apie kalėjimą daugiau žinome kaip apie svarbią sovietizacijos sistemos instituciją po 1940-ųjų ir 1944-ųjų okupacijų – kaip antai, apie masinį Lietuvos ir Lenkijos antisovietinio pasipriešinimo dalyvių įkalinimą, daugeliu atvejų prieš įvykdant jiems mirties bausmes. Mažiau apie Lukiškes žinome kaip apie vokiečių smurto prieš vilniečius vietą.

Nacių okupacijos metais kalėjimas tapo tranzito punktu tūkstančiams žydų, kurie buvo išvaryti iš geto ir vežami į miesto pakraštį, kur buvo žudomi. Čia taip pat buvo žiauriai susidorojama su daugeliu kitų, pavyzdžiui, lenkiškių Romos katalikų bažnyčios dvasininkais, kurie 1942-aisiais buvo išvaryti iš savo vienuolynų bei teologijos akademijos ir čia įkalinti.

Po 1990-ųjų Lukiškės tapo vieta, kurioje nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos Respublika per penkerius metus įvykdė mirties bausmę septyniems savo piliečiams – ne dėl ideologinių priežasčių, bet už nusikaltimus, už kuriuos buvo baudžiama mirties bausme.

Istoriją pasakojant tokiu chronologiniu principu iš valstybinės valdžios perspektyvos, Lukiškės iškyla kaip toksiška erdvė – daugiau nei sienų plytų ir celių durų visuma, tamsi ir kraupi vieta. Vienas iš galimų būdų išsivaduoti iš tokios valdiškos perspektyvos būtų pažvelgti į kalėjimą kaip į kasdienio gyvenimo vietą, kurioje iš įvairių socialinių sluoksnių kilę, skirtingų religinių įsitikinimų kaliniai drauge gyveno unikalioje terpėje. Tyrinėdami kasdienį gyvenimą kalėjimo viduje, išvystame kamerose kartu kenčiančius ir bendraujančius lietuvius ir baltarusius, žydus ir lenkus, katalikus ir stačiatikius – tai, kas būtų buvę neįsivaizduojama už kalėjimo sienų.

Neatsitiktinai caro valdžia prie kalėjimo prijungė ne tik Rusijos stačiatikių Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri matoma iš išorės, bet ir Romos katalikų koplyčią, kurios liekanos šiandien vos bematomos (koridoriaus dalis viduriniame pastate). Šiek tiek ironiška, kad buvusi žydų maldos erdvė pastato gale iki pat šių dienų buvo naudojama kaip Romos katalikų koplyčia. Nuo pat pradžių, dar caro laikų architekto ji buvo suprojektuota kaip religinės paskirties erdvė.

Taip žvelgiant, Lukiškių kalėjimas gali būti laikomas „heterotopine įtraukties erdve“ – vieta, kurioje iš labai skirtingų socialinių sluoksnių kilę asmenys kartu buvo ir sąveikavo, prisidėdami prie fantastiškos daugiakultūrės aplinkos klostymosi. Štai tik vienas pavyzdys: baltarusių rašytojas Frančišakas Aliachnovičius, kalėdamas čia Pirmojo pasaulinio karo metu, parašė draminį kūrinį, kurį pavadino „Na Antokole“. Parašė lenkų kalba, o vėliau pats išvertė į baltarusių kalbą. Daugelis iš mūsų nemanome, kad kalėjimas gali būti kultūrinės produkcijos erdvė. Bet kai kuriais atvejais Lukiškių kalėjimas buvo tapęs būtent tokia erdve.

Socialinėje kalėjimo istorijoje taip pat išryškėtų kalėjimo prižiūrėtojų vaidmuo. Kaip ir kaliniai, jie buvo miesto gyventojai, vykdę priežiūrą ir taikę prievartą įvairių režimų vardu – įskaitant sovietų ir vokiečių okupacinius režimus, kurie turėjo lojalių vietos kalėjimų sargybinių. Tačiau sargybiniai buvo daugiau nei beasmenės administravimo sistemos sraigteliai. Sargybiniais dirbę rusai, lenkai ir lietuviai kasdien bendravo su kaliniais. Dažnai jie slapčia parūpindavo kaliniams arba jų prašymu perduodavo išorėn naujienas, pinigus, prekes ir politines žinutes. Lukiškių kalėjimas, priešingai nei įsivaizduoja daugelis žmonių, niekada nebuvo visiškai nuo visuomenės izoliuota erdvė. Nuo pat pradžių egzistavo komunikacinis ryšys su išore, įskaitant revoliucinius judėjimus ir persekiojamas grupes.

Planuodami šio pastatų komplekso ateitį, turėtume įdėmiai pažvelgti į jo turtingą istoriją. Istoriją, kuri nusipelno nebūti užmiršta prieš prasidedant naujam šio komplekso istorijos etapui. Išsamesni moksliniai architektūros ir archeologiniai tyrimai, pasitelkiant geofizinius ir nuodugnius archeologinius kasinėjimus tiriant tiek artefaktinę tiek ekofaktinę medžiagą, leis sužinoti, kas slypi Lukiškių sienose ir po žeme.Tokių daugiapakopių tyrimų įžvalgos mums padėtų nuspręsti, kaip geriausia formuoti šios naujai atsivėrusios miesto erdvės ateitį, užtikrinant tęstinumą ir komunikaciją tarp praeities, dabarties ir ateities, – tai, kuo garsėja Vilnius.

Teksto autorius – dr. Felix Ackermann, Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje. Vertė Karolis Klimka

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
3.0000

Vilniečiai ir miesto svečiai grožisi šviesų festivaliu (3)

Savaitgalį Vilniuje vyksta miesto gimtadienio paminėjimui skirtas šviesų festivalis.

Algirdas Kaušpėdas: pernelyg ieškodamas prasmės žmogus gali pavirsti idiotu (22)

Architektas, muzikantas Algirdas Kaušpėdas pastaruoju metu vis dažniau pristatomas ir kaip...

Sekmadienį muziejai kvies apsilankyti nemokamai

Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį Kultūros ministerijai pavaldūs nacionaliniai ir...

Savaitės renginiai: ko nepraleisti? (1)

Pateikiame renginių, vyksiančių per ateinančią savaitę, sąrašą, kad nepraleistumėte to, kas...

Knygos, įkvėptos ypatingų gyvenimų ir likimų

Tikros istorijos ir tikri gyvenimai užkariauja literatūros pasaulį – laidoje „ DELFI Rytas “...

Top naujienos

„Sodros“ direktorė papasakojo apie pensijų pokyčius: buvo ir tokių, kurie nespėjo pasitraukti iš papildomo kaupimo (10)

Išmokos, pensijų fondai, anuitetų tvarka – žodžiai, daugeliui vis dar keliantys šiokį tokį...

Neuropsichologė įvardijo, kas labiausiai žudo smegenis: taip po truputį nyksta svarbiausios ląstelės (53)

Žiemą ilgu miegu miega ne tik meškos – nesunku pastebėti, kad šaltuoju metų laiku esame daug...

Rimvydas Valatka. Riteriai ir kaimiečiai (vieno kotleto istorija)

Jie manė, kad tai buvo istorija apie kotletus. Ir kad pasius žvengti, o žvengdami girti pirmojo...

Gyvai / Principinė LKL akistata: „Žalgiris“ – „Rytas“ tiesioginė vaizdo transliacija (10)

„Betsafe- LKL “ čempionate sekmadienio popietę susitinka lygos favoritai – Kauno...

Kilimai ant sienų nėra vienintelis sovietmečio interjero palikimas: kaip atrodė butai prieš 60 metų?

Šiandien, vartydami naujausius interjero tendencijų katalogus, pamirštame, kaip dar visai neseniai,...

Juozo Liesio gyvenime – permainos: nauja mylimoji, futbolo trenerio karjera ir 10 000 eurų už koncertą (16)

Futbolo treneriu tapęs dainininkas Juozas Liesis pirmą kartą prisipažįsta jau metus...

Ką reikia žinoti, jei norite mokyti šeimos narį vairuoti (13)

Kelias iki vairuotojo pažymėjimo gavimo – ilgas ir vingiuotas, todėl neretai norėdami tvirčiau...

Šios nelaimės mastas ir reikšmė neturi precedento: „dėmė“ vandenyne pražudė milijoną paukščių (9)

Prieš penketą metų Ramiojo vandenyno pakrantę nuklojo tūkstančiai išsekusių jūrų...

Fotografai parodė, kaip iš tiesų atrodo gimdymas: tokių kadrų paprastai nepamatysite (3)

Nors gimdymas yra natūraliausias dalykas ir be šio proceso nebūtume čia, kalbėti apie tai vis dar...

Dovilė Šakalienė. Kiek reikia drąsos gelbėti savo teisėjo gyvybę?

Mano mylimas dėdė, kardiochirurgas, išoperavęs tūkstančius pacientų, į kiekvieną operaciją...