1991 metais jis vienintelis iki šiol iš lietuvių buvo apdovanotas JAV prestižine „Emmy“ statulėle už ypatingus nuopelnus pasaulio televizijai. H. Juškevičius yra vienas iš spalvotos palydovinės televizijos kūrėjų.
Prieš išvykdamas dirbti į Prahą 1966 metais, jis daug prisidėjo kurdamas Lietuvos televizijos techninę bazę. Kai 1991-ųjų sausį į LRT įsiveržę okupantai išdaužė aparatūrą, tarp jos buvo ir H. Juškevičiaus kaupta ar su jo pagalba įsigyta įranga.
– Pirmą kartą mudu susitikome prieš 25 metus – 1991-ųjų rudenį Paryžiuje. Tik ką buvome išgyvenę pučą, paskui diplomatinio pripažinimo bangą. Atskridau per Maskvą su prieškariniu Lietuvos pasu, kurį man buvo išdavęs Stasys Lozoraitis. Kai rodžiau jį Maskvoje su galiojančia prancūzų viza, jiems plaukai šiaušėsi, o Prancūzija įsileido nemirktelėjusi, – pradėjau pašnekesį su Henriku Juškevičiumi.
– Spalio pradžia, Monparnaso bulvaras, restoranas „Closerie De Lilas“... Tu man jį nurodei, nes dar nežinojau gerų vietų Paryžiuje.
– Paryžiuje buvau pažįstamas su keliais vietos lietuviais, tarp jų ir Ugne Karvelis. Ji man patarė su jumis susipažinti. Ir dar restoraną rekomendavo.
– Buvai jaunas, labai energingas Vytauto Landsbergio patarėjas užsienio politikai. Man iš pradžių atrodė, kad truputį per daug įsivaizduoji, kad viską galima padaryti.
– Man tada buvo 32 metai. Bet ir šiandien tikiu, kad teisingas reikalas nugalės, jei jo imsiesi širdimi ir protu.
– Aš sakau: „Jei esi toks jaunas ir galingas, padaryk, kad Lietuva taptų UNESCO nare“.
– Toks ir buvo mano tikslas šiame susitikime. Lietuvai reikėjo kaip galima greičiau ir kuo plačiau įsitvirtinti tarptautinėje arenoje kaip nepriklausomai valstybei, kad būtų kuo sunkiau mus „sukišti“ atgal. Juk tais metais niekas nežinojo, kaip viskas pasisuks byrant sovietų imperijai. Tik neturėjau žalio supratimo apie stojimo į UNECO procedūras.
– Mes pradėjome kalbėti apie tai. Turiu atvirai pasakyti, kad jeigu ne tu tada, tai vargu ar Lietuva būtų taip greitai gavusi narystę.
– UNESCO jau buvo suteikusi pagalbą sovietų armijos nuniokotai Lietuvos televizijai. Žinojau iš tuometinio direktoriaus Skirmanto Valiulio, kad jie kreipėsi į jus.
– Taip, jie kreipėsi į mane anksčiau. Nuėjau pas UNESCO generalinį direktorių Frederico Mayorą, paaiškinau situaciją, ir jis sutiko skirti 50 tūkst. JAV dolerių – pusę iš jo fondo ir pusę iš mano.
– Tada tai buvo dideli pinigai.
– Už juos Lietuvos televizija įsigijo trūkstamos technikos. Per vakarienę aš tau paaiškinau, kad, visų pirma, turi būti laiškas, kreipimasis, o paskui pasirašoma UNESCO konstitucija, kuri saugoma Londone. Ir tu sakai: „V. Landsbergis kaip tik ruošiasi į Londoną susitikti su premjere Margareth Thatcher. Organizuosiu, kad pasirašytų.“ Atvirai kalbant, nelabai tikėjau, kad taip greitai pavyks. Bet tu mane įtikinėjai.
– Vizito laikas į Londoną jau buvo sutartas. Du zuikiai vienu šūviu, nėra ko laukti.
– Tuo metu Didžioji Britanija nebuvo UNESCO narė. Ji buvo išstojusi su keliomis kitomis šalimis, protestuodama prieš SSRS ir jos sąjungininkių spaudimą informaciniame kare.
Susitikau su stebėtoja nuo Didžiosios Britanijos. Ji paaiškino visas detales, kaip reikia užsakyti pasirašymą ir t.t. Turiu išlikusį mano ranka rašytą faksą tau su instrukcijomis, nors daugiausiai mudu viską spręsdavome žodžiu, telefonu.
Paskui tu man sakei, kad anglai buvo truputį nustebę, kai paprašei įtraukti UNESCO konstitucijos pasirašymą į V. Landsbergio vizito programą, bet viską sustygavo.
– Ar tikrai buvo svarbu įstojimo greitis?
– Manau, kad labai. Juk Tarybų Sąjunga dar egzistavo. Nelabai buvo žinoma Lietuva, o tapusi tokios organizacijos nare ji iškart gavo dar vieną labai solidžią platformą kaip tarptautinis subjektas. Ji atsidūrė UNESCO greta TSRS jau kaip lygiateisė valstybė.
– Tą ir reikėjo įrodinėti – kad mes negrįžtamai grįžome kaip valstybė. Kitas žingsnis buvo atstovo prie UNESCO paskyrimas.
– Pirmąja atstove tapo U. Karvelis su įgaliotojo ministro diplomatiniu rangu. Kai prezidentu buvo Algirdas Brazauskas, paskambinęs paaiškinau jam, kad dažniausiai valstybes UNESCO atstovauja ambasadoriai ir pasiūliau suteikti šį rangą Ugnei. A. Brazauskas labai nusistebėjo, nes, jo supratimu, moterys netinka į ambasadorius. „Nėra pas mus moterų ambasadorių“, – pasakė jis man. Nors į pačią idėją jis pažiūrėjo palankiai.
Po pokalbio nusiunčiau jam sąrašą visų ambasadorių, akredituotų prie UNESCO, pažymėdamas, kurios yra moterys. Dar paaiškinau, kad ambasadorius dėka rango gali daugiau naudos atnešti savo šaliai. Ir mano argumentai A. Brazauską įtikino – U. Karvelis tapo pirmąja ambasadore.
– Kokius svarbiausius Lietuvos kaip UNESCO narės pasiekimus paminėtumėte?
– Be jokios abejonės, tai objektai, kuriuos UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą. Manau, kad tai padėjo mums išgelbėti Vilniaus senamiestį nuo sudarkymo. Buvo norinčių ten statyti, griauti tik pagal verslo logiką.
Kartą meras Artūras Zuokas net pareiškė, kad Vilniaus plėtrai trukdo po UNESCO širma pasislėpę KGB agentai. Jis buvo įspėtas, jog jo laukia teismas, taip metus kaltinimus tarptautiniams ekspertams, kurie įvertino Vilniaus senamiestį kaip vertą Pasaulio paveldo objekto statuso. A. Zuokas suprato per toli nuėjęs ir atsiprašė. Beje, ne taip lengva buvo šį statusą Vilniui gauti – tik iš trečio mėginimo.
Ir dabar daliai žmonių Vilniaus savivaldybėje trūksta kultūrinės dimensijos: jie klausinėja UNESCO nuolatinės komisijos Lietuvoje, kokią pridėtinę vertę ji sukuria. Jiems pasakyčiau, kad sukuria netiesiogiai: kada turistas renkasi, kur jam keliauti, pamatęs, jog Vilniaus senamiestis yra Pasaulio paveldo sąraše, jis tarsi gauna garantiją, jog apsilankyti čia verta. O tie tarnautojai mato tik tiesioginę naudą ir padidina Komisijai patalpų nuomos mokestį net 20 kartų. Tiesa, vėliau sušvelnėjo ir sumažino padidinimą iki 10 kartų. Štai jums Vilniaus valdžios supratimas apie kultūrą.
– Turime pavyzdį, kad UNESCO apsauga gali būti veiksminga ir nuo karinės grėsmės.
– Kalbi apie istoriją Kuršių nerijoje? Tai tiesa. Bet kokiems kariškių planams panaudoti neriją kariniams tikslams buvo uždėtas tarptautinis UNESCO stogas, ir Rusija nedrįso pažeisti Pasaulio paveldo objekto nuostatų.
Mano vaikystė prabėgo Klaipėdoje. Ten buriuodavau, ir Kuršių nerija man yra ypatinga. Mažai pasaulyje tokio grožio vietų, bet jei leistum, verslas ir kopas užasfaltuotų, kad būtų patogiau prieiti. Todėl Pasaulio paveldo statusas leidžia išsaugoti trapią nerijos gamtą.
– Kalbame apie sėkmės istorijas. Ar yra patirta nesėkmių, mums būnant UNESCO?
– Didžiausia nesėkme laikyčiau 2009 metais prarastą galimybę turėti UNESCO generalinę direktorę iš Lietuvos. Tarp realiausių pretendentų buvo tuometinė ambasadorė Ina Marčiulionytė. Žinojau, nes mačiau, kas vyksta priešrinkiminiuose kuluaruose.
Nelauktai Lietuva atsiėmė jos kandidatūrą, užleisdama vietą kandidatui iš Austrijos, kuris neturėjo jokių šansų. Taip ir įvyko: austrų kandidatas gavo labai mažai balsų, ir buvo išrinkta bulgarė Irina Bokova. Manau, kad I. Marčiulionytė buvo daug stipresnė kandidatė ir būtų laimėjusi, tačiau Lietuvos užsienio politikos formuotojai vadovavosi kitais, man nežinomais motyvais.
– Nežiūrint šio apmaudaus politikų viražo, už narystę galime rašyti pliusą Lietuvai?
– Lietuva labai daug išmoko per tą narystę, dalyvavo daugybėje programų ir tebelieka aktyvi UNESCO narė, nors man norėtųsi, kad organizacijoje būtų daugiau dėmesio kultūrai, o ne politikai. Juk ji buvo sukurta tam, kad kultūros reikalai vienytų, tačiau pastaruoju metu kultūros reikšmę per dažnai užgožia politinė kova.
– Dėkoju jums už pokalbį ir už tai, kad nepaliaujamai rūpinatės savo Tėvyne, nors tiek metų joje negyvenate.
