aA
Gyvenu? Aš?! Paaiškink man, kur.
Argi pelė gyvena spąstuose?, Iš pokalbio su migrantu.
Kas aš esu? Apie migraciją ir tapatybę
© Shutterstock

Tapatumo jausmas

Šiandien migracija yra itin aktuali tema, todėl bandoma, ypač Vakaruose, kurti naujus socialinius ir politinius įrankius šiam masiniam reiškiniui suvaldyti. Aš kalbėsiu apie migraciją daugiausia psichologiniu požiūriu, bandydamas atskleisti, kaip pavienio asmens psichodinamika (tarpusavyje susiję sielos procesai) sąveikauja su kitų asmenų ir grupių sąmoningais bei nesąmoningais jausmais, mintimis, sprendimais. Kaip kuriamas tapatumas ir koks likimas jį ištinka.

Prieš pradėdamas nagrinėti pagrindinę mintį, trumpai papasakosiu, kodėl susidomėjau šia tema. Manau, svarbus jau vien tas faktas, kad gimiau pokariu sovietinėje Lietuvoje, žydų šeimoje. Kitaip tariant, priklausiau dviem mažumoms – žydams Lietuvoje ir lietuviams Sovietų Sąjungoje. Tačiau man nepavyko visiškai susitapatinti nė su viena iš tų grupių.

Mano šeima nebuvo tikinti, todėl rėmiausi etniniu savo žydiškumu, bet dėl Holokausto ir čia slypėjo nemažai prieštaravimų. Ilgą laiką (nesąmoningai) laikiau savo tautą bailia ir verta paniekos, o dėl tragiško likimo beveik kaltinau ją pačią (toks supratimas iki šiol gana gajus tarp lietuvių). Kai buvau paauglys, politinė atmosfera Lietuvoje pasikeitė. Sovietų represijos nuslūgo, o pasipriešinimas pasidarė labiau matomas.

Rusai Lietuvoje visada buvo laikomi okupantais, tačiau po Helsinkio sutarties 1975 m. disidentai pradėjo kur kas labiau reikštis, stiprėjo totalitarizmo kritika tiek Lietuvoje, tiek pačioje Rusijoje. Tapo beveik neįmanoma nesitapatinti su lietuvių tautos laisvės siekiais, su gražia, vis brandesne tautine savimone ir meile Tėvynei. Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama atvirai nagrinėti tautinius jausmus, todėl ir lietuvių, ir žydų tautų likimai, tragiškų įvykių priežastys, su jomis susijusios emocijos ir tautų tarpusavio santykiai niekada nebuvo analizuojami, nepasiekė visuomenės sąmonės.

1990 m., likus kelioms savaitėms iki Lietuvos išsilaisvinimo ir Sovietų Sąjungos žlugimo, atvykau į Suomiją ir iškart ėmiausi psichoanalizės, tačiau neturėjau daug laiko savo tautinei tapatybei apmąstyti. Jaučiausi Lietuvos žydas, dažnai galvodavau apie savo kilmę.

1993 m., žymaus amerikiečių psichoanalitiko Vamiko Volkano paskatintas, jo leidžiamam žurnalui „Mind and Human Interaction“ parašiau straipsnį apie Sovietų Sąjungos žydų mentalitetą. 1995 m. gavau psichoanalitiko diplomą, tačiau abu su žmona nusprendėme į Lietuvą negrįžti, o tada prasidėjo prisitaikymo procesas, kurio svarbą supratau ne iš karto, juo labiau nežinojau, kodėl visa tai kelia tiek daug liūdesio.

Reguliariai važinėjau į Lietuvą mokyti kolegų, aplankyti tėvų ir draugų, bet jaučiau, kad privalau „susuomėti“, juk tapome imigrantais. Iš pradžių nesugebėjau atpažinti ir įvardyti su migracija susijusių jausmų, nesuvokiau, koks milžiniškas procesas vyksta sieloje – vidinė savigyna stulbina mane iki šiol. Akis man atvėrė vienas pacientas, 64 metų musulmonas, puikiai išsilavinęs, prieš trisdešimt metų iš Kairo atsikėlęs gyventi į Suomiją, vedęs suomę. Nors jam gerai sekėsi, čia gyveno jo vaikai ir anūkai, santykiai su žmona buvo šilti, bet vyrą jau daug metų kamavo „tyli depresija“.

Antrus metus kartą per savaitę jis lankydavosi mano kabinete, pasakodavo apie savo skausmą, susvetimėjimą, ilgesį, apie gimtąjį miestą ir ten likusius gimines. Tačiau depresija nesitraukė ir jau buvau beapsiprantąs su mintimi, kad susidūriau su chronišku, nepagydomu atveju. Bet štai vieną dieną vyras įžengė į kabinetą linksmas, žvalus, spindinčiomis akimis, garsiai ir linksmai kalbėdamas, nejausdamas jokios depresijos. „Aha, – pagalvojau, – psichoterapija pagaliau padėjo.“ O jis papasakojo, kad atvyko netikėtas svečias – pusbrolis, su kuriuo nesimatė beveik trisdešimt metų, jiedu drauge dabar praleido šešias dienas.

Supratau, kad tai ir buvo stebuklingo išgijimo priežastis. Ėmiau pavydžiai svarstyti, kodėl man, psichiatrui, gerą išsilavinimą ir ilgą praktiką turinčiam psichoterapeutui, dvejus metus nepavyko padaryti to, kas tam pusbroliui statybininkui pasisekė per kelias dienas? Kas pasikeitė mano paciento galvoje? Pasiteiravau, ką jiedu veikė, apie ką šnekučiavosi. Jis atvirai pasipasakojo, bet nepaminėjo nieko, apie ką nebūtume ir mudu kalbėję per pastaruosius dvejus metus. Galiausiai tiesiai paklausiau:

– Ką tokio padarė tavo pusbrolis, ko nemokėjau aš?
– Nemanau, kad čia verta kalbėti apie mokėjimą, – atsakė vyras. – Skirtumas tas, kad tau aš pasakojau apie save, o jo žvilgsnyje save atpažinau. Kalbėdamasis su juo jaučiu ir žinau, kad jis mato mane tokį, koks buvau prieš trisdešimt metų ir koks sielos gilumoje esu iki šiol.
– Tau reikėjo lankyti psichoanalizę, užuot vaikščiojus kartą per savaitę į terapiją! – sušukau. – Gal tada su manim būtum patyręs tą patį jausmą.
– Ne, – atsakė jis, – net jei tu būtum išmokęs arabų kalbą. Galbūt daugiau ką supratęs aš tapčiau kitokiu žmogumi, bet užtat dabar esu tas, kas buvau. Čia visas skirtumas.

Maždaug po metų nuvykau į Izraelį aplankyti savo giminių – su pusbroliais ir pusseserėmis vaikystėje gyvenau Vilniuje (su dviem net tame pačiame name). Kai vienas iš jų sušuko: „Kaip keista! Nesimatėm beveik dvidešimt metų, bet atrodo, kad tęsiame pokalbį nuo to paties sakinio, kuriuo kažkada baigėme!“, mane staiga apėmė jausmas, kurį buvo apibūdinęs tas egiptietis. Tą akimirką supratau, kad greičiausiai čia kalbama apie itin specifinę būseną, kurią pavadinau „tapatumo jausmu“.

Tapatybės šaknys ir struktūra

Anglų kalboje žodis „identity“ egzistavo jau XVIII a., bet vartoti jį šiuolaikine prasme greičiausiai pradėjo Erikas Eriksonas savo veikale „Tapatumas, jaunystė ir krizė“ (1968). Tai gerai apibūdina faktą, kad tapatumas yra tokia natūrali ir savaime suprantama emocinė būsena, kad jo egzistavimą pastebime tik tada, kai mus ištinka krizė ir tas jausmas sumažėja, dingsta, t. y. kai mūsų tapatybei kažkas gresia.

Eriksonas supriešino tapatumo ir vaidmens sąvokas, manė, kad tapatumas apibrėžia pastovius ar bent jau ilgalaikius žmogaus sielos gebėjimus, kaip tvarkytis su jį supančiu pasauliu, ir kad nuolat bendraujant su kitais žmonėmis, šių būdų visuma jiems yra atpažįstama.1 Freudas, beje, niekada nekalbėjo apie identitetą, tik apie identifikaciją. Tikriausiai jis manė, kad sielos struktūra ir veikla neturi kokių nors pastovesnių bruožų ir sandaros. Įdomu, ar Eriksono mąstyseną ir domėjimąsi identiteto klausimu kaip nors paveikė jo kilmė ir likimas?2

Eriksono laikais, o ypač dabar, žmonės, vartodami sąvoką „tapatumas“, dažnai pamiršta, kad identiteto sandara, šaknys, jo ribos didžiąja dalimi yra mums visiškai nežinomos. Kitaip tariant, žmogus jaučia savo tapatumui kylančią grėsmę, tačiau nežino, kam konkrečiai gresia pavojus, ir kodėl tai, kam tas pavojus gresia, jam yra taip svarbu (tėvynė, religija, etninė grupė ir t. t.). To aiškinimai paprastai yra tik išmoktos racionalizacijos: „esame puolami“, „mūsų greit nebebus“, „kiekvienas lietuvis (suomis, žydas, amerikietis, musulmonas, krikščionis ir t. t.) privalo ginti mūsų vertybes“.

Žinoma, kai žmogus taria tokius žodžius, jis iš tikrųjų jaučia baimę, veikiau nerimą, tačiau kas yra tos „mūsų vertybės“, „mūsų gyvenimo būdas“, pagaliau netgi „tėvynė“ ar „tauta“, retai kuris būna įsisąmoninęs. Psichoanalitinė teorija sako, kiekvienas dirbantis psichoanalitikas ar terapeutas žino, kad pažįstame save gana paviršutiniškai. Žmogaus elgesys atspindi tiek sąmoningą, tiek nesąmoningą jo valią, tačiau antrosios įtaką dažniausiai galima pastebėti tada, kai elgesys pasikeičia racionaliam protui nesuvokiamu būdu.

Instinktai ir psichiniai jų dariniai – norai – skatina sielą dirbti, ieškoti sprendimų. Sielai liepiant, kūnas stengiasi patenkinti tuos reikalavimus. Tam pasitelkiamas evoliucijos ištobulintas sudėtingas paieškos ir veikimo aparatas – juslės, nervai, smegenys, raumenys, hormonai, refleksai, emocijos ir t. t. Tačiau instinktų reikalavimams patenkinti to neužtenka, nes aplinką, kuri mus supa, sukūrė ne tik gamta, bet ir kultūra, daranti didžiulę įtaką jausmams, mintims, kalbai, vertybėms, techninėms priemonėms ir daugeliui kitų dalykų, kurie dažniausiai ir padeda žmogui įgyvendinti savo norus.

Kitaip tariant, prãsmės, kurias suteikiame daiktams, priklauso ir nuo fizinės kūno sandaros (biologijos), ir nuo socialinės sutarties – kultūros. Šviesoforas yra geras pavyzdys, kaip abu prasmės šaltiniai veikia kartu. Evoliucija parūpino mums visiems vienodą biologinę įrangą, tad žalią spalvą visi matome kaip žalią, o raudoną kaip raudoną. Tačiau kad per gatvę galima eiti, degant žaliai šviesai, bet ne raudonai, – čia jau kultūrinė sutartis.

Spalvų neskiriantiems žmonėms (kuriems evoliucija neparūpino tinkamos įrangos) tai nesukelia didesnių sunkumų, jeigu šviesoforo šviesos išdėstytos teisinga tvarka iš viršaus į apačią arba iš kairės į dešinę (dar viena kultūrinė sutartis). Tačiau jeigu kurioje nors šalyje sutarta tvarka būtų kitokia arba, tarkime, sankryžose būtų įrengta tik viena šviesoforo sekcija, galinti degti ir žalia, ir raudona šviesa, spalvų neskiriantis žmogus visiškai negalėtų žinoti, kada saugu pereiti gatvę. Kalba yra dar vienas puikus pavyzdys, kaip kūno funkcijos kartu su sutartiniais simboliais sukuria itin svarbų visuomeninį reiškinį. Įvairios bendruomenės kalba įvairiomis kalbomis, todėl šis reiškinys ne tik vienija, bet ir skiria žmones.

Tačiau norint suprasti žmonių motyvus, jų jausmus, tokio aiškinimo nepakanka, nes sąmonė ir pasąmonė gali labai skirtingai „skaityti“ aplinką ir į ją reaguoti. Sąmoningas prasmes maždaug žinome, o pasąmoninių – ne, nors būtent jos sieja su žmonėmis, kurie mums reikšmingi, ypač su tam tikromis jų grupėmis. Šis intymus, stiprus ryšys ir jo nulemtos prãsmės yra genų įspaustos mums į smegenis, o formą įgauna ankstyvoje vaikystėje, kai bendraujame su mums reikšmingais žmonėmis. Veidrodiniai neuronai užtikrina, kad šeštą dieną po gimimo kūdikis išmoktų pamėgdžioti suaugusįjį, su kuriuo bendrauja, o tai stiprina emocinį ryšį.

Galutinę formą pasąmoninės prãsmės įgauna sulaukus maždaug 7 metų, nors įvykiai, traumuojantys sielą, ir vėliau gali „išmokyti“ pasąmonę įvairių dalykų, apie kuriuos mūsų sąmonė nieko nežinos. Visa tai nereiškia, kad pasąmoninių dalykų negalima įsisąmoninti, pakeisti pasąmoninių aplinkos skaitymo būdų, tačiau dažniausiai tai reikalauja specialaus darbo – psichoanalizės arba psichoterapijos.

Mokslas vis geriau perpranta aukščiau aprašytų mechanizmų biologiją, o psichoanalizė jau daugiau kaip šimtą metų atpažįsta, įvardija ir tiria dvasines jų apraiškas. Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai plėtojama ankstyvojo prisirišimo teorija. Paaiškėjo, kad prisirišimo psichodinamika gali mus pririšti arba atvirkščiai – neleidžia prisirišti prie įvairiausių dalykų, antai peizažas gali būti mielas arba svetimas ir priešiškas, taip pat elgesys, veido išraiška, žmogaus reagavimo būdas, garsai, kvapai ir t. t. Iš esmės bet kas gali būti suvokta kaip savojo „aš“ dalis arba kaip kažkas mums svetima.

Pavyzdžiui, vaiką daugelis suvokia kaip dalį savęs, kai kas tokia dalimi laiko net mašiną ar namą. Savasis Aš dažnai suvokiamas kaip šalies, tautos arba darbovietės dalis. Visa tai tinka ir savo „aš“ įvaizdžiui, kuris gali būti suvokiamas kaip artimas arba kaip svetimas.

– Žiūriu į atvaizdą veidrodyje ir savęs nebepažįstu, – skundėsi psichoterapeutui senyvas vyras, neseniai praradęs du vaikus, vienas žuvo nuo sprogusios bombos Sirijoje, kitą pražudė narkotikai Švedijoje.

Praradęs vaikus, jis prarado dalį savęs, jo tapatybė pasikeitė. Jo „aš“, netekęs ryšio su mylimais žmonėmis, tapo jam neatpažįstamas. Eriksonas apibrėžė tapatumą kaip „suvokimą fakto, kad aš esu tas pats ir nesikeičiu laikui bėgant“, bet minėtą vyrą laikas (tiksliau, netektis) pakeitė. Tai, ką vadinu „tapatumo pojūčiu“, sumažėjo, pradėjo nykti. Praradę svarbius žmones, prarandame ir saugumo jausmą. Kad ir kokioje saugioje aplinkoje būtume užaugę, kad ir kokie gyvi būtų ankstyvos vaikystės prisiminimai apie gerą, mylinčią šeimą (o jie yra mūsų tapatumo pagrindas visą gyvenimą), to nepakanka dvasinei pusiausvyrai palaikyti. Šį ankstyvąjį, pasąmonėje glūdintį ryšį turi palaikyti patikimas dabartinis ryšys.

Šiuos samprotavimus taikydami migranto psichikai perprasti, galėtume klausti, ar Robinzonas Kruzas būtų galėjęs išgyventi be Penktadienio? Tikriausiai būtų, gal net ilgai – juk ne visi migrantai suserga depresija, psichoze arba radikalizuojasi. Sėkmė, prisitaikant naujoje šalyje, gali labai teigiamai paveikti žmogų – sustiprina jo savimeilę, savigarbą, o kartu ir tapatumo jausmą. Tačiau narcisistinis pasitenkinimas (savimeilė ir savigarba yra sudedamosios jo dalys) ne visiems atstoja artumo jausmą ir palaiko tapatumą. Kiekvienam iš mūsų daugiau ar mažiau reikia artimo žmogaus, nes artumas dabartyje palaiko kitą, pasąmonėje nuolat gyvą ryšį, užmegztą ankstyvoje vaikystėje. Šis nepastebimas, tačiau nuolat vykstantis vidinis bendravimas su artimaisiais ir dabarties ryšys su praeitimi kuria emocinį psichinės sveikatos ir savarankiškumo pagrindą.

Šis pasąmoninis ryšys nėra gerai ištirtas, nors apie jį parašyta daugybė straipsnių, net knygų. Jo pagrindas – ankstyvasis ryšys su motina, prisirišimas ir tikriausiai tapatumas, kuriamas veidrodinių neuronų. Veidrodinius neuronus Christianas Keysersas aprašė tik 2002 m., bet jau Freudas buvo įsitikinęs, kad ankstyvoji identifikacija yra visų vėlesnių susitapatinimų pagrindas. Kalbant apie gilų pasąmoninį, mumyse nuolat gyvą ryšį, reikia paminėti ir kitus dalykus – kalbą, gamtovaizdį, dalyvavimą bendruose ritualuose, gyvenimo stilių ir t. t. Jie daro įtaką žmogaus mąstysenai, jausmams, vertybėms, elgesiui.

Kartu su kūno sandara jie lemia, kaip bus tenkinami norai, sukeliami instinktų. Pasireikšdami kaip pavienio žmogaus psichikos ir elgesenos dalis, jie priklauso ne jam vienam, bet visai homo sapiens rūšiai ir kultūrai, kurioje tas žmogus užaugo. Net dabar, individualizmo amžiuje, nedažnas apie tai susimąsto ir sąmoningai pasirenka vertybes. Pagaliau neįmanoma asmeniškai permąstyti visko.

Kalbant apie kultūros poveikį žmogui, itin vertinga Michelio Foucault taikyta epistemos samprata. Anot jo, epistema yra pažiūrų, minčių ir veiklos būdų sistema, kuri automatiškai nusako patirtų dalykų reikšmę, padaro juos savaime suprantamus. Jos nusakomas reikšmes kvestionuoti grupėje, kuri remiasi šia epistema, būtų keista, neteisinga ir net pavojinga, nes epistema ne tik nusako reikšmes, bet ir palaiko jas visais įmanomais būdais – politika, pinigais, teisėtvarka, valdžia. Epistema kuria ir palaiko valdžią, o valdžia – epistemą.

Nors epistema yra kognityvinis ir emocinis reiškinys, jos nusakomas vertybes žmogus neretai suvokia kaip objektyvią, juslėmis apčiuopiamą tikrovę – trijų sekcijų ir trijų spalvų (žalios, geltonos, raudonos) šviesoforas irgi yra epistemos dalis. Mūsų realybės jausmas ir eismo saugumas gerokai nukentėtų, jei kiekvienoje sankryžoje šviesoforai šviestų skirtingomis spalvomis ir turėtų skirtingą sekcijų skaičių. Tačiau taip nutinka žmogui, patekusiam į svetimą kultūrą. Epistema nebesieja jo su kitais žmonėmis, pasaulis tampa nebesuprantamas, todėl jam tenka kaip mažam vaikui daug ko mokytis iš naujo.

Tapatumas ir epistema

Yra kelios svarbios grupės, prie kurių individas emociškai prisirišęs. Vienos grupės darė įtaką praeityje, kitos daro dabar, tačiau svarbu, kad žmogus susitapatina su grupe, prie jos prisiriša, jaučiasi esąs jos narys. Kaip šis mechanizmas veikia, galiu pailiustruoti ir linksmais pavyzdžiais. Vienas mano mokytojas pasakojo apie mažą mergaitę, kuri, matyt, po pokalbio su vaikais kieme, įbėgo į kambarį šaukdama: „Tėti, ar mes tikime Dievą?“ Mergaitei net į galvą neatėjo, kad jos tėvai gali tikėti, bet ji pati – ne, arba atvirkščiai.

Pacituosiu ironišką Levo Tolstojaus pasakojimą apie vieną romano „Ana Karenina“ herojų: „…Stepanas Arkadjevičius prenumeravo ir skaitė laisvamaniškus laikraščius, ne radikalius, žinoma, o tuos, kurių kryptį palaikė dauguma. Jis pats nei mokslu, nei menu, nei politika rimtai nesidomėjo, tačiau tvirtai laikėsi tos pačios nuomonės, kokios laikėsi jos skelbėjai ir dauguma skaitytojų, keisdavo savo nuomonę tik tada, kai ją keitė dauguma, tiksliau, ne jis ją keitė, bet ji tarsi pati savaime nepastebimai keitėsi.“3

„Aš“ įvaizdis bendravime

Keistas dalykas yra mūsų „aš“. (Pavyzdžiui, vaikai įvardį „aš“ ima vartoti sulaukę maždaug trejų metų, iki tol jie paprastai vadina save vardais, t. y. taip, kaip į juos kreipiasi suaugusieji.) Psichoanalitikams ir psichoterapeutams tasai „aš“ atrodo savaime suprantamas, Vakarų kultūros žmogui bene svarbiausias, tačiau kiekvienas atpažįsta ir įvardija jį, kaip minėta, ne iškart po gimimo, be to, jis dingsta miegant arba susirgus psichoze, jo neįmanoma apibrėžti racionaliai. Ar jis apskritai egzistuoja?

Kai kurie antropologai ir istorikai teigia, kad primityvios bendruomenės neturi nei sąvokos „aš“, nei reiškinio, kurį nusako ši sąvoka.4 Tačiau skaitydami Homerą ar Bibliją jaučiame, kad šių knygų herojams jų „aš, be abejo, egzistuoja. Esmė gal ta, kad nelengva atskirti „aš“ pojūtį nuo „aš“ įvaizdžio (angl. self-representation).

Šiame straipsnyje neliesiu „aš“ pojūčio, nagrinėsiu tik „aš“ įvaizdį, kuris yra svarbus sąmonės elementas, kaip ir kitų žmonių įvaizdis sąmonėje. Įvairius žmogaus bruožus – išvaizdą ir protą, įpročius ir manieras, net aplinką ir profesiją jis susieja į tam tikrą visumą. Prisimenu, vienas pacientas, matyt, laikęs mane labai subtiliu ir kultūringu, nemaloniai nustebo sužinojęs, kad mėgstu žvejoti. O kitas, žiūrėjęs į mane kaip į brutalų Sovietų Sąjungos, taigi Rusijos atstovą (pagal daugumos vakariečių stereotipą Pabaltijis – tai Rusija), maloniai nusistebėjo, kad griežiu smuiku. Abiejų manymu, šie užsiėmimai visiškai neatitinka mano įvaizdžio. Tačiau ir mes patys turime nuomonę apie savo bruožus, vieni mums patinka, kiti – ne.

Tokių bruožų, kurie mums nepatinka arba nepatiktų kitiems žmonėms, jeigu jie apie juos žinotų, stengiamės atsikratyti ar bent jau juos nuslėpti, o tai skaldo „aš“ įvaizdį, nes viena jo dalis yra reprezentyvi, o kita – ne. Toks skirstymas retai būna visiškai sąmoningas – galbūt tinkamiausias terminas jam apibūdinti yra disociacija. Suskirstymo ribą dažniausiai nusako ta pati epistema – tai, ką grupė pripažįsta, yra rodoma, o kam grupė (kultūra) nepritaria, tas slepiama, kartais net nuo savęs.

Į socialinę sceną kasdien, įžengiame pasitelkę būtent tokį „aš“ įvaizdį. Bendraudami su kitais žmonėmis, neišvengiamai rodome skirtingas savo puses, tiek reprezentatyvias, tiek smerktinas. Visi puikiai suprantame šį vidinį prieštaravimą ir kiek įmanoma stengiamės palaikyti gerąją „aš“ įvaizdžio pusę tiek savo, tiek (ypač) kitų.

„Aš“ įvaizdis retai kada palaikomas arba smerkiamas atvirai, nes bendraujama neverbaliai ir nesąmoningai, bent jau pusiau sąmoningai. Tačiau svarbu, kad dažniausiai remiamasi viena epistema – visų pažiūros ir vertybės yra daugmaž vienodos ar bent jau panašiai suprantamos. Todėl, kai bendrauja A ir B, pirmasis stengiasi neparodyti antrajam, kad pastebėjo blogus jo bruožus. Taip elgiasi ir B – jie abu stengiasi apsaugoti vienas kito savivertę ir palaikyti draugiškus santykius.

Puikus to pavyzdys yra vieno paciento pasakojimas, kaip jis, būdamas dar mažas, sėdėjo automobilyje, šeimai grįžtant iš viešnagės. Tėvai kalbėjosi apie savo draugus, pas kuriuos ką tik viešėjo. Vertino juos gana kritiškai. Šešiametis berniukas stebėjosi, kodėl tėvai nepasakė to, lankydamiesi vasarnamyje, kodėl dabar jų kalbos taip skiriasi nuo jų elgesio su draugais. Nesuprato, kad tokiu būdu suaugusieji išvengia konfliktų, palaiko draugystę ir socialinius ryšius. Taikant psichoanalitinę terminologiją, galima sakyti, kad šitaip žmonės padeda vieni kitiems palaikyti narcisistinę pusiausvyrą. Šimpanzės tą patį daro viena kitą blusinėdamos arba rodydamos erotinius gestus.

Tačiau net malonaus bendravimo metu žmonės dažnai parodo, kad įspūdis, kurį jiems padarėme, skiriasi nuo to, kokį norime padaryti, taigi ir nuo savojo „aš“ įvaizdžio. Jeigu teigiame: „Žiūrėkite, aš esu toks“, kiek pabendravę suvokiame, kad kitas tarsi sako: „Taip, tačiau tu esi dar ir toks“. Šis požiūris „tu toks“ kertasi su mūsų „aš“ įvaizdžiu. Šią paprastai nemalonią naujieną žmonės priima skirtingai. Vieni to grįžtamojo ryšio net nepastebi, kiti pastebi, bet nekreipia į tai dėmesio, dar kitiems nemalonūs jų atspindžiai sukelia depresiją, o kai kas reaguoja agresyviai. Bet kokiu atveju, jeigu atspindėtas ir suvoktas įvaizdis, kad „tu esi toks“, neatitinka „aš“ įvaizdžio, kyla ir tarpusavio, ir vidinių nesklandumų, narcisistinė žmogaus pusiausvyra sutrinka.

Žmogaus narcisistinė pusiausvyra labai priklauso nuo grupės, kuriai jis priklauso. Žinoma, svarbūs ir sėkmės arba nesėkmės potyriai, ankstyvoje vaikystėje suformuotas ryšys, jo stiprumas (psichoanalitikai vadina tai ryšiu su Superego, nes atmintyje išlikęs tėvų santykis su mumis, elgesio vertinimas vėliau lemia mūsų moralę bei santykius su savimi). Superego reprezentuoja ryšį su mums svarbiomis grupėmis praeityje ir dabartyje, todėl prastas „aš“ įvaizdis visada suvokiamas kaip grėsmė socialiniam statusui. Reikalaujama, kad siela kuo skubiau atstatytų šį statusą, „aš“ bei „tu“ vaizdžius pritaikydama galiojančiai epistemai, o pasitelkusi racionalų mąstymą, ieškotų kompromiso tarp „aš“ ir „tu“ įvaizdžių.

Netinkamas „aš“ įvaizdis, atrodo, turėtų versti žmogų pasikeisti, tačiau keičiant savąjį „aš“ tenka keisti ne tik įpročius, bet ir gauti pasąmoninio moralės sargo – Superego – leidimą. Kiekvieno mūsų Superego atspindi kadaise patirtus tėvų požiūrius į mūsų elgesį, yra įsišaknijęs epistemoje, sukurtoje bendruomenės, kuriai priklauso mūsų tėvai, o gal ir seneliai, be to, ši bendruomenė irgi turi savo praeitį. Todėl, norint pasikeisti pačiam, tenka permąstyti savo šeimos, bendruomenės, kartais net religijos ir tautos vertybes, istoriją. Mąstydami visada pastebime prieštaravimus, o siekdami juos suprasti, ieškome naujos informacijos.

Toks „tyrimas“ ima keisti požiūrį į savo šeimą, tautą, šalį, jis yra pavojingas individo ir grupės ryšiui, nes neįmanoma numatyti, kokia kryptimi viskas pasisuks. Tai primena politinį demokratinės valstybės procesą – šalį ištikus ekonominei krizei, reikia naujos užsienio ir vidaus politikos, kurią vykdyti gali tik vyriausybė. Tačiau senoji vyriausybė nebegali keisti savo politikos, taigi tenka keisti ir vyriausybę. Vyriausybei pakeisti reikia, kad atsirastų kitos partijos dauguma parlamente ir t. t. Kaip ir valstybei, žmogui svarbu, kad pokyčiai vyktų palengva, turėtų tęstinumą. Pernelyg staigūs pokyčiai ardo jau pradėtus procesus, šalies integralumą, žmogaus tapatumą. Nuolatinė evoliucija yra kur kas geriau už revoliuciją.

Jei žmogui pavyksta suprasti, kodėl kitas jį laiko blogu, ir integruoti tokį matymą į savo „aš“ įvaizdį, jis tampa išmintingesnis, tapatumo jausmas sustiprėja, mažėja priešiškumas kitam. Tačiau integruoti vertinimą „Tu ne toks“ būtų neteisinga, jeigu jis kyla iš vertintojo prietarų, klaidingos nuostatos ar projekcijos į vertinamąjį. Šiais atvejais vertinamojo sieloje lieka tiktai kartėlis, susvetimėjimo ir vienatvės jausmai.

Praėjus keliems mėnesiams po to, kai atvykau į Suomiją, susirgau gripu, bet vis tiek atėjau į darbą, šnypšdamas nosį. Graži plono audinio nosinė buvo jau peršlapusi ir tikriausiai skleidė ne mažiau virusų negu mano nosis. Draugiška seselė ištiesė man popierinę servetėlę sakydama, kad tai patogesnis būdas, ir pridūrė: „Aš irgi naudoju nosines – jos minkštesnės už servetėles, o kainuoja nedaug.“ Šitaip sužinojau, kad pasaulyje yra vienkartinių nosinių, ir esu dėkingas tai seselei už taktiškumą.

Maždaug tuo pat metu sužinojau ir kitą dalyką. Lietuvoje lipdavome į autobusą pro užpakalines duris, išlipdavome pro priekines. Jausdamasis geru, paklusniu Suomijos piliečiu, stengiausi pavyzdingai elgtis, lipdamas į autobusą, ir stebėjausi, kodėl suomiai nesilaiko tokios nesudėtingos tvarkos. Paklausiau kolegos, kaip čia yra, o jis šypsodamasis atsakė: „Bet, Levai, Suomijoje atvirkščiai – įlipama pro priekines duris, kad būtų galima nusipirkti bilietą iš vairuotojo, o išlipama pro užpakalines.“ Šis susidūrimas su tikrove padėjo suvokti, kad esu svetimas, čia viskas kitaip. Mano ir Suomijos „tarpusavio ryšys“ pradėjo keistis.

Grįžtant prie tapatumo dinamikos, reikia pasakyti, kad viskas būtų gana paprasta, jeigu kitų vertinimai būtų objektyvūs. Tačiau taip nėra. „aš“ įvaizdžio vertintojas (žmogus B) turi savo motyvų sistemą, savo prisirišimo grupes su jų epistemomis ir prietarais bei atmestus savojo „aš“ įvaizdžio bruožus, kuriuos žmonės linkę priskirti kitiems, t. y. projektuoti į kitus. Freudas pirmasis aprašė grupės dinamiką ir projekcijos reikšmę grupės darnumui palaikyti, o Volkanas susiejo projekciją su grupės tapatumu, su „pasirinktomis traumomis“ ir kitais grupiniais procesais.

Nors projekcija priskiriama primityviai psichotinei savigynai, dėl grupės dinamikos ji tampa svarbi darnai, epistemai palaikyti, buriantis aplink lyderius. Pavyzdžiui, lietuvių tautosakoje yra daug vaikiškų dainelių ir siaubo istorijų, įžeidžiančių žydus, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo įprasta vaikus gąsdinti žydais. Koks gilus viso to poveikis, supratau tik jaunystėje, kai mergina, kuria susižavėjau, per pasimatymą paklausė, ar tiesa, kad prieš karą žydai per Velykas naudodavo lietuvių vaikų kraują. Atrodė neįtikėtina, kad suaugusi, aukštąjį išsilavinimą turinti mergina galėtų taip manyti apie kitą etninę grupę. Antra vertus, palyginti neseniai supratau, kaip tarpukario lietuviams turėjo atrodyti žydai, kurių tuo metu Lietuvos miesteliuose gyveno apie 70 proc. ir kurie buvo svetimos kilmės, kitokios išvaizdos, turėjo savo religiją, folklorą ir papročius.

Agrariniame krašte vyko urbanizacija, vis daugiau kaimiečių kėlėsi į miestus ir miestelius, kur jiems tekdavo varžytis su jau seniau ten įsikūrusiais žydais. Kad tokį žydų kiekį lėmė imperinė Rusijos politika, vargu ar galėjo guosti lietuvius. Bet ir žydų toks aiškinimas neguodė, kai nuo seno rusenančią etninę-politinę įtampą tarsi žibalu užpylė arši konkurencija bei emocijos, kurias kaitino prietarai ir projekcijos. Bėda ta, kad visi aukščiau aprašyti psichiniai mechanizmai yra anaiptol ne vien psichiniai. Jie tokie svarbūs grupių tarpusavio santykiams reguliuoti, kad neabejotinai yra determinuoti genetiškai ir neurologiškai (siūlyčiau paskaityti Roberto Sapolsky’o knygą „Elgsena: kuo gera ir kuo bloga žmonių biologija“ („Behave: The Biology of Humans at Our Best and Worst“). Siekiant taikos naujame globaliame pasaulyje, tuos mechanizmus reikia pažinti, verta jų bijoti ir ieškoti būdų, kaip juos neutralizuoti ar bent jau sušvelninti.

Psichikos darbas su „tu“ įvaizdžiu

„Tu“ įvaizdis (ypač neigiamas) verčia abejoti savo tapatumu, reikalauja psichinio darbo „aš“ ir „tu“ įvaizdžiams integruoti. Iš esmės šis procesas trunka visą gyvenimą. Psichoanalizė teigia, kad poreikis integruoti „aš“ ir „tu“ įvaizdžius prasideda dar kūdikystėje, kai prarandamas simbiotinis ryšys su motina, o kartu su juo ir visagalybės jausmas. Per kelias savaites po gimimo kūdikis suvokia, kad valdo visą pasaulį, nes motina paprastai tenkina visus jo poreikius. Tiems poreikiams didėjant, jau po poros mėnesių ima aiškėti, kad jo vienvaldystė nėra absoliuti, aplinkiniai ne automatiškai pildo jo norus, pareiškia ir savo valią. Atsisakyti visagalybės nėra paprasta, tad kūdikis (tai būdinga ir suaugusiems tironams) kurį laiką elgiasi paranojiškai. Suvokimas, kad tavo gyvybė priklauso nuo kito, kelia siaubą ir įtūžį. Šią emocinę būklę psichoanalizė vadina paranoidine pozicija. Iš esmės tai bandymas išlaikyti visagalybę, savo ir kitų įvaizdžius skaldant į geras (sau malonias, paklusnias) ir blogas dalis.

Geros priskiriamos sau, blogos projektuojamos į kitus. Protui bręstant, patirčiai kaupiantis, kūdikis ima suvokti, kad padėtis nėra beviltiška, jo gyvybei pavojus negresia, o siaubas ir įtūžis, kartu su skaldymu ir projekcija gadina santykius su motina. Viskas klostysis sklandžiau, jei atsisakys savo visagalybės. Tačiau prarasti karūną nėra lengva, Freudas rašė, kad netekus gerojo Aš-įvaizdžio, šią netektį reikia išliūdėti. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas įvaizdis žmogui yra toks svarbus, kad nesugebama jo atsisakyti, liūdesys virsta depresija. Psichoanalitikė Melanie Klein aiškina, kad vystantis kūdikio psichikai po paranoidinės stadijos prasideda depresinė. Tokia būsena, kai jaučiamas ne siaubas ir įtūžis, būdingi paranoidinei stadijai, bet kaltė ir liūdesys, yra svarbus žingsnis kelyje į dvasinę brandą.

Kad ir kaip skirstytume gyvenimą į įvairius etapus – froidistiškai, kleinistiškai, eriksoniškai ir t. t., – aišku, kad niekas negali nugyventi gyvenimo nesikeisdamas. Keičiasi pats žmogus, keičiasi gyvenimo sąlygos, o pasikeitimai verčia keisti ir „aš“ įvaizdį. Atsisakyti vienų bruožų yra lengviau negu kitų, tai priklauso nuo to, su kokia žmonių grupe pasąmonėje tie bruožai siejasi, ar keičiantis teks išsiskirti su tau svarbiais žmonėmis. Gal visa gyvenimo išmintis glūdi gebėjime keistis, neprarandant dvasinio ryšio su artimaisiais – gyvais ir mirusiais. Kad ir ką darytume, visada žinome, kaip mums svarbūs žmonės vertintų tai, ką darome. Tuo būdu išlaikome juos savo sielose ir su jais bendraujame. Jie – gyvi ar mirę – lydi mus visą gyvenimą, saugo mūsų priklausymą grupei ir tapatumo jausmą.

Visą gyvenimą trunkantis, paprastai nepastebimas darbas, koreguojant savąjį „aš“ įvaizdį, bandant sutaikyti jį su tikrove, reiškia gyvenimo sukeltų norų derinimą su mums svarbių grupių reikalavimais. Kad juos suderintume, tenka keisti išorinį arba vidinį pasaulį – kitus žmones arba save. Kartais pokyčiai būna abipusiai, pavyzdžiui, poros santykiuose, kartais vienpusiški, pavyzdžiui, atliekant atgailą. Kartais pokytis yra mažas – pavyzdžiui, išmokstama naudotis nauja kompiuterine programa, kartais didelis – permąstomos svarbios vertybės ir įpročiai.

Iš suomių kalbos išvertė Izabelė KOVARSKIENĖ.


Literatūra:

1 „Ego identity, then, in its subjective aspect, is the awareness of the fact that there is a self-sameness and continuity to the ego’s synthesizing methods and a continuity of one‘s meaning for others“ (1963).

2 Erikas Hombergeris Eriksonas gimė 1902 m. birželio 15 d. Frankfurte, Vokietijoje. Jo motina buvo žydė Karla Abrahamsen, o biologinis tėvas – nežinomas danas. Eriksono biologinis tėvas paliko motiną dar prieš sūnui gimstant, o ši ištekėjo už gydytojo Theodoro Hombergerio, kuris buvo Eriksono pediatras.

3 Levas Tolstojus. Anna Karenina. Iš rusų kalbos vertė straipsnio autorius.

4 Abram Kardiner. The Individual and His Society: The Psychodynamics of Primitive Social Origin, Morningside Heights. New York: Columbia University Press. 1939. Taip pat žr. https://www.acrwebsite.org/search/view-conference-proceedings.aspx?Id=6345

Stereotipinės projekcijos

Čia trumpai panagrinėsiu tik etninius ir religinius stereotipus, sudarančius atskirą projekcijų grupės klasę. Priešingai negu episteminės vertybės, jie nėra savaime suprantami, visuomenė priverstinai juos platina, diktuoja iš viršaus į apačią. Stereotipas tam tikru atžvilgiu visada yra pusfabrikatis – iš anksto parengta matrica, kuri padeda geriau pažinti ir įvertinti realybę. Stereotipinis požiūris, kad „afrikiečiai juodaodžiai, o lietuviai baltaodžiai“ yra beveik teisingas, nors Afrikoje gyvena ir baltaodžių, o Lietuvoje rastume keletą tamsiaodžių.

Teiginys, kad prancūzai mėgsta raudoną vyną, o rusai – degtinę, yra jau kitos klasės stereotipas, jame mažiau tiesos, daugiau pašaipos, nors tiesos irgi esama. Suomiška Wikipedia atskleidžia ne tik praėjusio šimtmečio suomių įvaizdį apie „negrus“, bet ir dalį motyvacinės sistemos, slypinčios už tamsiaodžių stereotipo. Lyytikäineno teigimu, būdas, kaip vadovėliuose buvo aprašomi „negrai“, visų pirma atspindėjo pačių europiečių tikslus juodojoje Afrikoje: „Vaikiškam, tingiam ir tamsiam negrui reikia, anot vadovėlių, europiečio, kuris turi teisę fiziškai ir dvasiškai jį valdyti. [...] Negras visų pirma parodomas kaip nekultūringas, o tai puikiai tiko suomių misionieriškam darbui, kartu stiprinusiam ir „europietišką“ suomių identitetą.“1

Seniau internete buvo apstu žemėlapių, šalis ir tautas vaizduojančių taip, kaip jas stereotipiškai matė tauta, kuriai priklauso pats piešėjas. Tokie žemėlapiai paplito per Pirmąjį pasaulinį karą, kai nacionalinio tapatumo samprata, atsiradusi XVIII a. viduryje, stiprus tautiškumo jausmas, visus apėmęs Napoleono karų laikais, ėmė reikštis ypač žiauriai ir bauginamai.

Šiandien stereotipinį mąstymą atskleidžiantys žemėlapiai laikomi įžeidžiamais, jų skaičius internete gerokai sumažėjęs. Bandoma juos „subalansuoti“ – į tą patį puslapį sudedami, pavyzdžiui, juokingi amerikiečių, šveicarų, prancūzų, gėjų, alkoholikų, maisto gurmanų žemėlapiai.

Jie puikiai atskleidžia labai gajų kultūrinį reiškinį – stereotipinį grupinės projekcijos pobūdį. Esu daugybę kartų susidūręs su tokiomis projekcijomis, kurios „automatiškai“ pasireiškia tiek manyje, tiek kituose žmonėse ir, žinoma, psichoterapijos metu. Tai labiau primena Aarono Becko aprašytas kognityvines „automatines mintis“, o ne projekciją, kaip ją supranta psichiatrai ar psichoanalitikai. Skirtingai nuo paranoidinių, stereotipinės projekcijos nebūtinai yra giliai pasąmoningai motyvuotos, joms dažniausiai svetimas tiek atmetimas, tiek ir tikrasis rasizmas, nors kartais jos atrodo gana rasistiškai. Tai, ko gero, yra tiesiog greitas būdas suvokti ir apibrėžti sau svetimus dalykus, apibūdinti žmones (tą parodė „negro“ pavyzdys), pateisinant savo grupės požiūrį ir veiksmus.

Migrantų prisitaikymo fazės ir psichinės reakcijos

1 fazė: Idealizacija, migrantų hipomanija ir narcisistinio tunelio pradžia

Prieš 2500 metų Euripidas tragedijoje „Medėja“ rašė, kad „nėra pasaulyje liūdnesnio likimo negu tėvynės netektis“. Tačiau kiekvienas migrantas, nesvarbu, kokios jo išvykimo priežastys, tikisi, kad naujoje šalyje jam pavyks susikurti geresnį gyvenimą. Mūsų mažai grupelei, 1990 m. emigravusiai iš Lietuvos, kuri tada dar priklausė Tarybų (būtent Tarybų, o ne Sovietų) Sąjungai, Suomija asocijavosi su turtinga Vakarų ir Šiaurės šalių kultūra, be to, turėjo didvyrišką istoriją – gindama savo laisvę, maža šalis nepasidavė galingam užpuolikui, prieš kurį ir mes, lietuviai, ką tik sukilome. Taigi jautėmės atsidūrę stebuklų šalyje, daugelis dalykų atrodė neįprasti ir nuostabūs: telefonų būdelėse kabėjo storos, nesuplėšytos telefonų knygos, Teboilo degalinė ir kavinė dirbo kiaurą parą, pinigų galėjai pasiimti iš „sienos“, pareigūnai buvo draugiški ir kantrūs, viešuosiuose tualetuose netrūko tualetinio popieriaus, maisto parduotuvėse net žiemą nestigo įvairiausių vaisių, autobusai atvykdavo laiku, o žmonės tesėdavo duotus pažadus. Tiesa, vienas kolega, aiškindamas, kodėl nusipirko mažesnį butą, paminėjo žodį lama, kurį išvertė į anglų kalbą – economic depression, tačiau tai nuskambėjo taip neįtikėtinai, kad pamaniau, gal jis tiesiog liguistai nepasitiki savimi.

Buvo Suomijoje ir daugiau keistų dalykų. Visiems reikėjo mokėti mokesčius. Kodėl? Kodėl man duoda pinigų, o paskui iškart juos atima, ar čia koks pasityčiojimas? Ką reiškia darbo sutartis? Kaip galima įdarbinti žmogų porai mėnesių, juk ligoninė ar universitetas – tai ne kolūkis, samdantis vasarai kelis studentus. O kam reikalinga KELA (valstybinė draudimo kompanija)? Kodėl valstybė negalėtų apmokėti gydymo išlaidų, kaip apmoka piliečių mokslą? Ir apskritai kodėl žiūrima, už ką kas sumoka (savivaldybė, miestas, valstybė), argi neaišku, kad viską finansuoja mokesčių mokėtojai? Kas yra „bendruomenė“? O kas – „asociacija“? Ką suomiams reiškia religija? Kodėl man, tik vakar dirbti pradėjusiam gydytojui, įteikė ryšulį raktų, su kuriais galiu patekti į visus didžiulės ligoninės kambarius, juk gimtinėje turėdavau kiekvieną savaitę prašyti budėtojo, kad duotų grupinių užsiėmimų salės raktą, nors toje pačioje vietoje dirbau septynerius metus? Kokį poveikį žmonių mentalitetui daro tai, kad jų kalboje nėra nei būsimojo laiko, nei giminės?

Į šiuos ir į daugybę kitų klausimų pirmaisiais gyvenimo Suomijoje metais rasdavome vien teigiamus atsakymus. Reikėjo susitaikyti su aplinkybėmis, kad išgyventume, taigi pasirinkimo nebuvo. Vargu ar tada supratome, kokia trapi mūsų padėtis, kokie priklausomi esame nuo kitų, įklimpę į amžiną dėkingumo skolą. Be to, savo pačių akyse atrodėme tam tikru atžvilgiu didvyriai – juk mes pirmieji iš Sovietų Sąjungos išvykome į užsienį studijuoti psichoanalizės! „Didvyriškumo“ atsisakyti nelengva, nes atsiduriama vadinamajame „narcisistiniame tunelyje“. Galima viską vertinti vien teigiamai ir bėgti į priekį arba nusiteikti be išlygų kritiškai ir sužlugti, tačiau kelio atgal vis tiek nebėra. Viename narcisistinio tunelio gale paprastai yra migranto tėvynė, o kitame – sėkmės naujoje šalyje viltys.

„Aš turiu čia kažkuo tapti, negaliu grįžti, ką pasakyčiau tėvams?“ – aiškino man (tada dienos stacionaro vedėjui) jaunas kinas, kuris vėliau, matyt, netapęs tuo „kažkuo“, nusižudė per mano vasaros atostogas. „Tėvynės ilgesys? Liūdesys?“ – juokėsi iš mano klausimų brandaus amžiaus vyras, daug metų svaiginęsis narkotikais. Jaunystėje jis padarė puikią karjerą iš pradžių Suomijoje, vėliau Jungtinėse Valstijose, bet viską prarado per 2007 m. krizę. „Depresija? Tokiai prabangai neturėjau nei laiko, nei jėgų. Kreipiausi į gydytoją dėl nugaros skausmų, iš pradžių gavau Ultramo [narkotizuojantis vaistas], o vėliau Demerolio [opiatas].“

2 fazė: Pažeista savivertė

Idealizacija ir lengva hipomanija yra puikūs migrantų savigynos mechanizmai. Ypač kad nuolat susiduriama su smulkmenomis, kurios gal net nėra asmeniškai įžeidžiančios, tačiau aiškiai rodo, kad esi (bent jau kol kas) netinkamas šiai šaliai ir visuomenei – nemoki kalbos, nesupranti, koks visuomenės institucijų tikslas, nežinai, kaip viskas veikia, nesupranti anekdotų, neadekvačiai vertini situacijas, nežinai, kada reikėtų kreiptis „Tu“, o kada „Jūs“, nesi tikras, kaip kita lytis supranta tavo žvilgsnius ir gestus, nustembi, kodėl tavo geras pažįstamas sustingsta, jei patapšnoji jam per petį, nors tau įprasta taip elgtis. Stebiesi, kai žmonės klausosi tavęs nepertraukdami, kad ir kaip ilgai kalbėtum, – ar jie (ne)supranta, ar jiems (ne)įdomu, ar jie piktinasi, ar tai tautinis suomių bruožas? Kodėl Gegužės 1-ąją jaunimas tiek daug geria, o tada kalba žemu balsu, išvis neaišku, kieno ta šventė – pavasario, darbininkų ar studentų.

Jau minėjau, kad ir pats iš įpročio painiojau autobuso duris. Panašių kliuvinių buvo daugybė. Ligoninės kavinėje nebandyk nusipirkti cigarečių, kol neatstovėsi ligonių eilės, antraip sulauksi priekaištų. Kalbėdamas apie politiką arba religiją nedrįsk reikšti savo nuomonės, kad ko nors neįžeistum. Aprangos kodas čia gerokai laisvesnis – kaklaraištis ir marškiniai darbe nebūtini, kita vertus, darbo reikalus reikia atlikti greitai, nors to nereikalaujama, į tavo veiklą nesikišama. Apskritai keistas jausmas – spaudimo niekas lyg ir nedaro, bet spaudimas juntamas visur. Svarsčiau, ar taip atrodo tik man, ar kiti irgi tą jaučia?

Visos šios ir kitos smulkmenos, kurių žmogus dažniausiai net nepastebi, vargina sielą, migrantas jaučiasi vaikiškai neužtikrintas savimi, nepajėgus tvarkyti reikalų, kuriuos privalo mokėti suaugęs žmogus. Tai sukelia nerimą ir lemia vadinamąjį regresą. „Aš lioviausi sapnavęs, – skundžiasi britų kilmės konsultantas, Suomijoje gyvenantis ketvirtus metus. – Gal todėl, kad jau net sapnuose bijau ko nors tikėtis?“ Brazilų kilmės teisininkė,2 pasakodama apie kolegų vakarėlį, svarsto: „Viskas čia gerai, žmonės draugiški, bet kažkodėl neįstengiu mėgautis jų šventėmis, visą laiką jaučiuosi svetima ir noriu sprukti namo...“

Nuolat neadekvačiai reaguodamas į nepastebimas kasdienybės detales, žmogus jaučiasi atstumtas aplinkos, kuri jam svetima, vis labiau įžeidinėjamas, tačiau pats nesupranta, kodėl taip yra. Neįsisąmoninti jausmai ilgainiui ima daryti žalą, net kelia pavojų. „Mano nuotaika keista, – pasakojo vokietė, Suomijoje gyvenanti keletą metų, – visą laiką esu surūgusi, kritiška, nors iš esmės viskas gerai. Pastebiu net įžeidinėjanti suomius. Žinau, kad tai gali man atsirūgti, bet neįstengiu nieko pakeisti, padėk man su tuo susitvarkyti.“

Kai žmogus ima tokią savo būseną suvokti, jo sąmonę užvaldo realybė, todėl idealizacija ar kitokia hipomaninė savigyna darosi nebeįmanoma. Narcisistinis tunelis baigiasi, dabar svarbiausia, koks iš jo išeisi. Arba nuvertinsi save, pripažindamas, kad esi svetimas, netikęs, „nenormalus“, arba manysi, kad pati aplinka, kuri tau priešiška, yra „nenormali“ („norma / ne norma“ atspindi prieštaravimą tarp skirtingų epistemų). Tokiais dramatiškais žodžiais noriu pabrėžti, koks sunkus ir neišvengiamas šis vidinis konfliktas.

Padėtį dar labiau blogina tai, kad nieko negalima kaltinti dėl susiklosčiusios situacijos. Nesigilindamas į ankstyvųjų santykių psichodinamiką, pabrėšiu tik amžiną žmogaus poreikį sieti save su kitais, su kažkuo, ką galima arba viliamasi, kad bus galima, paveikti žodžiais, ašaromis, maldomis arba grasinimais. Vaikui tai būna suaugusieji, o šiems – Dievas. Šią emocinę būseną pailiustruosiu Dostojevskio žodžiais – nepamenu, kad literatūroje būčiau radęs geresnį šio reiškinio apibūdinimą:

„Na, gerai. Jeigu būtų bent jau taip, kad aš mirsiu, bet žmonija gyvens amžinai, gal mane tai paguostų. Bet Žemė nėra amžina, o žmonijos gyvenimas ne ką ilgesnis už manąjį. Kad ir kaip protingai, džiaugsmingai, teisingai, šventai žmonija elgtųsi Žemėje, rytoj viskas čia vis tiek virs nuliu. Tai neišvengiama dėl kažkokių amžinų, galingų negyvosios gamtos dėsnių. Patikėkite, ši mintis slepia tokią sukrečiančią panieką žmonijai, kad ji mane giliai žeidžia, o labiausiai nepakenčiama, kad nieko negalima dėl to kaltinti“3 (pabraukta mano).

Dostojevskio manymu, įžeidimas darosi nepakeliamas, jei su įžeidėju neįmanoma užmegzti jokio ryšio. Šis psichikos ypatumas yra labai svarbus tarpusavio santykiams. Jei žmogus (šiuo atveju migrantas) reaguoja ekstrapunityviai, kaltindamas niekuo dėtus aplinkinius žmones, jis elgiasi neteisingai, „daro nuodėmę“, pažeidžia savo paties Superego taisykles. Vėliau tą savo kaltę jis turės išstumti į pasąmonę arba pripažins, kad buvo neteisus, ir pradės atgailauti. Situacija puikiai pažįstama psichoanalitikams, apie užburtą kaltės ratą daug rašo psichoanalitinė literatūra. Deja, ištrūkti iš jo įmanoma tik visiškai atsisakius hipomaninės savigynos, o tai dažniausiai sukelia depresiją, verčiančią, kad žmogus pakeistų savo nuomonę – permąstytų savo tapatumą ir jo istoriją.

Iš Maroko kilęs, Paryžiuje gyvenantis psichoanalitikas Fethi Benslama, gydydamas kelis jaunus marokiečių imigrantus, dar 1998 m. tvirtino, kad visi jie buvo apimti depresijos, o išbristi iš jos daugeliui pavyko, tik sustiprinus savo tapatumą religijos pagrindu, t. y. iš esmės tapus radikaliais musulmonais.4

3 fazė: Ilgesys ir migranto hipomanija II

Trečiaisiais – penktaisiais migracijos metais žmogų apima tėvynės, tiksliau tariant, „buvusio gyvenimo“ ilgesys. „Tuo metu Švedijoje mums jau viskas buvo gerai – turėjome darbą, vaikai prisitaikė, bet nostalgija tapo tokia nebepakeliama, kad mudu su žmona nusprendėme grįžti į Suomiją, nors dėl to šeimos gyvenimo lygis smarkiai smuko“, – pasakojo man kolega, studijavęs ir dėstęs psichoanalizę Švedijoje. „Tėtis niekur nebeišeina, – nerimavo jaunas rusų studentas. – Vis žiūrinėja senas nuotraukas, internete ieško senų draugų, nuolat prisimena sovietinius laikus.“ „Aš čia negyvenu, – aiškino graikė, prieš penkerius metus apsistojusi Suomijoje. – Jaučiuosi gyvenanti tik dvi savaites per metus, kai grįžtu pas tėvus.“

Su panašiais jausmais susidūriau ir aš. Ketvirtų metų pabaigoje apėmė didžiulis ilgesys, vis sapnuodavau Vilnių, gyvenimas Suomijoje, net išsilavinimas, kurį taip vertinau, tarsi prarado svarbą, vos žengęs už namų slenksčio, nebeatpažindavau savęs. O Lietuvoje apimdavo svaiginamai stiprus jausmas – vėl tapdavau savimi.

Kartais šalies pakeitimas padeda atsikratyti gėdos jausmo ir sunkumų, susijusių su tapatumu. Jaunuolis, kuris visą vaikystę gėdijosi tėvo, sergančio šizofrenija, pirmą kartą atsipalaidavo, keliaudamas į Egiptą. „Ten pasijutau tarsi lengvesnis, – pasakojo jis, grįžęs iš kelionės, – visą laiką norėjosi visur lėkte lėkti, nors buvo baisiai karšta. Prieš išvykdamas abejojau, ar sugebėsiu bendrauti anglų kalba, bet pamačiau, kad laisvai kalbu, net bandžiau per savaitę pramokti arabiškai.“ Kitas vyras, kuris savo gimtinėje nedrįso prisipažinti esąs homoseksualas, prieš išvykdamas studijuoti į kitą šalį, susirgo trumpa hipomanine psichoze. „Maniau, tėvynėje niekas nesužinos, ką aš ten darysiu, tikėjausi, kad susirasiu mylimą žmogų ir galėsiu būti savimi“, – aiškino jis.

Man, kaip ir daugumai mano pacientų suomių, gyvenančių svetur, tačiau trumpam apsilankančių tėvynėje, buvo priešingai. Lietuvoje tapdavau „hipomaniškai euforiškas“. Amžinai būdavau itin pakilios nuotaikos, jaučiausi lengvas ir žvalus, norėjau su visais kalbėtis – su taksi vairuotojais, kioskų pardavėjais, bandžiau įsiterpti į kitų pokalbius vien todėl, kad supratau, apie ką kalbama, o ir pats galėjau juokauti. Mėgavausi tuo, kad žmonės nelaiko manęs „užsieniečiu“, kad esu vienas iš jų – valdau kalbą, suprantu kontekstą, žinau gatvių pavadinimus, parduotuves ir kavines...

Senų draugų ir artimųjų būryje mėgavausi stipriu artumo ir brolybės jausmu, nors žinojau, kad tai nėra visa tiesa apie mūsų tarpusavio santykius. Ši hipomaniška savigyna, kaip vėliau supratau, iš dalies buvo bandymas nematyti tikrovės – mano šalis pasikeitė ir toliau keičiasi. Supratau, kad kuo toliau, tuo mažiau esu jai reikalingas, mano vietą jau užėmė kiti. Be to, vis dažniau pastebėdavau, kad žvelgiu į Lietuvą suomių akimis – televizijos laidos primityvokos, kalbėdami žmonės ne itin atsižvelgia į kitų jausmus, dažnai atrodo naivūs, o jų nuomonės pernelyg kategoriškos. Kartais jau po kelių savaičių norėdavau grįžti namo, į Suomiją.

Vienas vokiečių kilmės pacientas, puikiai pritapęs Helsinkyje, keletą metų mano kabinete sarkastiškai koneveikė ir Suomiją, ir Vokietiją, skundėsi, kad prastai jaučiasi abiejose šalyse. Kai mano kantrybė trūko, tiesiai paklausiau:

– Ar yra pasaulyje vieta, kur jautiesi gerai?

– Lėktuve, – nedvejodamas atsakė vyras. – Kai skrendu į Miuncheną, o paskui atgal į Helsinkį.

Pamaniau, kad jis puikiai apibūdino, ką jaučiau aš pats.

„Negaliu vykti į Libaną, – aiškino aukštąjį išsilavinimą turinti libanietė, ką tik grįžusi iš gimtinės. – Aš ten einu iš proto, tikrovė susijaukia, apima prieštaringi jausmai. O svarbiausia, kad mirus tėvams, nebeturiu nei namų, nei darbo. Tai būtasis mano gyvenimas.“

Su tėvyne dažnai siejamas nesąmoningas kaltės jausmas – juk migrantas paliko joje gimines ir draugus, kurių gyvenime nebedalyvauja, kuriems padėti negali. „Kas antrą mėnesį siunčiu saviškiams pinigų, – pasakojo pakistanietė. – Teta serga, guli ligoninėje, o aš kasnakt sapnuoju, kad sėdžiu palatoje šalia jos.“

„Mistiniai“ poveikiai

Ketvirtaisiais gyvenimo Suomijoje metais, kai apėmė itin stipri nostalgija, vieną vasaros naktį važiavome į gimtinę. Lietuvoje sustojome pamiškėje, išlipau iš automobilio, kad pramankštinčiau kojas. Staiga persmelkė toks ilgesys, tarsi būčiau susidūręs su kažkokiu labai pažįstamu, artimu, bet jau prarastu dalyku, sužadinusiu jausmus. Potyris buvo nepaprastai stiprus, o tai, kad visiškai negalėjau suprasti, kas jį sukėlė – rūkas, kvapai, žvaigždėtas dangus, – atrodė mistiškai. Nustebęs svarsčiau, kodėl nepajėgiu atpažinti? Paėjęs dar keletą žingsnių, staiga supratau – tai žemė po mano kojomis! Ji buvo tokia, kokia „tik Lietuvoje gali būti“ – smėlis, samanos, pušų šaknys. Helsinkio apylinkėse retai tokią rasi, ten dirvožemis dažniausiai uolėtas. Niekada sąmoningai nekreipiau į tai dėmesio nei savo šalyje, nei Suomijoje. Nežinojau, kad man tai svarbu. „Bet jeigu taip yra, – svarsčiau, tęsdamas kelionę, – ar visa gimtinė panašiai įsirėžusi į mano protą? Su gimtojo miesto gatvėmis, kvapais, peizažais? Ar tai veikia mane? Kada? Kaip?“

4 fazė: Prabudimas ir susidūrimas su realybe

Maždaug po 3–5 imigracijos metų idealizacija ir hipomanija baigiasi, žmogų tarsi pažadina mintis, kad tokia būsena gali tęstis visą gyvenimą, todėl reikėtų kažkaip jos atsikratyti. Ūmai suvokia tikrąją savo padėtį – svetimas svetimoje šalyje, verbalinis invalidas, kasdien pasineriantis į paviršutiniškų santykių tinklą, nes jis, priešingai negu aplinkiniai, neturi giminių, draugų, pažįstamų iš darželio, iš mokyklos laikų. Nebeprisimena, kodėl paliko savo šalį, tiksliau tariant, prisimena protu, bet ne jausmais, – ankstesnės svajonės ir tikslai nebeatrodo svarbūs. Jo tapatumo jausmas susilpnėjęs, vertybių sistema supainiota, o emocinę būseną geriausiai apibūdina psichiatrijos terminai – derealizacija ir depersonalizacija. Kiek dramatizuojant būtų galima sakyti, kad žmogų apima sumišimas, neužtikrintumas, maudžianti gėda, svetimumo jausmas, artumo poreikis, o dažnai ir neviltis, nerimas, depresija, pyktis, verčiantis ieškoti išeities. Kai migrantai, kurie lankosi mano kabinete, įžengia į „prabudimo stadiją“, imu nerimauti, nes negaliu numatyti, kuo viskas baigsis – įnirtingu kabinimusi į gyvenimą, nauja migracija, grįžimu į tėvynę ar savižudybe...

Ši būsena apima ne vien migrantus. Mačiau panašių atvejų 1997–2000 m., kai dienos stacionare gydžiau vyrus ir moteris, ekonominio nuosmukio metais praradusius turtą, darbą, šeimą. Tokios emocijos dažnai kamuoja ir jaunuolius, nepritampančius prie visuomenės, ir narkomanus, pasiryžusius nebevartoti narkotikų. Freudas veikale „Sielvartas ir melancholija“5 rašė, kad čia kalbama apie nesugebėjimą atsisakyti sau svarbių dalykų – turto, mylimo žmogaus ar tėvynės, tačiau to nesugebėjimo priežastis dažniausiai glūdi ne tiek išvardytuose dalykuose, kiek tame, kad jie yra tapę svarbia savojo Aš-įvaizdžio dalimi. Pasak Freudo, kartais Aš-įvaizdis nesikeičia, nes prarastas dalykas kelia prieštaringus jausmus, iš kurių bent vienas (paprastai pyktis) nėra įsisąmonintas. Tai būdinga ir migracijos procesui. Tėvynė prarasta, bet juk tai buvo savarankiškas suaugusio žmogaus sprendimas – jis jautėsi nepatenkintas, todėl pats ją paliko. Tačiau dabar tos priežastys atrodo nereikšmingos, nepasitenkinimas užmirštas, tiksliau tariant, išstumtas į pasąmonę.

„Į tėvynę keliais nueičiau, – verkšlena depresijos apimta moteris, – bet į ją keliauti taip pavojinga...“ „Pasiilgau savo šalies, – sako kroatas, – tačiau nesikamuoju dėl to, nes žinau, kodėl iš jos išvykau, išvykčiau ir vėl.“

Vertėtų paminėti, kad vaikų, kuriuos išsivežė tėvai, padėtis yra visai kitokia. Jei nepavyksta prisitaikyti, jie nesunkiai grįžta prie skaldančios paranoidinės savigynos – „gerąjį“ Aš-įvaizdį sieja su tėvyne arba religija ir piktinasi naująja šalimi, kurioje gyvena.

5 fazė: Tapatybės kaita ir vidinio konflikto padariniai

Manau, kiekviena sveika ir stipri siela nepastebimai, tačiau be paliovos atnaujina savo tapatybę. Šiame kontekste vietoj Aš-įvaizdžio geriau tiktų identitetas arba tapatybė. Žodį identitetas vartoju kaip apimantį visą psichinę sistemą – Aš-įvaizdį (self-representation), jį palaikančių prisirišimo grupių įvaizdį (reference and attachment groups’ representation), jų epistemas, stereotipus ir vertybes. Itin svarbu, kad žmogus, patekęs į svetimą aplinką, neprarastų gebėjimo mąstyti ir veikti, o savo sutrikimo, nerimo, liūdesio nepultų gydyti, smerkdamas kitus ar niekindamas save. Geriausia bus jam pačiam ir aplinkiniams, ypač jo vaikams, jeigu sugebės viską apsvarstyti, vis iš naujo kantriai lygindamas šalis, laikotarpius, kitus žmones ir save patį praeityje ir dabar. Kas buvo gerai, o kas blogai, kas teisinga, o kas neteisinga, ką išsaugoti, o ko atsikratyti. Tokias išeities iš kultūrinio konflikto paieškas galima laikyti dvasine branda ir išmintimi. Kai kurie migrantai sąmoningai užima aktyvią dvasinę poziciją, bet dauguma žengia tuos pačius žingsnius, nejausdami savyje jokios kaitos. Perfrazuodamas Tolstojaus pateiktą Stepano Arkadijevičiaus aprašymą, pasakyčiau, kad „ne jie savo nuomones keičia, bet jos pačios savaime nepastebimai keičiasi.“

Identitetas turi būti pakankamai stiprus ir lankstus, kad žmogui, susidūrusiam su neigiamu vertinimu ir primesta projekcija, pavyktų adekvačiai išgvildenti Tu-įvaizdį, atmetant svetimas projekcijas, atpažįstant episteminius vertinimus ir stereotipus. Svarbiausia, kad jo mąstysena peržengtų epistemos ribas, o elgesys keistųsi taip, kaip jam atrodo teisinga. Užduotis yra sunki, tačiau viskas vyksta natūraliai ir sklandžiai, jei žmogus tam dvasiškai pasirengęs, ypač jei turi tinkamą padėjėją.

– Esu labai dėkinga anytai ir uošviui, kad jie niekada neprikišo man rusiškumo. Bijojau tokių priekaištų nuo tada, kai mano vyras papasakojo, kiek daug jo šeima prarado per karą. Iš fronto grįžęs senelis, kai išgerdavo, iškart imdavo keikti rusus, – pasakojo pacientė rusė. – Bet argi aš kalta dėl Stalino nusikaltimų?

– Stalinas yra nusikaltėlis, tačiau daug rusų juo iki šiol žavisi, – priminiau.

– Aš gimiau, praėjus 40 metų po karo. Ar turėčiau jaustis kalta?

– Prieš mėnesį pasakojote apie Dostojevskiui skirtą vakarą, tada neabejodama didžiavotės savo rusiškumu.

Ilga tyla.

– Bendradarbiai klausinėja: „Kokia jūsų nuomonė apie Putiną?“ Ką aš žinau?! Nerūpi man nei Putinas, nei politika, gyvenu Suomijoje jau 12 metų, Rusijoje apsilankau gal kartą per metus.

– Taip, tačiau sakėte, kad jūsų sūnus neseniai pareiškė esąs putinistas ir važiuosiąs gyventi į Rusiją.

– O, čia jis kalbėjo nerimtai… Juk dar paauglys. Nesuprantu, iš kur jis tą ištraukė, jo žodžiai skambėjo keistai.

– Tada jis ginčijosi su jūsų vyru ir su jumis. Jei saviškiai tavęs nepripažįsta, belieka pasirinkti kitus.

– Nieko jis nesirinko! Visi jo draugai yra suomiai, o dabar turi ir mergaitę suomę.

– Tai tikrai padeda…

– Nesąžininga reikalauti, kad aš būčiau atsakinga už viską.

– Tik už tuos, kuriuos mylite ir laikote sau artimais.

– Nesu tikra, ar myliu Rusiją, ar laikau ją sava… Na, žinoma, mane sieja kalba… Bet kaip galima laikyti savu tai, ko visiškai nekontroliuoji? Mano tauta niekada nevaldė šalies, visada valdžioje kažkokia banditų gauja. Vasarą atsitiktinai radau bibliotekoje knygą apie Rusijos istoriją. Nustebau, kad jau Igorio laikais kunigaikščiai su savo būriais degindavo valstiečių kaimus. Viskas banditų rankose. Liaudis niekada nevaldė situacijos. Rusų tauta nepažįsta tikrosios atsakomybės jausmo.

Panašiai kalbėjausi su daugeliu imigrantų. Atrodo, šie pokalbiai padėjo daugeliui iš jų pagerinti jei ne savo, tai bent jau vaikų gyvenimą – integruotis į Suomijos visuomenę. Daug sunkiau bendrauti su žmonėmis, kurių tapatybės kaita yra sustojusi ir kurie nesugeba nei abejoti savo jausmais, nei gilintis į jų priežastis. Pastebėjau, kad tada mane patį akimirksniu apima paranojiška nuotaika. Žemiau aprašytas pokalbis įvyko prieš daug metų, kai policijos skyrius, skirtas imigrantams, iš Helsinkio centro buvo perkeltas į Vantos priemiestį.

– Suomiai visai gėdą prarado! Nuėjusi į policijos skyrių, sužinojau, kad jis perkeltas į Vantą. Juk iki ten visa valanda kelio! – piktinosi estų kilmės pacientė. – Jie tyčia mus erzina!

– Pastaruoju metu atvyko daug imigrantų, matyt, policijos pareigūnai labai apkrauti.

– Tai tegul pasamdo daugiau darbuotojų, kad greičiau aptarnautų.

– Ar manote, kad imigrantų poreikiams turėtų būti teikiama pirmenybė?

– Jūs irgi iš manęs tyčiojatės! Negi teisinga, kad policijos skyrius buvo perkeltas?

– Nesityčioju. Tiesiog klausiu, kodėl mūsų reikalai suomiams turėtų rūpėti labiau už savus.

– Koks jūs keistas! Juk visi žino, kad iš mūsų tyčiojamasi.

– Kas visi?

– Visi, su kuriais vakar kalbėjausi bare, šiandien mokykloje. O jeigu aš nebeturiu jėgų? Jeigu man depresija? Galiu tiesiog viską mesti… Visą valandą prasėdėjau autobuse dėl kažkokio popiergalio!

Šią pacientę, vienišą motiną, slėgė daug įvairių rūpesčių. Vaikystėje seksualiai išnaudota, po motinos mirties ištekėjo už suomio, tačiau atsidūrusi Suomijoje suprato, kad jos vyras narkomanas ir lošėjas. Išsiskyrė, kreipėsi psichoterapinės pagalbos, įstojo mokytis į aukštąją mokyklą, dirba sunkius, menkai apmokamus darbus. Iš mudviejų pokalbio matyti, kaip greitai paranoidinį pyktį keičia depresija, kaip lengvai pasiduodama vaikiškam bejėgiškumui.

Taigi bandau parodyti, kad išvykimas į kitą šalį neretai tampa didžiuliu išbandymu asmens intelektui, socialiniams įgūdžiams, realistiškumui, prarandamas atsparumas stresui, kūrybingumas ir t. t. Klausimas čia tik toks – ar žmogus pajėgs užtikrinti savo tapatybės kaitą, ar sustings, apimtas vidinio konflikto. Tada, užuot ieškojęs išeičių, pasiners į paranoją ar depresiją. Liguistas įtarumas, prislėgta psichinė būsena ilgainiui sukels ir fizinių negalavimų.

...Per skyrybas vyras sužino, kad prieš 24 metus žmona buvo jam neištikima, ir suserga depresija. Dukterėčią, įtariančią, kad veikiausiai negaus tetos palikimo, apima isterija, neviltis, nors ji pati labai pasiturinti. Imigrantas, išsiaiškinęs, kad prieš dvejus metus jo gimtinėje mirė tėvas, pasineria į depresiją, nes tikėjosi, kad su juo kada nors dar susitiks. Visi šie dalykai – žmonos ištikimybė, palikimas, susitikimas su tėvu – buvo įsivaizduojamos, bet labai svarbios identiteto dalys. Jas praradęs žmogus nebesijaučia savimi.

Ir priešingai – iš aštuonių vaikų vienas žūsta gimtinėje per bombardavimą, kitas bėgdamas iš savo šalies, trečias nuo maliarijos pabėgėlių stovykloje, tačiau nė vienas iš likusių gyvų šeimos narių nesuserga nei psichikos, nei kūno ligomis.

Kariaujančioje šalyje sukilėlių būrys išsivedė šeimos galvą. Po pusės metų ieškoti tėvo išėjo penkiolikmetis sūnus, lydimas draugo. Nuo to laiko niekas jų nebematė, tikriausiai abu žuvo. Šeimai pavyko pabėgti į Suomiją. Visi buvo sveiki, kol po dvejų metų grįžęs tėvas pradėjo kaltinti motiną dėl sūnaus netekties – kodėl jį išleidusi. Tačiau tikrąja somatine depresija susirgo penkiolikmetė duktė, praradusi „geros motinos“ ir „geros šeimos“ įvaizdžius.

Tėvas, nepasitikėdamas Vakarų medicina, ketina ją ištekinti, vildamasis, kad tai geriausias vaistas. Gal taip ir bus, jei nuotaka naujoje šeimoje ras prisirišimo grupę. Mano manymu, mergaitė susirgo todėl, kad ji, Suomijos vidurinės mokyklos moksleivė, atsidūrė tarp dviejų epistemų. Iš keleto pokalbių susidariau įspūdį, kad jai jau nebebuvo svarbi tėvo rūstybė, esą motina kalta dėl sūnaus mirties, tačiau neturėjo ir galimybių (žinių, padėjėjų, ryžto) kritikuoti savo šeimos epistemą, kurios paisydama mergaitė augo. Motinai draudžiama kištis į paauglio sūnaus „vyriškus“ darbus. Paauglės depresija buvo maištas prieš tėvus ir jų epistemą, kuri kertasi su naujais tapatybės bruožais, išsiugdytais Suomijoje.

Atsidūrę svetimoje aplinkoje, migrantai ieško „savos grupės“. Tai gali būti etniškumas, ideologija arba religija, rečiau hobis. Vyresniems žmonėms lengviau susirasti sau tinkamą grupę pagal etninę arba religinę priklausomybę, jauniems – per bendrą hobį arba mokyklą. Tačiau tai dažnai tampa šeimos konflikto priežastimi.

– Jie valgo kiaulieną ir nesilaiko mūsų tradicinių švenčių. Nors man to nesako, bet įtariu, kad savo šeimose švenčia net Kalėdas, – pasakojo suomę vedęs iranietis, kurio vaikai gimė ir užaugo Suomijoje. – Ir aš nieko negaliu padaryti. Bet argi mes leisime sau prarasti tradicijas – tikėjimą ir visa kita?

– Kas „mes“?

– Hm… Geras klausimas. Ar aš vienintelis, kuriam vis dar to reikia?

Kur kas sunkiau buvo dvidešimtmečiam vaikinui iš Kenijos, išdrįsusiam ginti savo motiną šariato teisme Sirijoje. Sūnus liudijo, kad tėvas dažnai muša motiną taip žiauriai, kad kartais ji net nebepasikelia iš patalo. Teismas sutuoktinius išskyrė, motina su vaikais atvyko į Suomiją. Tėvas, likęs Afrikoje, nors retai, bet palaiko ryšį su vaikais, išskyrus mano pacientą. Jaunuolis iš pradžių gana gerai pritapo Suomijoje, tačiau vėliau metėsi į radikalųjį islamą, o kai motina antrąkart ištekėjo, susirgo psichoze. Kai pasakiau jam, kad sūnus turi teisę ir net pareigą ginti motiną, priešintis žiauriam, įstatymo nepaisančiam tėvui, jaunuolis sušuko, kad Koranas tai draudžia.

– Nepamenu, kad būčiau skaitęs Korane apie tokį draudimą.

– Pranašas draudžia! Nors Korane to nėra, bet žinau, kad Jis taip pasakė! – vaikinas su įtūžiu pažvelgė į mane.

– Ar galėtum patikslinti, ką būtent pranašas sako? – paklausiau.

– Kad tėvas gali drausminti septynmetį sūnų ir mušti dešimtmetį.

– Bet pranašas tai pasakė prieš 1400 metų, kai visuomenė buvo visiškai kitokia, pranašo žodžiai turėtų būti apsvarstyti ir pritaikyti dabartinei situacijai.

Jaunuolis staiga nurimo ir tarė:

– Tu ne mūsiškis, neišmanai mūsų reikalų, man negalima tavęs klausyti.

– Ar turi omenyje, kad mušantis tėvas tau artimesnis už mane? Tai suprantama, bet ar kreipeisi patarimo pas imamą, ar kalbėjai su išsilavinusiais „taviškiais“?

– Ne, bet mano vyresnysis brolis laikosi tokios pačios nuomonės.

Čia vertėtų paminėti, kad tėvas mušė ir vyresnįjį brolį, o tas paauglystėje žiauriai nužudė žmogų ir keletą metų sėdėjo kalėjime.

Aš pats kartais irgi elgiuosi paranojiškai. Pamenu, laikraštis išspausdino straipsnį, kad vagys iš Lietuvos sugeba Suomijoje pavogti mašinas, net apsaugotas kažkokiu ypač sudėtingu slaptu kodu. Mano darbovietės kavinėje kilus diskusijai, vienas kolega paklausė, ką aš apie tai manau. Pasijutau neteisėtai apkaltintas ir kandžiai atšoviau: „O taip, Lietuvoje daug kūrybingų žmonių.“ Techniškai kalbant, suveikė projekcinė identifikacija – projekcijos slegiamas, susitapatinau su jos turiniu.

Impunityvus sprendimas – identito gilėjimas, dvasinis augimas

Man akys atsivėrė vieną 1998-ųjų dieną, kai pro šalį einantis įkaušęs vyras, nugirdęs mudu su žmona kalbantis lietuviškai, tačiau tos kalbos nepažinęs, šūktelėjo mums įkandin: „Ruskiai!“ Ši scena man pasirodė juokinga. Prisiminiau vaikystę Lietuvoje, kai būdavau dažnai apšaukiamas žydu ir daug metų bandžiau įrodyti aplinkiniams, kad nesu „toks“ žydas. „Toks“ apėmė daugybę sunkiai apibrėžiamų, bet akivaizdžiai nemalonių bruožų. Taip pat prisimenu, kai žlugo komunizmo idealai, visomis išgalėmis stengiausi parodyti, kad nesu komunistėlis, vadovaujuosi kapitalizmo ir demokratijos vertybėmis.

Prisimenu, kai maža mūsų grupelė iš Lietuvos atvyko į Suomiją, kaip įmanydami stengėmės atitrūkti nuo sovietizmo, apsimesdavome, kad rusiškai nekalbame, net nesuprantame tos kalbos. Girtuokliui šūktelėjus „ruskiai“, staiga supratau, kad yra ir visada bus į mane (kaip ir į visus kitus žmones) nukreiptų projekcijų, tad jei visą gyvenimą įrodinėsiu aplinkiniams, kas aš nesu, tiesiog neliks nei jėgų, nei laiko gyventi tokiam, koks jaučiuosi. Tą katarsio akimirką pradėjau mąstyti, ką man asmeniškai reiškia žydiškumas, lietuviškumas, sovietiškumas, rusiškumas ir suomiškumas, kokie jie yra manyje, ką juose vertinu, o ką atmetu.

Sąmoningai kurdamas asmeninį identitetą, žmogus neišvengiamai permąsto savo vertybes, grupes, kurios tomis vertybėmis vadovaujasi, ir bando kurti universalią, nuo grupių nepriklausomą vertybių sistemą.

Vaikai

Negaliu baigti šio straipsnio, nepaminėdamas migrantų vaikų. Tema labai plati, todėl čia tik keliais žodžiais apibrėšiu pagrindinius dalykus. Jei viskas klostosi gerai, vaikas prisitaiko, jam sekasi, jis puikiai jaučiasi ir selektyviai susitapatina su tokiais savo tėvų bruožais, kuriuos jie patys (ir kiti aplinkiniai suaugusieji) sąmoningai savyje vertina. Tačiau, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikas patiria nesėkmę, apimtas kartėlio, prislėgtas jis nesąmoningai susitapatina su nuslopintais savo tėvų jausmais ir jais gyvena. Šis pasąmoninis procesas yra labai pavojingas. Sveikas žmogus paprastai nuslopina savyje tai, kas aplinkiniams jame nepatinka. Bet migrantui atrodo, kad jis nepatinka aplinkiniams ne dėl tam tikrų elgesio ar charakterio bruožų, bet dėl visos savo esybės. Kad ir ką darytų, vis tiek netaps geras, nes stereotipai ir projekcijos akimirksniu vėl pavers jį blogu. Tai visiškai priešinga tam, ką ta pati projekcija daro su didvyriu arba su lyderiu. Didvyris visada geras, o lyderis – arba geras, arba blogas, būti „paprastu žmogumi“, turinčiu tiek gerų, tiek blogų bruožų, jam neleidžiama. Todėl, jei įskaudintas, depresijos apimtas vaikas susitapatina su į jį nukreiptomis aplinkinių projekcijomis, jis neišvengiamai susitapatina su blogiu. Stebėti tokią metamorfozę yra baisu ir tragiška.

Nenoriu baigti straipsnio pesimistine gaida, todėl pacituosiu žinomo poeto Kahlilo Gibrano eilėraščio „Apie vaikus“ ištrauką:

Jūsų vaikai nėra jūsų…

Galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,

Nes jie turi savąsias.

Galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,

Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kurio

net svajonėse nematysite.6


Iš suomių kalbos išvertė Izabelė KOVARSKIENĖ.

Literatūra:

1 Mari Lyytikäinen. 2003. Suomijos istorijos magistro baigiamasis darbas „Nežinoma juodoji Afrika – ‚negrai‘ 1920 m. pradinės mokyklos geografijos vadovėliuose“. Istorijos ir etnologijos skyrius.

2 Profesija pakeista dėl konfidencialumo.

3 Fiodoras Dostojevskis taip rašė dienoraštyje „Teismas“ 1876 m. (vertimas straipsnio autoriaus).

4 Fethi Benslama. 1994. Une fiction troublante : de l’origine en partage. La Tour d’Aigues: Editions de l’Aube. ISBN 9782876781542. OCLC 32166993.

Fethi Benslama, Nadia Tazi eds. 1998. La virilité en Islam. Paris: Éditions de l’Aube. ISBN 9782876784048. OCLC 40431283

5 Sigmund Freud. Trauer und Melancholie. CreateSpace. Independent Publishing Platform. 2017.

6 Kahlil Gibran. Pranašas. 1923. Vertimas straipsnio autoriaus.


Žurnalas „Kultūros barai“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(4 žmonės įvertino)
4.0000

Miunchene skambėjo 60 metrų aukštyje vertikaliai pakabintas pianinas

Sausio 24 dieną dar nebaigtoje statyti Miuncheno koncertų salėje buvo ne tik ko pasiklausyti, bet...

Filmas „Les Misérables. Vargdieniai“ – kritiškas žvilgsnis į sudėtingą Paryžiaus priemiesčio kasdienybę

„Les Misérables. Vargdieniai“ nėra dar viena XIX a. pabaigoje pasirodžiusio Viktoro Hugo...

LVSO gimtadienyje – netikėta pažintis su orkestro muzikantais

Sausio 31 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras , vadovaujamas...

2020 m. „Kino pavasaris“ pristato garsių menininkų sukurtą vizualinį identitetą ir atidarymo filmą

Kovo 19–balandžio 2 dienomis vyksiantis jubiliejinis festivalis „Kino pavasaris“ nesigręžia...

Naujame dokumentiniame projekte „Teatro repeticijos“ – išsami spektaklio genezė

Internetinėje erdvėje startuoja dokumentinis projektas „Teatro repeticijos“, fiksuojantis...

Top naujienos

Romas Lazutka. Biurokratinio atsirašinėjimo gerovės valstybė (29)

Rudenį Seimas po pateikimo pritarė siūlymui vietoje 26 eurų našlių pensijų mokėti 42 eurų...

Užfiksavo chuliganiškus BMW vairuotojo veiksmus, bet policija perspėjo – kaltas ne tik „kelių erelis“ (168)

Nemažu greičiu pro dešinį šoną praneriantis BMW , tuojau persirikiuojantis į kairę eismo...

Europoje – pirmasis atvejis, kai koronavirusu užsikrėtė Kinijoje nesilankęs asmuo PSO ragina nepanikuoti (52)

Vokietijoje nustatytas pirmasis nauju koronavirusu užsikrėtęs pacientas šio užkrato gavo iš...

Gyvai / Kodėl Lietuvos vairuotojams prasidėjo isterija dėl policijos „trikojų“ (37)

Lietuvos kelių policijai paskelbus, kad ims gatvėse dirbti su naujais mobiliaisiais greičio...

Rozovos apkalta stumiasi į priekį: surinko parašus, išvardijo argumentus papildyta I. Rozovos komentaru (32)

Seimo nariai jau surinko reikiamus parašus dėl apkaltos procedūros pradėjimo parlamentarei Irinai...

Karoliniškes ryja „šiukšlių monstras“: paviešinti vaizdai šokiruoja (126)

„Karoliniškių sąvartynas“ arba „šiukšlių monstras“, – taip vilnietė Jurgita...

Anglies dioksido kiekis mokyklose viršija rekomenduojamas normas (20)

Anglies dioksido ( CO2 ) koncentracija Lietuvos mokyklose viršija rekomenduojamą ribą, o tai kenkia...

Chirurgas pataria nedelsti: laiku negydoma pilvo sienos išvarža – tarsi tiksinti bomba (1)

Išvarža – tai pilvo sienos defektas, pro kurį gali ištrūkti pilvo ertmės organai....

Baigtas Ūkio banko ikiteisminis tyrimas: pareikšti įtarimai 13 asmenų (32)

Generalinė prokuratūra antradienį pranešė, kad baigė dalį žlugusio Ūkio banko ikiteisminio...

Virš Lietuvos teritorijos sumažėjo bendrasis ozono kiekis (4)

Virš Lietuvos teritorijos sumažėjo bendrasis ozono kiekis, antradienį pranešė...