aA
Ieškodama ramybės ir tylos, iš miesto triukšmo suomių žurnalistė ir rašytoja Karin Erlandsson pabėgo į Alandų salas. Pabėgti nuo populiarumo, kai labiausiai už viską mėgsti rašyti, nėra taip paprasta. „Tikiu vaikais ir jų sugebėjimais, manau, kad jie išgyvena visus jausmus, kuriuos išgyvena ir suaugusieji“, – sako Karin, kurios naujausia, neseniai lietuviškai pasirodžiusi knyga „Naktinis ekspresas“ buvo apdovanota Suomijos Runebergo vaikų literatūros premija.
Karina Erlandsson su sūnumi
Karina Erlandsson su sūnumi
© Asm. albumas

Runebergo apdovanojimas kasmet teikiamas ir knygų suaugusiesiems, ir knygų vaikams rašytojams. Nugalėtoją suaugusiųjų kategorijoje renka vertinimo komisija, o vaikų kategorijoje komisija iš visų, per metus išleistų knygų sudaro kandidatų į apdovanojimus sąrašą. Tuomet iš 6–9 metų Porvo miesto mokyklos pirmosios ir antrosios klasės vaikų sudaryta komisija skaito knygas ir balsuoja už nugalėtoją. Taigi jie sprendžia, kam atiteks pagrindinė Runebergo vaikų literatūros premija – 10 tūkstančių eurų, rašoma pranešime žiniasklaidai.

9–12 metų vaikams skirtas romanas „Naktinis ekspresas“ pasakoja apie mergaitę Danją, gyvenančią šalia nebeveikiančio geležinkelio. Jos mylima močiutė per pastaruosius metus stipriai pasikeitė: ji užmiršta dalykus ir kartais kalba nesąmones. Vieną vakarą močiutė dingsta, o Danja sustabdo naktinį traukinį, kuriuo važiuoja ir daugiau artimus žmones praradusių keleivių. Tai nuostabus pasakojimas apie drąsos suteikiančią meilę ir ilgesį. Užburiančią, jaudinančią, Kalėdų magijos kupiną istoriją, kurią smagu skaityti garsiai, į lietuvių kalbą išvertė Mantas Karvelis, išleido leidykla „Alma littera“.

Rašytojai Karin Erlandsson klausimus uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Nežinau, kaip Suomijoje, tačiau Lietuvoje neturime daug rašančių vyresniojo amžiaus vaikams ir paaugliams. Rašytojai tarsi bijo peržengti tą ribą. Rodos, mažiems vaikams ir suaugusiesiems rašyti lengviau. Ką reiškia suprasti paauglius ir įgauti jų pasitikėjimą?

– Rašydama negalvoju apie skaitytojus. Visai nesvarbu, į kurią lentyną bibliotekininkė padės mano knygą, – aš tiesiog rašau. Paradoksalu, tačiau man atrodo, kad tai ir yra priežastis, dėl kurios skaitytojai manimi pasitiki. Ir dar dėl to, kad nesistengiu rašyti, kas, galvoju, jiems patiktų. Visada rašau tai, ką norėčiau skaityti pati.

– Smalsu, apie ką mėgsta skaityti Suomijos vaikai ir paaugliai? Kokios temos juos domina?

– Suomijoje, kaip ir pas jus, greičiausiai skaitymas stipriai konkuruoja su ekranais. Neabejoju, kad paaugliams knygose reikia lygiai to paties, ko jose ieško suaugusieji: šiek tiek laiko, kad galėtų pabėgti nuo realybės, į juos panašių herojų ir žodžių, kurie skambėtų tik jiems.

– Jūsų knygų herojai – ir komiški, ir melancholiški, ir bjaurūs, ir kartais net kiek gąsdinantys. Atrodo, į visus juos žvelgiate su meile. Ar šios herojų savybės atkeliauja iš žmonių, kurių sutinkate?

– Į visus žmones – tikrus ir gyvenančius knygose – stengiuosi žiūrėti su meile. Man pasisekė, nes tikrame gyvenime dar nesu sutikusi blogiukų.

Karina Erlandsson
Karina Erlandsson
© Marcus Boman

– Esate sakiusi, kad knygos – būdas parodyti sau, kas iš tiesų yra svarbu. Kas brėžia jūsų moralės normas?

– Na, ir sunkūs jūsų klausimai! Mano moraliniai standartai... Visų religijų esmė – meilė ir solidarumas. Taip ir stengiuosi gyventi.

– Mėgstate kartoti, kad niekada neturite plano, ką rašysite. Tačiau knygos idėjos iš kažkur randasi? Iš kur į jūsų stotį atkeliavo „Naktinis ekspresas“?

– Važiavau mažu traukiniu iš Helsinkio į Hanko miestą, toje kelionėje natūraliai pradėjau galvoti apie traukinius ir magiškas traukinių stotis. Alandų salose, kur gyvenu, traukinių nėra, man tai pasirodė egzotiška.

– Kalbėti vaikams apie praradimus ir mirtį nėra paprasta. Ypač pastaruoju metu, kai šiuolaikiniai žmonės tarsi nori mirtį nustumti toliau, jos nematyti. Ar pati esate išgyvenusi netektį? Ar rašytojui lengviau rašyti apie tai, ką pats yra jautęs ir išgyvenęs?

– Vargu ar egzistuoja žmogus, kuriam neteko patirti netekties. Man regis, svarbu kalbėti apie tai, kaip priimame mirtį, kaip išgyvename, netekę artimo ir brangaus. Ir kaip mums pavyksta atsikratyti pykčio, nekaupti jo savo viduje.

Be jokios abejonės, rašyti apie tai, ką esi patyręs, kur kas lengviau. Galiu pasakyti, kad būtent rašydama aš tvarkausi su savo emocijomis. Mano įkvėpimas yra jausmai, o kai jų daug, rašymas ramina.

– Šiuolaikiniame pasaulyje šeimos ryšiai darosi vis silpnesni. Būna, vaikai užauga nematydami savo senelių. Kaip manote, ką jie praranda?

– Esu rašytoja, ne šeimų ekspertė, todėl nemanau, kad galiu atsakyti į šį klausimą. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus stengiasi tiek, kiek gali, iš savosios perspektyvos.

– „Žmonės taip nusimena, kad pamiršta, kas esą, arba tiesiog nebegali tverti savo pasikeitimo, todėl ima ir išeina iš savęs, kai kurie dingsta dėl ligos arba vienatvės“ – argi ne puikus paaiškinimas? Gyvename didelėje bendruomenėje, tačiau kuo toliau, tuo vienišesni daromės.

– Mes, žmonės, esame vieni kitiems reikalingi. Viskas, kas gelbsti nuo vienatvės, yra gerai.

– Prieš Kalėdas paprastai vyksta daugybė stebuklingų dalykų. Ar specialiai knygai pasirinkote šį laiką?

– Kalėdos skelbia viltį, o „Naktinis ekspresas“ ir yra viltis. Norėčiau turėti traukinį, gebantį nuvežti pas žmones, kurių esu netekusi.

Karin Erlandsson romanas vaikams „Naktinis ekspresas“ – nuostabi Kalėdų istorija apie dingusius artimuosius
© Leidykla "Alma littera"


– 2021 metais už „Naktinį ekspresą“ gavote Runebergo jaunimo premiją. Be jokios abejonės, įvertinimai yra svarbu, tačiau ko tikitės, kai pradedate pirmuosius knygų sakinius?

– Galvoju apie istoriją ir kaip spręsiu joje atsiradusias problemas. Niekada neturiu plano, taigi rašydama jaučiu tokį pat jaudulį ir smalsumą, kas nutiks mano herojams, kaip ir mano knygų skaitytojai. Be galo mėgstu rašyti, šiame gyvenime man vien jo ir užtektų. Taigi, kai rašau, negalvoju nei apie pinigus, nei apie skaitytojus ar būsimus įvertinimus.

– Ar savo istorijas leidžiate skaityti savo vaikams? Ar įsiklausote, ką jie sako?

– Turiu du sūnus, 16 ir 12 metų. Prisipažinsiu, teko papirkti juos, kad išklausytų. Pasižymėjau ir taisiau vietas, kurių klausydami jie atrodė nuobodžiaujantys.

– Jūsų knygą „Naktinis ekspresas“ iliustravo vienas garsiausių Švedijos iliustruotojų Peteris Bergtingas. Ar atidavėte jam tekstą ir nesidomėjote, kokios bus iliustracijos, o gal judu tarėtės, kaip turėtų atrodyti knygos herojai? Galbūt kai kurie daiktai iš knygos primena jūsiškius?

– Pasitikėjau juo. Mudu niekada taip ir nesusitikome, – knygą jis iliustravo per griežtą karantiną. Nemanau, kad turėčiau ar netgi galėčiau reikšti nuomonę ar pretenzijų Peterio darbui. Juk, kaip sakote, jis yra vienas talentingiausių Švedijos iliustruotojų.

– Ar pavyko šią vasarą panardyti, juk tai – mėgstamas jūsų užsiėmimas. Ir galbūt būdas perkrauti savo smegenis, panerti į visai kitokį vaizdinių pasaulį?

– Vandenyje – tyla. Tai vieta, kur neprivalu atitikti žmonių lūkesčių. Supraskite mane teisingai: man patinka būti su žmonėmis, tačiau iš tiesų mano esybė be galo trokšta ramybės.

Kviečiame paskaityti ištrauką iš knygos „Naktinis ekspresas“:

– Raktą reikia pasukti du kartus, – močiutė pažvelgė į Danją ir pakartojo: – Du kartus, ar prisiminsi, Danja? Tikrai prisiminsi?

– Kokį raktą, močiute? Nuo sandėliuko?
Močiutė papurtė galvą.

– Kuo čia dėtas sandėliukas. Kalbu apie raktą!

– Tu mane glumini... – ištarė Danja, nes girdėjo taip sakant mamą. – Nuo kokios spynos?

Likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, Danja su mama, tėčiu ir vyresne seserimi Nanda atvyko pagyventi pas močiutę. Šeima visada taip darydavo. Kad spėtų žmoniškai pasimatyti, pasak mamos. Tėtis pridurdavo, jog per Kalėdas jie turi skirti laiko vieni kitiems. Tuo metu mergaitės mokydavosi savarankiškai.

Močiutė gyveno sename stoties pastate. Anksčiau traukiniai važiuodavo palei pat jo lauko laiptus.
Pirmame aukšte buvo virtuvė ir didelė laukiamoji salė su bilietų kasa bei suolais pasieniuose, o antrame gyveno seneliai. Senelis dirbo stoties viršininku ir kaskart, atvažiavus traukiniui, nulipdavo laiptais. Pasak močiutės, mintinai berdavo grafiką kaip iš rašto.

– Senelis galėdavo sustabdyti visą traukinį, – pasakodavo ji. – Tik ištiesdavo ranką su raudona vėliavėle, ir šis negalėdavo toliau važiuoti, kol senelis neparodys žalios.

Tuo tarpu močiutė virtuvėje kepdavo saldžias bandeles.

– Tiksliai žinojau, kada pašauti, kad, pasirodžius keleiviams, būtų šiltos.

Išvykstantieji kramsnodavo bandeles ir laukdavo, kada traukinys pajudės, o atvykėliai pasistiprindavo, kad turėtų jėgų kelionei iki namų.

Nors traukiniai čia nebevažinėjo, o senelis prieš porą metų mirė, močiutė toliau kepė bandeles. Tik štai praėjusių metų gruodį pamiršo įdėti mielių į tešlą ir ši liko kieta kaip akmuo. Mama sakė, kad senatvėje taip pasitaiko – žmogus pamiršta, kas toks yra ir ko pirmiau niekada neužmiršdavo.
Danjai atrodė, kad močiutė negali taip pasikeisti.

Nors pamiršta daugybę dalykų, receptus ir panašiai, bet juk pati negali išnykti? Močiutė, kuri žaisdavo su Danja persirengimo žaidimus, vieną po kito traukdavo iš sekretero įvairiausius daiktus, pasakodavo apie pasilikusius ir išvykusius keleivius, žinojo skaniausių pasaulyje bandelių receptą.

Automobiliui sustojus, Danja nubėgo per peroną į stoties pastatą ir nuskubėjo laiptais į močiutės kambarį.

– O štai ir mes! – sušuko.

Kambarys atrodė kaip visada. Ant lovos rėmo kabojo nedidelis varpelis, ant naktinio stalelio šalia lėkštės su šokoladu rikiavosi popieriniai laiveliai, po lova gulėjo šlepetės.
Pamačiusi Danją močiutė suraukė antakius.

– Du sykius! Pasuk raktą du sykius, – pasakė.

Anūkė užbėgo laiptais po kelias pakopas iš karto, todėl buvo šiek tiek uždususi.

– Visą dieną keliavome, bet pagaliau mes čia! – džiaugėsi mergaitė.

– Keliavote? – paklausė senoji.

– Tai aš, Danja! Nepažįsti?

– Danja, – pakartojo močiutė.

Tada vėl suraukė antakius ir sužiuro į anūkę, lyg ši būtų sunkus žodis kryžiažodyje.

– Ar jau radai raktą? – paklausė.

Danja girdėjo, kaip mama, tėtis ir vyresnioji sesuo Nanda varsto duris pirmame aukšte, neša vidun krepšius.

– Gal paieškokim tarp tavo daiktų? – pasiūlė močiutei. – Gal raktas sekretere?

– Viskas bus gerai, – atsakė toji ir užsimerkė. – Viskas bus gerai.

Anksčiau sekreteras stovėjo dispečerinėje už kasos langelio – seneliui reikėjo daugybės stalčiukų popieriams, kvitams ir bilietams. Traukiniams nustojus kursuoti, juodu su močiute pernešė sekreterą į savo kambarį. Baldas buvo didelis, norėdama pasiekti viršutinius jo stalčius Danja turėdavo pasistiebti.

Ant sekretero vos tilpo nuotraukos. Senelis nešiojo ūsus ir turėjo didelę nosį. Visi kalba, kad Danja į jį panaši, nors ji pati taip nemano. Tarkim, jos plaukai ilgi ir šviesūs, o senelis buvo nuplikęs. Mėlyna stoties viršininko kepuraitė jam ant galvos atrodė kaip ant kiaušinio.

Ant natų šūsnies stovėjo močiutės, vaikystėje stovinčios šalia karvės, nuotraukos ir dar viena, kurioje Nanda su Danja žaidžia bilietų kasoje. Pasipuošusi senelio kepuraite Danja juokiasi iš Nandos pokšto.

Močiutė niekada netuštindavo sekretero, tik kraudavo ir kraudavo viską į stalčius – šie vos užsidarydavo. Kas kartą atidariusi sekreterą Danja rasdavo dar nematytų daiktų.

Didžiausia netvarka buvo apatiniame stalčiuje. Ten močiutė laikė visa, kas galėtų praversti: senus virvagalius, žvakigalius, sulūžusias formeles imbieriniams sausainiams ir medžiagos atraižas.
Kitame stalčiuje buvo sudėti megztiniai ir skirtingos kojinės. Nuo kartu gulinčio medžiaginio maišelio viskas prakvipę levandomis.

Danja atlenkė vidurinės sekretero dalies stalviršį. Už jo buvo įdomiausia baldo dalis – mažieji stalčiukai.

Viename gulėjo seni įrankiai: atsuktuvai, replytės ir mažiausias kada nors jos regėtas plaktukas. Šis priminė senelį, kuris galėjo bet ką sutaisyti. Kai nestovėdavo perone mojuodamas vėliavėle traukiniams, sėdėdavo su didinamuoju stiklu rankoje prie rašomojo stalo ir pasibalnojęs nosį akiniais taisydavo sulūžusius daiktus.

Iš dar kito stalčiaus Danja ištraukė raudoną šilkinį kaspiną su auksiniais blizgučiais.

– Gavai juo perrištą dovaną, močiute? Ar labai džiaugeisi?

– Tikrai. Dažnai gaudavau dovanų, – vis dar užsimerkusi atsakė močiutė.

Mergaitė atidarė stalčių su įvairiaspalviais saldainių popieriukais, paskui kitą, kuriame buvo tik kišeniniai žibintuvėliai, ir trečią, šį kartą su papuošalais.

Norėdama atverti ketvirtą, gerokai įstrigusį, turėjo kaip reikiant trūktelėti. Jame buvo sodo pirštinės, kastuvėlis su žalia rankena ir rožinio muilo gabalėlis.

– Šito dar nemačiau, – tarė Danja, siekdama indelio su medumi. Indelis buvo įstrigęs, todėl stalčius ir spyriojosi. – Kodėl laikai medų sekretere?

Senoji papurtė galvą. Danja nurijo seilę ir tyliai pridūrė:

– Užmaršiausia pasaulyje močiutė... Nė neatsimena, ką laiko savo pačios sekretere...
Dar kitame stalčiuje buvo mažulytės knygelės, ne didesnės už pašto ženklą. Mama turėjo tokių namuose – vaikystėje gavo sekmadieninėje mokyklėlėje. Dar tame stalčiuje gulėjo sprogęs balionas, plastikinis ančiukas ir mokyklinių kreidelių dėžutė.

Mažiausiuose stalčiukuose buvo akiniai. Bent dvidešimt – visi stotyje palikti užmaršių keleivių.
Danja įsispyrė į močiutės šlepetes, apsirišo galvą jos skara ir užsidėjo akinius juodais rėmeliais.

– Atleiskite, – ištarė gergždžiančiu balsu. – Esu keliaujanti šokolado pardavėja. Man regis, matau kelias rūšis, kurių būtinai turėtumėt paragauti.

Paprastai močiutė kvatodavosi išvydusi Danją su svetimais akiniais, o dabar nė neatsimerkė. Mergaitė nusirišo skarą ir atsiduso.

Gal senoji apsidžiaugtų, jei ji ištrauktų iš palovio popierinę dėžę su senais Kalėdų eglutės žaisliukais? Močiutė visą gyvenimą rinko tuos burbulus, turėjo mėlynų ir geltonų, dryžuotų ir taškuotų.

– Čia mano mėgstamiausias, – pasakė anūkė, keldama didelį žalią žaisliuką.

Šis spindėjo ir žiburiavo beveik kaip diskotekos rutulys.

– Mes išeinam, – ištarė močiutė taip netikėtai, kad Danja net krūptelėjo.

– Kas išeina?

Senoji toliau kalbėjo lyg jos neišgirdusi:

– Viskas bus gerai, tik rask raktą. Ir pasuk du kartus, ne vieną. Atsiminsi?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Kultūros paveldo ateitis regionuose. Kokia ji?

Savivaldybės paveldo apsaugoje yra itin svarbūs žaidėjai. Ataskaitiniais metais (iki 2020 m.)...

Poetas Dominykas Norkūnas debiutinėje knygoje kviečia apčiuopti savosios tapatybės pulsą

Pasirodė debiutinė talentingo, savitą poetinį braižą turinčio poeto Dominyko Norkūno...

Mirė choreografė, baleto pedagogė Jolanta Vymerytė

Eidama 57-uosius metus mirė choreografė, baleto pedagogė Jolanta Vymerytė, pranešė Lietuvos...

Daliai Urbanavičienei vėl siūlomos Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės pareigos (1)

Naujos sudėties Etninės kultūros globos tarybos pirmininke siūloma patvirtinti jos buvusią...

Mirė rašytojas Ramūnas Kasparavičius (4)

Sekmadienį, sausio 16 d., po sunkios ir ilgos ligos, eidamas 74-uosius metus mirė lietuvių poetas,...

Top naujienos

D+Kalbino Daiva Žeimytė-Bilienė, parengė Laura Tarandaitė

Sausio 13 d. mitingas kunigo Sasnausko akimis: ačiū Dievui, kad ten nebuvau, nes būčiau neiškentęs (19)

Nepriklausomybės aikštėje vykęs sausio 13 d. minėjimas drauge su karčiomis mitingo priemaišomis...

D+Alberto Nardelli, Jorge Valero, Arne Delfs

Putinas Europai ruošia naują realybę (2)

Didžiosios Europos valstybės vis labiau nerimauja, kad net jeigu Rusijos prezidentas Vladimiras...

Laidoje išgirdusi, kas šnekama apie Nausėdą, žiūrovė apstulbo: pati ten buvau ir tai – melas LRT pripažino suklydę (615)

Po sausio 13-osios minėjimo pasigirdo kalbos apie jame dalyvavusių žmonių etiketą. Kai kurie vėl...

Po smarkaus vėjo – malonesni orai: pokyčiai džiugins vos parą

Artimiausią parą stiprės aukštesnio atmosferos slėgio laukas, tad įsivyraus malonesni orai....

Europos čempionatą paliekančios Lietuvos rinktinės treneris traukiasi iš posto specialiai Delfi iš Košicės (2)

Lietuvos rankininkai pusę rungtynių tampė nervus tituluotiems norvegams, bet galiausiai pralaimėjo...

Antarktidoje užfiksuotas stulbinantis reiškinys: į Žemę trenkėsi antimaterija, atskriejusi iš kosmoso gelmių (49)

Ji atskriejo iš kosmoso. Ir buvo labai maža. Bet jos laukė ne tik IceCube, bet ir visa fizikų...

Parako prieš norvegus pakako vienam kėliniui: Lietuva Europos čempionate liko be taškų (10)

Lietuvos rankinio rinktinė pasirodymą Europos čempionate užbaigė pirmadienį: trečioje F...

Pandemijos lūžio galime sulaukti jau šiais metais: nauja problema – nežinomos pasekmės persirgusiems kovidu dar gali laukti blogiausias scenarijus (161)

Siekiant apsaugoti svarbiausias valstybei funkcijas atliekančius sektorius, Lietuvoje nuo pirmadienio...

Bostone spindėjo Valančiūnas, tačiau „pelikanai“ nesulaikė „Celtics“ lyderių (1)

NBA čempionate Naujojo Orleano „Pelicans“ (16/28) svečiuose 92:104 (29:18, 17:21, 23:32, 23:33)...

Kasdienybės herojai. Kodėl trečiąkart išsiskyrusi Repčenkaitė nebenori santuokos, o Pogrebnojus neturi konkurentų (5)

Trečiakart išsiskyrusi Violeta Repčenkaitė. „Skyrybos nebuvo lengvos. Ir niekada nebūtų,...