– Kaip Manuelos Infantės „Vegetacinė būklė“ atsirado Jūsų gyvenime?
– Pjesę „Vegetacinė būklė“, tiksliau, šios pjesės pastatymą, išvydau 2019 m. Venecijos teatro bienalėje. Spektaklis, kurį režisavo pati Manuela Infante, paliko neišdildomą ir ilgalaikį įspūdį, todėl grįžusi Lietuvą, pradėjau detaliau aiškintis šio įspūdžio priežastis. Šis aiškinimasis gerokai užsitęsė (juokiasi), o pirminis įspūdis transformavosi į trečius metus besitęsiantį kūrybinį bei mokymosi procesą.
– Jūsų iniciatyva pjesė atsidūrė Lietuvoje, buvo išversta (vert. Ieva Emilija Rozenbergaitė) ir per daugiau nei 2 metų laikotarpį pasiekė žiūrovą skirtingais formatais. Kas lėmė projekto nenutrūkstamą vystymąsi ir transformacijas?
– Tikriausiai viską lėmė didžiulis noras ir užsispyrimas išsiaiškinti, koks būtų teatras, kuris nėra apie žmogų. Kuris greičiau būtų apie ryšį tarp žmogaus ir jo aplinkos, nebūtinai žmogiškąjį. Knietėjo suprasti, ar apskritai teatro scenoje įmanoma kurti santykį tarp žmogaus ir nežmogiško objekto. Norėjau išsiaiškinti, ar įmanoma įsivaizduoti ir pajausti tai, kas galbūt nepajaučiama – augalas ir jo būtis. Šie klausimai buvo pagrindinis variklis ir kūrybinių paieškų priežastis, o pjesė tapo puikiu nuorodų šaltiniu.
– Kuo išskirtinė ir ką žiūrovui duoda Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma naujausia projekto forma – teatrinė patirtis?
– Naujausia projekto forma, mano akimis, itin kompleksiška: čia aktyviai veikiamos žmogaus juslės, žongliruojama žmogaus ir aplinkos statusais. Man patinka, jog šis patyrimas yra instaliacijos ir teatrinės patirties hibridas, kur žiūrovo bei Jono Meko centre įrengtos aplinkos padėtys vis keičiasi: žiūrovas iš pradžių stebėjęs aplinką, vėliau pats tampa jos stebimas, veikiamas. Šios patirties premjerinėmis dienomis pati kuravau žiūrovus ir pastebėjau, jog po patirties daugelis žiūrovų sulėtėja, nurimsta, įsižemina. Labai tikiuosi, kad patirtis tai ir suteikia – sulėtėjimą.
– Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime atlieka augalai?
– Augalai man, bent jau pastaruoju metu, tampa jau minėto sulėtėjimo mokytojais. Ne kartą žalumynai balkone suteikė vis pasikartojančią pamoką – mokėti išlaukti. Besiskleidžiančio fikuso lapelio ar besikalančių batato šaknų. Stengiuosi šias kantrybės pratybas perkelti ir taip pat praktikuoti santykiuose su žmonėmis.
– Ar mes, žmonės, gyvename augalų pasaulyje, ar augalai gyvena mūsų pasaulyje?
– Sakyčiau, kad pasaulis nepriklauso nei vieniems, nei kitiems. Esame mes, yra jie, o aktualiausiu ir svarbiausiu čia tampa santykis TARP mūsų ir jų.
