Koks santykis tarp dokumentinių įrašų ir muzikos? Koks ryšys tarp šios operos ir klasikinės? Kodėl „Dalykuose“ toks svarbus choras? Kaip atsitiko, kad pačių įvairiausių formatų opera Lietuvoje – fenomenaliai populiari? Apie tai ir daug kitų dalykų kalbėjomės su taksofono operos kompozitoriumi Dominyku Digimu, operos muzikos vadovu ir dirigentu Ričardu Šumila ir chormeisteriu Povilu Butkumi.

– XX-XXI a. opera patyrė daugybę transformacijų. Kokią operos transformaciją išgirsime ir pamatysime „Dalykuose“?

– Dominykas Digimas (D. D.): Pradėję šį kūrinį, negalvojome, jog privalome parašyti operą. Turėjome atskirus elementus – chorą, orkestrą ir aiškinomės, kaip juos panaudoti. Tad kūrinio forma ir žanras susiklostė organiškai. Visas libretas remiasi garso įrašais, tačiau muzikinė medžiaga atliekama gyvai. Tai, kartu su scenoje atliekamais choro numeriais, turbūt ir yra „operiškiausias“ taksofono operos elementas.

– Ričardas Šumila (R. Č.): XXI a. operą apibrėžti sunku – šiuo vardu daug ką galime pavadinti. Tačiau muzikos svarba šioje operoje ateina iš klasikinės operos. „Dalykuose“ muzika diktuoja spektaklio tempą, dinamiką, dramaturgiją. Muzika lėtina ar greitina veiksmą. Taip, šioje operoje labai svarbūs teatriniai elementai, tačiau tuo šiuolaikinės operos ir įdomios. Daug dalykų gimsta čia ir dabar. Galimybė man kaip dirigentui ne tik atlikti, bet ir prisidėti prie kūrybos, yra vienas džiugiausių dalykų.

Povilas Butkus (P. B.): O aš „Dalykuose“ matau sąsajų su dar ankstyvesniais laikais – graikų drama, ypač kalbant apie choro vaidmenį. Choras šioje operoje yra labai svarbus, jis – tarsi veiksmo komentarorius.

– Dominykai, kodėl chorui patikėtas toks svarbus vaidmuo?

– D.D.: Ir ankstesniuose mudviejų su Kamile darbuose balsas scenoje būdavo labai svarbus. Dažnai mūsų bendri kūriniai remiasi dokumentine medžiaga, o dainuojantis balsas juose veikia kaip pagrindinis instrumentas. Šio kūrinio kontekste svarbu pasakyti, kad į taksofono būdelę ėjo Vilniaus ir ne tik Vilniaus gyventojai, o jų pokalbių įrašai suformavo didžiulį balsų chorą. Puikus Povilo palyginimas su graikų drama – iš tikrųjų, choras scenoje tarsi komentuoja, išplečia svarbesnius operoje naudojamų tekstų elementus.

– Dar prieš pokalbį kalbėjome, jog chorui šioje operoje tenka nemažai iššūkių. Kas sudėtingiausia?

– P.B.: Visų pirma, LNOBT choras pratęs prie stambių, didelių kūrinių, o čia reikalinga visai kitokia dainavimo specifika, nereikalaujanti operinio vokalo. Turime rasti lygų garsą, gražų piano.

– Reikia mokytis dainuoti iš naujo?

– P.B.: Iš dalies taip.

– D.D.: Šis kūrinys – labai kameriškas. Choro artistai jame tampa aktoriais, turi savo vaidmenis, jiems tenka ir atskiruose ansambliuose dainuoti. Tačiau, mano galva, tai – labai geras sprendimas. Gera choristus scenoje matyti tokius natūralius ir organiškus.

– Taksofono operą repetuojate tarp „Aidos“ LNOBT rodymų. Ar nesunku po šiuolaikinės operos repeticijų sugrįžti į monumentalią „Aidos“ sceną?

– P.B.: Sakyčiau, iš „Aidos“ spektaklių grįžti į „Dalykų“ repeticijas sudėtingiau. Pusę repeticijos užima ne medžiagos kartojimas, bet paties garso paieškos.

– R.Š.: Mūsų teatro choras įpratęs dainuoti didelėje sudėtyje. Kita vertus, choras labai profesionalus ir čia jiems pasitaikė gera proga padainuoti kitokią muziką, tarsi sugrįžti į chorinio dainavimo pradmenis, kelti sau kitus aktorinius uždavinius. Teatro choras įpratęs prie operinės vaidybos, o Kamilės spektaklių pagrindas yra natūralumas.

– D.D.: Lygiai taip pat kaip nuo balso reikia „nuimti“ visą nenatūralumą, taip ir nuo vaidybos reikia „nuimti“ vaidybą ir tiesiog būti.

– Ričardai, koks buvo pirmasis įspūdis pamačius partitūrą?

R.Š.: Įspūdis buvo geras. Dominyko muzika man imponuoja seniai, tad žinojau, ko tikėtis, ir tikrai nenusivyliau. Muzika apgalvota, joje tarsi ir yra atskiri numeriai, tačiau iš esmės kūrinys labai vientisas. Galima išgirsti net užuominų į leitmotyvus. „Dalykuose“ vientiso naratyvo nėra – keliaujame per įvairias temas. Man, kaip dirigentui, yra labai lengva dirbti, kadangi jaučiu, jog muzika turi aiškią žinutę, turi, ką pasakyti.
Dominykas Digimas, Ričardas Šumila, Povilas Butkus

– Dominykai, jau šiek tiek užsiminei apie balso svarbą ne tik šiame, bet ir ankstesniuose judviejų su Kamile darbuose. Kokiomis formomis taksofono operoje balsas pasirodo?

– D.D.: Rašant šią operą, mane kartais apimdavo jausmas, tarsi kurčiau muziką kino filmui. Kūrinio forma, naudojamų įrašų eiga, jau buvo sudėliota Kamilės ir jos klausydamas rašiau. Jau turėjau mediją – pasakojančius balsus, kuriems, kurdamas muziką, tarsi akomponavau. O balso formos spektaklyje įvairios: nuo skirtingų kalbančių balsų iki vokalo tipų. Išgirsime ir vaikišką balsą, ir pop muzikai artimą balsą, ir klasikinį.

Taip pat – labai skirtingo amžiaus balsus garso įrašuose. Kartais su kūrybine komanda sakome, jog ta taksofono būdelė, iš kurios surinkome įrašus, yra tarsi Vilniaus pasąmonė. Ten žmonės išties atėjo kalbėti apie tai, apie ką gal net pagalvoti bijodavo. O čia jie susidūrė su proga, kai galėjo kalbėti niekieno neklausomi, todėl jautėsi visiškai laisvi – tai girdėti ir jų balsuose. Labai įdomu, kad įrašų pradžioje jaučiasi, jog žmogui kiek nedrąsu.

Jeigu kalbama ilgiau, balso tembras pasikeičia, nušvinta, atsipalaiduoja. Todėl vien garso įrašų klausymas atveria labai įvairių balsų paletę, organišką ir tikrą. Man rodos, tai ir yra šio kūrinio „dalykų dalykas“ – tikrumas, kuris daugelyje Kamilės kūrinių yra labai svarbus. Niekas nėra sumeluota – čia atsiveria emocijos, dažnai nuo kitų uždaromos. Čia – saugi erdvė, kurioje galima kalbėtis.

– Ričardai, kuo praturtina buvimas štai tokios, šiuolaikinės operos muzikos vadovu? Procesas labai skiriasi nuo darbo klasikinėse operose.

– R.Š.: Naujos operos sukūrimas yra daugiau nei partitūra ir jos įgyvendinimas. Nuo pradžios iki pabaigos esi kūryboje. Kiekvienoje repeticijoje būna pokyčių, paieškų, ko tradicinėje operoje mažiau. Asmeniškai, man net nekilo abejonių, jog norėsiu dirbti su taksofono opera, kadangi ji gimė iš „Operos genomo“ kontekste pateikto pasiūlymo.

Jau tada Dominyko ir Kamilės komisijai pristatyta idėja man pasirodė viena stipriausių. Opera užkabina gilius, jautrius dalykus, kurie visiems pažįstami. Vien pačių taksofono būdelės įrašų perklausa stipriai veikia. Kartais paliečia taip, jog ir penkias minutes kalbėti negali... Tai labai stipri medžiaga, o mene tai nepaprastai svarbu. Menas turi paliesti, sujaudinti. Aš asmeniškai išgyvenu tai, ką tuose įrašuose išgirstu.

– Dominykai, Ričardas užsiminė apie įrašų galią. Kokio santykio su jais ieškojai rašydamas muziką? Kaip pavyko neužgožti, neužtemdyti to, kas dokumentiškai užfiksuota?

– D.D.: Po kurio laiko, kai taksofono būdelė jau veikė, įėjome į ją ir pajutome unikalią atmosferą. Matėsi, kad žmonės ten lankosi, kad būdelė jau panaudota. Atmosfera buvo labai stipri, kone sakrali. Norėjau šią atmosferą atkartoti per muziką.

Ne lydėti ar imituoti tekstą, o atkurti tą momentą, kai žmogus pakelia ragelį ir kalba. Kas tuo metu tvyro ore? Teisingai pasakei – nesinorėjo užgožti. Paprasta tikrai nebuvo. Iš pradžių muzika buvo artima atmosferiniam garso takeliui, po to atsirado daugiau detalių. Patys įrašai ir be muzikos labai stiprūs. Kai darėme pirmąsias perklausas, po jų tiesiog sėdėjome ir nekalbėjome.

– Viešojoje erdvėje jau daug šurmulio dėl „Dalykų, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau vėlu“, tačiau daug kur kūrinys vadinamas „Kamilės Gudmonaitės opera“. Kiek keblus yra operos autorystės klausimas?

– D.D.: Žinoma, kad šio kūrinio kabliuką „užmetė“ Kamilė. Opera yra tarpdisciplininis menas, kuriame susitinka daug kūrėjų. „Dalykai“ nėra klasikinė opera, kurioje man, kompozitoriui, kilo idėja, aš pasikviečiau libretininką ir sukūrėme muzikinį kūrinį. Čia veikia kitokie principai, todėl autorystės klausimas manęs visiškai nedirgina.

– Ar jums neatrodo labai smagu, jog Nacionalinio dramos teatro didžiąją salę atidaro opera? Ateina į šią sceną tarsi koks „Trojos arklys“!

– D.D.: Tikrai!

– R.Š.: Opera vienu teatru neapsiriboja – mes visur (juokiasi).

– P.B.: Puikus pastebėjimas apie „Trojos arklį“. Net ir choro artistai po repeticijų dažnai prieina ir klausia: „Kaip mums sekasi? Ar labai skiriamės nuo aktorių?“

– R.Š.: Pastaruoju metu mažiau būdavau dienomis operos teatre ir sutikęs ten techninio departamento vadovę, gavau klausimą: „Gal jau geriau dramos teatrą nei operos pažįsti?..“

– Pradėjome nuo operos kaip žanro – tuo ir baikime. Apie operos mirtį, krizes, senamadiškumą ir kitą problemiškumą pasaulyje kalbėta tūkstančius kartų. Tačiau Lietuvoje operos gravitacija veikia visai į kitą pusę – šis žanras publiką, pačią įvairiausią, labai domina. Kodėl, jūsų galva, opera Lietuvoje – tokia populiari ir net madinga?

– D.D.: Man rodos, opera Lietuvoje įgijo labai daug skirtingų atspalvių. Prie to prisidėjo ir LNOBT, ir „Operomanija“, „Saulė ir jūra“, ir kiti nepriklausomi kūrėjai, suformuodami labai platų operos įvaizdį. Operomis gali būti kūriniai, kuriuose net nedainuojama, tik muzikantai vaikšto dūmuose, ar groja treniruokliais. Operos koncepcijos plotis sužadina žmonių norą domėtis.

– P.B.: Naujos operos raiškos priemonės leido pasiekti tai, kad mūsų šalyje opera nebėra tas „išskirtinis menas“, ji yra preinama ir suprantama daugeliui.

– R.Š.: Opera Lietuvoje išties labai populiari. Mes LNOBT išparduodame viską, turime nuolatinį bilietų deficitą – žmonės nori ateiti, bet negali. Kita vertus, dėka „Operomanijos“, taip pat Vilniaus miesto operos, susiformavo skirtingi operos mėgėjų tipai. Turime stiprią tradicinės operos gerbėjų bendruomenę, kuri susiformavo dėl mūsų grandų, tokių kaip Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, kiti, skiepytų tradicijų.

Taip pat ir dabarties mūsų dainininkai, žymiausi tarptautinių scenų vardai – Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Vida Miknevičiūtė, Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, prisideda prie operos garsinimo ir prestižo čia, Lietuvoje. O alternatyvos, tokios kaip „Operomanija“, kurioje ir pats pradėjau savo operinį kelią, suformavo dar kitą gerbėjų ratą, kaip ir „Saulės ir jūros“ sėkmė. Tad manau, kad mūsų šalis...

– ...yra „operomanų“ šalis?

– R.Š.: Taip, tikrai!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt