Kinas kaip mokymasis mirti
N. Milerius laidoje „ARTimai“ sakė, kad mintis kurti tokį filmą jam kilusi labai seniai: „Negaliu pasakyti, kad rymojau ir visą laiką apie tai galvojau, bet buvo tokia labai konkreti situacija, kad aš ruošiau knygą, paskui ją ir išleidau, kuri vadinasi „Apokalipsė kine“. Penktas jos skyrius vadinasi „Kinas kaip mokymasis mirti“. Aš, aišku, kalbėjau labiau iš režisierių perspektyvos, kaip tas mirties vaizdinys patiems režisieriams tampa egzistenciškai labai svarbiu“.
„Pavyzdžiui, Andrejus Tarkovskis, jau gulėdamas beveik mirties patale, galvojo apie įvairiausius vaizdinius, ką dar norėtų padaryti – jis norėjo padaryti filmą apie Hamletą ir jo mirtį“, – pasakojo N. Milerius.
Iš pradžių jis galvojo šį dokumentinį filmą kurti filmo „Lošėjas“ pagrindu, bet ši idėja visgi neišsivystė. „Bet po eilės metų grįžau, tik, savaime suprantama, visai kitose aplinkybėse“, – kalbėjo režisierius.
Suviliojo galimybė išmėginti kažką naujo
Filme savo patirtimis dalinasi keturi aktoriai: Juozas Budraitis, Lukas Malinauskas, Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis.
D. Gavenonis, sulaukęs N. Mileriaus pasiūlymo, svarstė, kas iš viso to gausis – rimtas dokumentinis filmas, o galbūt žaidybinė mokumentika, galiausiai, kėlė klausimus, ką apskritai aktoriui reiškia nevaidinti?
„Bandžiau išsiaiškinti, bet kadangi visą laiką norisi nerti į kažką naujo ir buvo toks laikas, kad kažkaip norėjosi kažko tikro, bet neišbandyto – aš sutikau. Buvo aktorių, kurie nesutiko vien dėl šios temos. O kadangi aš žmogus, gyvenantis su dar viena aktore, aš visada atsiklausiu, ar man galima tai daryti, nes neišvengiamai kamera ateis į mūsų namus“, – šypsojosi jis.
Būtent taip į filmą pateko ir R. Samuolytė, kaip juokėsi, buvo Nerijaus ir Dainiaus įpainiota. O vėliau, kūrybiniam procesui jau prasidėjus, džiaugėsi, kad viskas vyksta natūraliai, nėra jokio dirbtinio skubinimo ir spaudimo.
„Kai filmuojama daugiausiai tavo namuose, vis tiek tos savos sienos, jos galbūt savaime įsodina, duoda realesnio jausmo, kad esi čia, savo namuose, tu esi tu, viską pažįsti, visas dėmes ant sienų, visus taškelius žinai. Bet vis tiek, aišku, tai nėra tavo natūrali būsena – stovi kamera, yra įgarsinimas. Bet galbūt tai, kad niekada nespaudė laikas, visada jo turėjome – ne taip, kaip kine, kai pamaina dvylika valandų ar tavo scenai skiriama kažkiek minučių – tas įtampos nebuvimas duodavo tą jausmą, kad tu čia ir turi būti, taip viskas ir turi vykti“, – pasakojo ji.
Daug filmuotos medžiagos į filmą visai nepateko.
„Filmas yra toks dalykas, kad jame lieka tai, kas jame turi likti. Daug kas neįėjo į filmą, tos įžangos kartais buvo labai didelės, kartais nepavykdavo pokalbis tik dėl to, kad jis turi kažkaip turi natūraliai gimti. Mes tiesiog bendraudavom, bendraudavom, bendraudavom – paskui režisierius ištraukdavo raudono vyno butelį, tada jau bendravimas sklandesnis, bet jau turbūt nebe labai norisi filmuoti“, – šypsodamasis prisipažino D. Gavenonis. Taip net ir jo gimtadienis praėjo ne tik su artimaisiais, bet ir su kameromis, bet tai visgi į filmą nepateko.
„Buvo daug ko, ko filme nėra. Bet kadangi Nerijus toks delikatus ir jautrus žmogus, mokantis išlaukti, tai tiesiog jis savo sulaukdavo“, – sakė D. Gavenonis, atsakydamas į klausimą, ar sunku buvo kalbėti tokia delikačia tema.
Visada vaidini gyvenimą
R. Samuolytė įsitikinusi – net jei spektaklyje ar kine vaidinsi mirtį, vis tiek tu vaidini gyvenimą.
„Mirtis – vis tiek faktas, tik teatre ją gal galima labiau išeksponuoti, išdėlioti, labiau išretinti. Kine yra atvirkščiai, daroma, kad tai būtų kuo labiau atpažįstama, kuo natūraliau. Bet aktoriui vis tiek, ar vaidinčiau Ofeliją, kuri išprotėjusi neria į upę, aš vis tiek aš galvoju apie tai, ką ji mato ir ką ji jaučia, negalvoju apie tai, kas bus greitai“, – pasakojo aktorė.
Pasak jos, labai priklauso nuo spektaklio ir filmo, nuo vizualių užduočių, kaip tos mirtys yra sprendžiamos.
„Ilgiausia mano mirties scena, kai guliu scenoje gal dešimt minučių mirusi – pradedi viską matyti, čia tas aktorius, čia tos aktorės suknelė, čia miltai, o, dabar tuoj čiaudėsiu. Atsitinka visokių gyvenimiškų situacijų, bet nėra tokio, kad dabar šiandien turėsiu scenoje mirti ir atsibundi jau su tokia mintimi, ne“, – sakė R. Samuolytė.
„Mes niekas nežinome, kas yra mirtis. Tai yra paslaptis, mes ją kažkaip bandome atvaizduoti, kad tai būtų atpažįstama“, – tęsė D. Gavenonis.
„Ta mirties tema pasakyti kažką per daug protingo ir negali – tiesiog reikia daugiau pabūti šitoj temoj, gal kokia mintis ateis, gal ir neateis, gal ir nebūtina. Bet šitas filmas kažkoks tapo gudresnis ir laikas parodė, kad mes nieko protingo tokio pasakyti negalime, bet pats filmas tai užfiksavo. Pavyzdžiui, mano tėvas sėdi prie stalo, jis apie mirtį visiškai nekalba, bet tas kažkoks atstumas nuo senelio iki anūko, nuo mano tėvo iki mūsų sūnaus savaime kalba apie gyvenimą ir apie praradimą, apie kažkokius tikrus dalykus ne žodžiais“, – pastebėjo aktorius.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite šio straipsnio viršuje.
