K. Zanussis – gerai žinomas lenkų kino ir teatro režisierius, scenaristas bei prodiuseris, Venecijos kino festivalio „Auksinis liūtas“ pagrindinio prizo laureatas, pelnęs daugybę tarptautinių ir nacionalinių apdovanojimų.
„Lietuvoje dar nematau atgailavimo dėl komunizmo, dėl bendradarbiavimo su režimu. Nematau, kad čia ši tema būtų aptariama“, – interviu DELFI sakė istorinės atminties tyrinėjimams savo kūrybą skyręs K. Zanussis.
77-erių režisierius nepaisant garbaus amžiaus aktyviai keliauja po pasaulį, rengdamas paskaitas ir filmų peržiūras, o praėjusiais metais jis pastatė spektaklį Juozo Miltinio teatre Panevėžyje. Dabar K. Zanussi planuose – naujas filmas.
– Lietuvoje organizuojamame festivalyje „Kino pavasaris“ skaitėte paskaitą, pristatėte savo filmą „Iliuminacija“ ir Agnieszkos Holland filmą, kurio prodiuseriu tapote. Kokie įspūdžiai po susitikimų su žiūrovais?
– Žiūrovų reikėtų paklausti, kokie jų įspūdžiai. (Juokiasi.) Man tokie susitikimai visada įdomūs, susitinki kaimyninę publiką, pažvelgi į viską iš jūsų perspektyvos. Juk patiriu tą patį, ką patiria Lietuva.
Šiuo metu dirbu su nauja kino juosta, kuri turėtų tapti bendru Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Vengrijos produktu. Filmuoti pradedame vasarą.
Šis filmas bus pavadintas „Eteris“, tačiau tai – savotiška mano „Fausto“ versija. Tiesa, ši linija bus paslėpta, tikiuosi, kad filmo pabaigai artėjant publika supras, kad tai susiję su mitu apie Faustą. Šis mitas lyg pasenęs, nes žmonės netiki sielos egzistavimu, o filme kaip tik ir keliamas klausimas, ar galima parduoti sielą. Manau, galima.
– Sakote, kad naujasis filmas taps bendru kelių šalių kūriniu. Kaip manote, ar egzistuoja bendra kultūrinė Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos erdvė?
– Iš dalies, bet yra su šaknimis susijusių skirtumų. Galėčiau pasakyti, kad į šią bendrą erdvę patenka Estija, Suomija, Lietuva ir Lenkija. Baltarusija, Ukraina, Bulgarija ir Rumunija jai nepriklauso, nes yra rytinės šalys, o tai jau kitoks mąstymas. Tai mentaliteto, o ne geografijos klausimas.
– Auksiniai lenkų kino metai pažymėti tokių išskirtinių režisierių kaip Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Kieslowskio, Jerzy Hoffmano ir, žinoma, jūsų kūryba. Jūsų manymu, kokioje vystymosi stadijoje šiuo metu atsidūręs lenkų kinas?
– Ne man vertinti, tai – kino kritikų darbas, bet, mano nuomone, mūsų kino būklė gera. Daug įdomių, reikšmingų darbų tiek pastaraisiais metais, tiek ir per 25 metus. Taigi visiška netiesa, kad be cenzūros nemokame kurti, kad laisvės sąlygomis viskas pablogėjo. Tokia nuomonė išsakoma Vakaruose, bet taip nėra.
Netiesa, kad šuo turi būti alkanas, kad gintų šeimininką. Turiu šunų ir žinau, kad pašertas šuo jus gins dar geriau. (Juokiasi.)
Mūsų kiną vertinti labai sudėtinga, nes esu jo dalis. Mūsų klasiką, 20 kino juostų, vežioju po visą pasaulį. Juos atrinko pats Martinas Scorsese, šie filmai buvo restauruoti ir tai yra labai svarbu, nes kino kino juostų nebelieka.
Laimei, Lenkija investavo didelius pinigus, už valstybinius pinigus iš viso atrestauruota per 100 mūsų klasikinių filmų. 20 jų vežioju į JAV, Europos, Pietų Amerikos universitetus, Japoniją. M. Scorsese rekomendacija taip pat visus sudomino.
Jis yra labai įdomiai pasakęs apie šį atrinkimo procesą. Kai jis čia atvyko XX a. 8-ame dešimtmetyje, teigia iš lenkų išmokęs, kad svarbu ne kaip kurti filmą, kiek tai, kodėl jį reikia sukurti. Mes taip pat mėginsime susimąstyti, kodėl kuriame filmą ir kokia jo misija.
– Kalbant apie konkrečius pastarojo meto sėkmingus pavyzdžius, be jokios abejonės, būtina paminėti Pawelo Pawlikowskio kino juostą „Ida“, kuri netgi buvo įvertinta „Oskaru“. Šiuo metu Lietuvoje aktyviai diskutuojama Holokausto ir istorinio teisingumo tema. Kiek aktuali ji Lenkijai?
– Mes taip pat tai patyrėme. Pripažinome, kad nesame tokie nekalti, kokie norėtume būti, buvo lenkų, padėjusių vokiečiams žudyti žydus. Tiesa, buvo ir lenkų, kurie juos gynė, rizikuodami savo gyvybe.
Buvo visko, o apibrėžti proporciją dabar labai sudėtinga. Antisemitizmas Lenkijoje neabejotinai egzistavo ir egzistuoja iki šiol, bet egzistuoja ir milžiniškas pripažinimas vertės, kurią žydai suteikia mūsų socialiniam gyvenimui. Taigi yra ir vienokių, ir kitokių dalykų, tačiau svarbiausia, kad lenkai išreiškė atgailą.
Deja, Lietuvoje matau štai ką: dar nėra atgailavimo dėl komunizmo, dėl bendradarbiavimo su režimu. Nematau, kad Lietuvoje ši tema būtų aptariama.
Čekijoje, Lenkijoje tai jau įvyko, pilnu mastu vyko ir Vengrijoje. Dalis nacijų tai padarė, žmonės, prisidėję prie blogio, išreiškė atgailą, tai buvo teisėjai, prokurorai, profesoriai, rektoriai. Buvo svarbu, kad jie pripažintų buvę kalti.
Lenkijoje šis procesas senokai įvykęs ir vyksta toliau. Jaučiame, kad kaltės buvo ir buvo bent jau moralinė bausmė. Juk tiek daug mūsų piliečių dalyvavo visame tame, svetimi tiek nebūtų padarę.
– Dar vienas neseniai pasirodęs lenkų filmas, kuriame plėtojama atgailavimo tema – „Voluinė“.
– Voluinės skerdynės – labai skausminga tema tiek lenkams, tiek ir ukrainiečiams, bet apie tuos įvykius kalbėti būtina. Šis filmas absoliučiai netendencinis, kuo puikiausiai suprantu, kad tomis dvasinėmis sąlygomis, kuriomis šiandien gyvena Ukraina, sudėtinga tikėtis, kad ji galėtų prisipažinti tai padariusi.
Šioje kino juostoje lenkai pripažįsta ir savo kaltę dėl ne vieną amžių provokuotos ukrainiečių neapykantos. Mes juos spaudėme – tai filme parodyta.
Vis dėlto karo žiaurumus suvokti labai sudėtinga. Nieko keisto, juk virš jų pakibęs toks pavojus, iš jų plėšiamas Donbasas, momentas sudėtingas savo kaltei pripažinti, įskaitant ir kaltę prieš žydų mažumą.
Ukraina dabar apie tai nekalba. Gali būti, kad laikas netinkamas, bet mums, lenkams, remiantiems Ukrainą, reikėjo pasakyti, kad jie apie tai žino ir nepamiršo.
– Esate išreiškęs paramą ukrainiečių režisieriui Olegui Sencovui. Iš visų garsiųjų jūsų kolegų rusų apie palaikymą jam yra kalbėjęs nebent A. Sokurovas. Kaip jums atrodo, kodėl Rusijos inteligentija, visada oponavusi režimui, dabar lyg ir pritilo?
– Manau, kad priartėta prie lūžio taško. Žmonės dar neišsiaiškino, kas vyksta. Jie nemato, kad tampa pavojinga, kai nesilaikoma įstatymų. Šiuo atveju yra įrodymų, patvirtinančių, kad viskas vyko neteisėtai.
Inteligentija turi reaguoti, nes kitaip ji neturi jokios teisės būti autoritetinga, o bet inteligentijos, be inteligentijos autoriteto šalis netenka orientyro. Juk būtent ji nustato tą orientyrą.
Vis dėlto suprantu, kad ne vieną šimtmetį Rusijoje inteligentija buvo stipri, ir ji visada išgelbėdavo šalį. Tikiuosi, kad šį kartą ji tars žodį garsiau, o tai, kad A. Sokurovas yra, man labai svarbu. Yra ir kitų dorų žmonių, nepriklausomai nuo jų turimų galimybių ir ryžto.
– Praėjusiais metais Panevėžyje pastatėte spektaklį „Hybris“. Apie ką jis?
– Panevėžyje pastatyta mano pjesė „Hybris“ (Puikybė), nors ją sukūriau gavęs Sankt Peterburgo teatro kvietimą.
Vis tik paaiškėjo, kad Sankt Peterburge dabartinėmis sąlygomis tokį spektaklį statyti neįmanoma, nes jame kalbama apie tai, kad neįmanoma gyventi, kol nėra atgailavimo dėl nuodėmių. Kalbu apie Stalino laikus. Žinoma, man tai visada aktualu. Ši karta dabar miršta. Tai žmonės, kurių poelgiai buvo neleistini, ir tarp jų yra tokių, kurie atgailos neišreiškė.
Filme „Ida“ yra herojė, motina, kurios prototipu tapo mano asmeniškai pažinota prokurorė, tik ką mirusi Londone. Ji buvo nusikalstama asmenybė, iki mirties nenorėjusi pripažinti, kad nekaltus žmones siuntė į mirtį. Ji daro prielaidą, kad jie buvo nekalti, tačiau tikina, kad buvo istorinė būtinybė juos žudyti.
Su tokia našta gyventi nelengva. Reikia jos atsikratyti ir atgailauti, kad būtų galima atsikratyti kaltės. Be atgailos nebus išsilaisvinimo. Svarbu, kad apie atgailą sužinotų aukos.
