Išskirtiniame interviu leidiniui „Savaitraštis Kaunui“ rašytoja atskleidė, kad mūsų mieste ji praleisdavo daug laiko vaikystėje, giminaičių namuose gerte gerdavo pasakojimus apie šlovingą tarpukario laikotarpį. Pasidžiaugė, kad ir Lietuva, ir pasaulis dabar pradeda atrasti unikalųjį Kauno art deco stilių, domisi laikinosios sostinės istorija.
„Prisijuokavimas išsirenkant meru Vytautą Šustauską Kauną buvo ilgiems metams įstūmęs į regresą ir stagnaciją, bet dabar miestas vėl atsigauna ir tai – nuostabu. Pastaraisiais metais vėl dažnai čia lankausi“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
– Kitąmet sukaks dešimt metų, kai išleidote pirmą tetralogijos „Silva rerum“ dalį. Kokie buvo jums tie metai?
– 2008-ieji man buvo nuotykingi – leidausi į didžiausią savo gyvenimo nuotykį. Gyvenau tarsi ir sustyguotą, įdomų gyvenimą, turėjau mėgstamą darbą, bet pajutau, kad atėjo metas įgyvendinti seniai brandintą kūrybinę svajonę. Pamaniau: o kodėl gi ne? Kada, jei ne dabar? Ir kas blogiausia gali nutikti? Blogiausia būtų buvę, jei leidėjai būtų pasakę: „Atsiprašau, ponia, jei tik galite, nerašykite, patausokite popierių ir medžius.“
Todėl net ir aiškiai suvokdama, kad noriu parašyti keturias knygas – keturis elementus – apie keturias vienos šeimos kartas, iš pradžių parašiau ir leidėjams nusiunčiau tik keturis pirmuosius skyrius, apie 60 puslapių.
Mąsčiau labai savikritiškai: jei, leidėjų nuomone, tai – šlamštas, verčiau negaišinti jų ir negaišti savo pačios brangaus laiko. Be to, pasielgiau angliškai, tai buvo neįprasta Lietuvoje: nusiunčiau tekstą iškart visoms didžiosioms leidykloms. Ir... visos susidomėjo, tad vėliau jau rinkausi aš.
Dabar, kai pažvelgiu atgal, pati stebiuosi savo drąsa. Neapsieita ir be kuriozų. Pavyzdžiui, vienos leidyklos grožinės literatūros redaktorė susirūpinusiu ir globėjišku veidu pareiškė, kad istorija labai gera, kabina, bet va stilių tai ji jau būtinai sutvarkys: iš kiekvieno sakinio padarys mažiausiai šešis, na ir visus tuos archaizmus bei polonizmus išvalys. Mandagiai patylėjau, bet nereikia nė sakyti, kad su ta leidykla ir literatūrai kurčia redaktore nutariau nebendradarbiauti, kitaip būčiau likusi be savo literatūrinio balso, kurį vėliau įvertino ir Lietuvos, ir užsienio kritikai, įvardydami kaip hipnotizuojantį ir įtraukiantį į skaitymo transą ritmingais, tam tikros retorinės sistemos sakiniais.
Pasirinkau „Baltas lankas“, nes leidėjas iškart įvertino pasakojimo tempą, ritmą. Supratau, kad galiu su ta leidykla dirbti. Šiandien juokauju, jog prieš devynerius metus mano knygos norėjo visi leidėjai, tačiau tekstu besąlygiškai tikėjo tik Saulius Žukas, turintis patyrusią literatūrinę uoslę. Manau, jis nesigaili (juokiasi).
– Prisiminkite knygos idėjos gimimą. Kokiomis aplinkybėmis kilo mintis rašyti būtent Norvaišų istoriją? Kodėl pasirinkote XVII a. Lietuvą?
– Idėja fermentavosi labai ilgai – bene dešimtmetį. Pamenu, sėdėjau Varšuvoje, archyve, skaičiau laiškus, memuarus disertacijai ir šiaip. Ten buvo tokių istorijų, tokių aistrų, tokių charakterių, genealogijų... Pamaniau, kodėl gi niekas neparašo istorinio romano, kokia puiki medžiaga! Ir nereikia nė karvedžių, didikų, karalių ar rūmų damų, va jums – vidutinių bajorų istorija, o juk tai jie buvo mūsų valstybės pamatas.
Tik vėliau paaiškėjo, kad intuityviai labai pajutau pulsą, nes ir pasaulio akademybė pastarąjį dešimtmetį gręžiasi į tai, kas vadinama mikroistorijomis – eilinių žmonių ar paprastai už istorijos kadro liekančių visuomenės grupių – moterų, vaikų, etninių mažumų – istoriją.
Buvo įdomu, jog tie pasakojimai anaiptol nėra kultūriškai provincialūs ar lokalūs, kad ir kas tai būtų – ar iš mažo Žemaitijos dvarelio į Vilniaus universitetą atvykęs studentas, kuris liečiasi prie to meto Vakarų humanistikos idėjų ir veikalų, ar anaiptol ne pasiturintis jėzuitas mokslininkas, kuris apkeliauja pusę Europos, ar stalininkas, įveltas į vieną didžiausių religinių epochos skandalų...
Vienas lenkų kritikas pastebėjo, kad „Silva rerum“ per šeimos istoriją pasakoja šalies istoriją, o per šalies istoriją – drauge ir Europos. Džiaugiuosi, jei pavyko parodyti platesnį vaizdą, išeiti už sovietų diegto melo ribų, paneigti propagandą, neva esame vien valstiečių tauta, amžinos istorijos aukos, tris šimtmečius nesugebėję nieko gera sukurti.
– Kas buvo sunkiausia rašant knygą? Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas? Ar jūs kantriai laukiate mūzos, ar kūryba jums – kaip darbas? Ar turite metą, kada mintys lengvai gula ant popieriaus?
– Kartą vienas žymus lenkų rašytojas pradėjo klausinėti manęs apie rašymo procesą. Pats papasakojo, kaip ateina dirbti į studiją, kaip ten laukia mūzų, o šios kartais niekaip neatskrenda, kaip kartais alaus įsipila, kad jas prisišauktų... „O kaip tu, kaip tu parašai tokį tekstą, ar būna rašytojo blokų?“– klausinėjo. Sakau jam: „Mano rašymo procesas paprastas – nuvedu vaiką į mokyklą, parlekiu namo ir žiūriu, kaip spėti viską užrašyti, kol reikės eiti parsivesti...“
Iš tiesų sunkiausia rašant knygą yra susikurti laiko ir vienatvės struktūrą, leidžiančią dirbti. Kūryba yra ir magija, ir darbas, bet intelektinis darbas, o jo pobūdis smarkiai skiriasi nuo kitų darbų. Pats užrašymo procesas – tik viena rašymo dalių, ne mažiau svarbus yra idėjų subrandinimas, tyrimas, apmąstymas.
– Jūsų kūryba paskelbta literatūros reiškiniu Lietuvoje. Kaip jautėtės? Kaip reaguojate į kritikų vertinimus?
– Kai buvo išleista pirmoji knyga, aiškiai supratau, kad tekstas pradeda gyventi savą, nuo autoriaus nepriklausomą gyvenimą, tad kiekvienas laisvas jį suprasti ir interpretuoti savaip. Būdavo malonu, kai a. a. Leonidas Donskis ar kai kurie mano buvę dėstytojai perskaitydavo knygas būtent taip, kaip jas parašiau.
Smagus istorikų įvertinimas ir pasakymas, kad pasitelkus literatūrą pavyko skaitytojams atverti tiek istorijos, kiek mokslas ne visada pasiekia. Bet ir visiškų kritikų nusipaistymų pasitaikydavo, akis badydavo akiračio siaurumas, žinių stoka.
Visą laiką žiūrėjau į tai ramiai, kitaip nei kiti lietuvių autoriai, niekada nesu reagavusi ar atsišaudžiusi į jokią recenziją, išskyrus vieną kartą, kai buvau apšmeižta dėl dalykų, nesusijusių su literatūriniu turiniu. Visada laikiausi filosofinės nuostatos, kad tik laikas patikrins kūrinį.
– Jūsų knyga išversta į latvių ir lenkų kalbas. Kokių vertinimų sulaukėte iš mūsų kaimynų?
– Latviai pavydėjo tokių istorinių romanų, lenkai išrinko į prestižinės „Angelus“ premijos finalą, „Silva rerum“ tapo pirmąja lietuviška knyga, atsidūrusia Lenkijos bestselerių topuose, sulaukė daug įvertinimų... Tam tikru aspektu drįsčiau teigti, kad lenkų kritika adekvačiau perskaitė „Silva rerum“, nes labiau įsigilino į kai kuriuos ten paliestus kultūrinius, religinius ir filosofinius dalykus. Bet mieliausi man – Lietuvos skaitytojai, rašiau visų pirma jiems ir apie mūsų istoriją.
– Ketvirtą „Silva rerum“ dalį pristatote Kaune. Kodėl būtent čia? Ar turite daug skaitytojų laikinojoje sostinėje? Koks miestas jums atrodo Kaunas? Ar dažnai čia lankotės?
– Na, Vilniuje jau pristačiau per Knygų mugę, o Kauno apskrities viešoji biblioteka seniai kvietė apsilankyti. Kaunas man artimas nuo vaikystės, nes čia dažnai viešėdavau pas mamos tetą, kuri buvo kilusi iš šeimos, glaudžiai susijusios su šlovinga laikinosios sostinės tarpukario istorija, tad į save gerte gerdavau pasakojimus apie tą epochą.
Man be galo patinka amerikietiškas Kauno veržlumas ir verslumas Pirmosios Nepriklausomybės laikais. Šis miestas padarė fantastišką progresą ir pulsavo gyvybingumu, menais, architektūra.
Džiaugiuosi, kad ir Lietuva, ir pasaulis pradeda atrasti unikalųjį Kauno art deco stilių, domėtis jo istorija. Prisijuokavimas išsirenkant meru Vytautą Šustauską buvo ilgiems metams įstūmęs į regresą ir stagnaciją, bet dabar miestas vėl atsigauna ir tai – nuostabu. Pastaraisiais metais dažnai čia lankausi, nes kartais pabėgu rašyti į Pažaislį ir „Monte Pacis“. Tai stebuklinga pasaulinio grožio vieta, kurioje puikiai susikaupiu, ji įkvepia.
– Esu girdėjusi gandų, kad jūs pati esate Norvaišų palikuonė. Ar tiesa? Kokie tai giminystės ryšiai? Kaip juos atradote? Ar nuo mažens tai žinojote?
– Pati niekada nesu viešai šitaip teigusi, nes šeima man – privatus dalykas. (Juokiasi.)
– Kaunietis, legendinis šokėjas Česlovas Norvaiša – jūsų knygose minimų Norvaišų palikuonis?
– Taip, jie – vieni iš gausios Milkantų Norvaišų giminės atšakų, tik ne palikuoniai, o genealogijos tąsa.
– Kokie jūsų kūrybiniai planai? Kokios idėjos dabar gimsta galvoje?
– Nesu prietaringas žmogus, išskyrus vieną prietarą – geriau nesidalyti kol kas dar neįgyvendintais planais.
